Vitoldas Masalskis
info@koucingopaslaugos.lt
8-676-11433

Archyvai

Kalendorius

2016 m. rugsėjo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgp    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  

Naujienlaiškis

Istorija apie meškerę

Nežinomas autorius

Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus. -Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką. -Taip. -Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje. -Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą? -Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti. Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Blogiausiu atveju savaitgalį ir šiaip nebūna bent kiek didesnio pirkėjų antplūdžio – nieko neprarasiu.

Matijus Rikardas apie laimės įpročius. Subtitrai lietuvių k.

Matijus Rikardas apie laimės įpročius. Subtitrai lietuvių k.

Na, o dabar pakalbėsime apie laimę. Kaip prancūzas, turiu pasakyti, kad yra daugybė prancūzų intelektualų, manančių, kad laimė yra visiškai neįdomi. Aš neseniai parašiau esė apie laimę, ir tai tapo diskusijų objektu. Kažkas parašė straipsnį, kuriame buvo sakoma „neužkrauk ant mūsų purvino laimės darbo. Mums nerūpi laimė. Mes turime gyventi aistringai.

Tikslai vedantys į niekur arba kada savipagalba ir saviapgaulė žengia koja į koją?

0930Lina Vėželienė

Sutinku seną pažįstamą, klausiu: – Tai ką veiki? Kuo užsiimi? – Ai, žinai, vis ieškau savęs… ——–

Vyksta grupinė terapija… Viena garbingesnio amžiaus dalyvė ir verkia, ir juokiasi vienu metu, kiek aprimusi užtraukia vaikišką dainelę. Klausiu: – Ką čia darai? – Išlaisvinu savo vidinį vaiką! ——–

Turbūt ir kitiems ne kartą teko kažką panašaus išgirsti, pavyzdžiui, kai žmogus mąsliai ir išdidžiai ištaria: ,,Ieškau savo gyvenimo misijos!”. Bent jau mano aplinkoje ypač padaugėjo ,,vaikštančių iš savo komforto zonos“, arba ,,dirbančių su savo jausmais“. O kur dar rimtais veidais skelbiami pasiryžimai: ,,Nuo šiol mokysiuosi mylėti save“ arba pašvęstojo veidu ištartas: ,,Noriu padėti žmonėms“? Socialiai priimtina, kad į tokius pareiškimus tinka reaguoti supratingai linksint galva ir neišsiduodant, kad nieko nesupratai. Ir šiukštu, nebandykite perklausti: ,,Tai visgi ką tu ten veiki?“. Ir aš taip daryčiau, jei ne profesinė atsakomybė… Todėl rašau toliau. Ir pirmiausia apie tai, iš kur kyla ši gražių savipagalbos tikslų turėjimo mada.

Istorija apie vieną tekstilės kompaniją

Nežinomas autorius

Vienoje tekstilės įmonėje kažkur Amerikoje dirbo stakliu operatorius. Toje kompanijoje amžinai kildavo problemos su verpalų kokybe – siūlas dažnai nutrūkdavo, ir dėl to tekdavo stabdyti visą gamybą. O tai reikšdavo didelias laiko sąnaudas ir nemenkus nuostolius. Šis operatorius, pradirbęs kompanijoje daug metų, sugalvojo, ką reikia padaryti, kad siūlas nenutrūktu.

Tačiau niekam kompanijoje nerūpėjo jo idėjos – iš kur meksikiečio galvoje gali būti dėmesio vertos idėjos. O jis pats nedrįso eiti pas direktorių su savo iniciatyvomis. Visai neseniai pasikeitė kompanijos savininkai – ji buvo perpirkta. Naujasis direktorius rado laiko pereiti per cechus ir pasikalbėti su darbininkais. Susitiko jis ir su senuoju darbininku meksikiečiu. Darbininkas išsišnekėjo ir papasakojo apie savo sumanymą.

Rožių aromatas

Karaliaus įžengimo į sostinę proga rūmuose buvo iškelta neregėta puota. Ištaigingoje salėje valdovas priiminėjo dovanas, kurios buvo viena už kitą brangesnės: išgraviruotus ginklus, sidabro taures, auksu siuvinėtus brokato audinius. Dovanas teikusiųjų gretos jau retėjo, kai staiga į salę pasiramsčiuodama lazda įšlubčiojo valstietė, avėjusi sunkiomis medžio klumpėmis. Tylėdama iš užančio ji išsitraukė rūpestingai į audinio skiautę suvyniotą paketėlį. Salėje nuvilnijo juoko banga, kai moteris prie karaliaus kojų padėjo baltos vilnos sruogą gautą iš jos dviejų vienintelių avių ir suverptą per ilgus žiemos vakarus. Netaręs nė žodžio, karalius oriai nusilenkė, po to, pašaipių žvilgsnių smaigstomai senolei lėtai klibinkščiuojant atgal, davė ženklą pradėti pokylį.

Istorija apie lokį zoologijos sode

Nežinomas autorius

Ar esate kada su kuo nors diskutavę tema „kas svarbiau – žinios (išsilavinimas) ar patirtis“? Greičiausiai taip, nes daugelis jūsų vienaip ar kitaip susiduriate su naujų darbuotojų paieškos, adaptacijos ir karjeros planavimo problemomis. Kaip tik todel šįkart norime papasakoti istoriją, kurią vienoje is savo knygų aprašė NLP pradininkai R.Bendleris ir Dz.Grinderis:

Karta vienas zoologijos sodas, kuriame dirbo rūpestingi darbuotojai, o gyvūnai buvo laikomi artimomis jų natūraliam gyvenimui sąlygomis, gavo dovaną – didžiulį baltajį lokį. Darbuotojai labai apsidžiaugė, tačiau jie nebuvo pasiruošę priimti naujoko, todel nusprendė jam įrengti geras, vertas tokio gyvūno, patalpas. Tam laikotarpiui, kol jos buvo įrenginėjamos, lokį apgyvendino laikiname narve. Laikinasis būstas buvo tvarkingas, bet kiek ankštokas. Keletą mėnesių diena iš dienos lokys vaiksčiojo po jį ten ir atgal. Jis žengdavo tris žingsnius pirmyn, sustodavo priešais virbus, apsisukdavo, tuomet žengdavo tris žingnius atgal, sustodavo ir vėl apsisukdavo.

1 iš 6612345...10203040...»

Facebook

Facebook