​Šiandien daugelis žmonių ieško būdų, kaip geriau pažinti save, atrasti vidinę pusiausvyrą ir išmokti veikti pasaulyje, kuriame nuolat daugėja iššūkių. Vieni kreipiasi į psichoterapeutus, kiti renkasi koučingą, treti derina įvairias pagalbos formas. Tarp gausybės psichologinės pagalbos metodų ypatingą vietą užima Geštalto terapija – gili, patyrimu grįsta kryptis, padedanti žmogui užmegzti autentišką santykį su savimi ir kitais. Tuo tarpu koučingas vis labiau įsitvirtina kaip efektyvi partnerystė, orientuota į tikslų siekimą, asmeninę ir profesinę raidą.
Geštalto terapija gimė XX amžiaus viduryje, tačiau jos aktualumas tik stiprėja. Ji kviečia žmogų sustoti ir atsigręžti į „čia ir dabar“ patirtį ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ši kryptis išsiskiria tuo, kad jungia psichologiją, filosofiją, kūno pojūčius ir kūrybišką eksperimentavimą. Todėl jos taikymas padeda ne tik įveikti psichologinius sunkumus, bet ir atrasti naują santykį su gyvenimu. Tuo tarpu koučingas, nors ir neturi tikslo išgydyti, remiasi panašia filosofija: jis taip pat padeda žmogui įsiklausyti į save, išsikelti tikslus ir atrasti tinkamus sprendimus.
Būtent dėl šių sąlyčio taškų ir kyla klausimas: kuo skiriasi ir kuo panašūs yra geštalto terapija ir koučingas? Ar (ir ko) koučingo specialistas gali pasimokyti iš geštalto metodų? Kada žmogui labiau padės terapeutas, o kada – koučingo specialistas? Atsakymai į šiuos klausimus leidžia ne tik aiškiau suvokti šių dviejų sričių ribas, bet ir pamatyti jų bendrą esmę – tikėjimą žmogaus augimo ir pokyčio galimybėmis.
Toliau aptarsime Geštalto terapijos kilmę ir raidą, jos vietą tarp kitų psichoterapijos krypčių, pagrindinius principus ir problematiką, su kuria ji dirba. Taip pat pažvelgsime į tai, kaip rengiami geštalto terapeutai ir kokį santykį ši kryptis turi su koučingu. Apžvelgsime, kokius Geštalto terapijos principus galima pritaikyti koučinge, kur yra esminiai skirtumai ir kokia nauda atsiranda, kai šie du keliai papildo vienas kitą.

Koučingas - vienas efektyviausių būdų padėti žmogui ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, stiprinti savivertę, gryninti tikslus ir imtis pokyčių. Jis remiasi ne patarimais, o tuo, kad pats žmogus tampa pagrindiniu savo gyvenimo ekspertu. Koučingo specialistas čia yra tarsi palydovas, kuris padeda eiti atradimų keliu, bet neina jo už klientą.
Tam, kad šis procesas vyktų, koučingo praktikoje naudojama daug įvairių instrumentų. Tai – tyla, aktyvus klausymasis, refleksija, metaforos, vizualizacijos, vertybių tyrinėjimas, įvairūs kiti metodai ir technikos. Tačiau visų jų centre yra ypatingas įrankis – klausimai. Klausimai yra ne tik koučingo šerdis, bet ir bene efektyviausia priemonė, galinti sujudinti žmogaus mąstymą, pažadinti naujas įžvalgas ir paskatinti veikti.
Klausimas koučinge nėra tik paprastas žodžių junginys. Jis veikia kaip raktas, atrakindamas kliento vidines duris, už kurių slypi atsakymai, drąsa, sprendimai ar net naujas gyvenimo etapas. Kartais vienas tinkamu momentu užduotas klausimas gali turėti stipresnį poveikį nei keletas patarimų.
Toliau pažvelgsime į klausimus kaip į vieną stipriausių koučingo instrumentų. Aiškinsimės, kuo jie ypatingi, kuo jie skiriasi nuo teiginių, kokių rūšių klausimų būna ir kaip juos galima suskirstyti į kategorijas. Aptarsime, kokie klausimai laikomi tinkamais, kokių klaidų reikėtų vengti bei ką iš tiesų galima pasiekti klausimų pagalba, o ko – ne.
Straipsnis skirtas visiems, kas dar tik pradeda domėtis koučingu, o taip pat ir praktikuojantiems koučingo specialistams. Galbūt perskaitę šias įžvalgas jūs ne tik atrasite naują požiūrį į klausimus, bet ir panorėsite giliau pasinerti į koučingo pasaulį.

Ar kada teko pastebėti, kad ne visos pastangos duoda vienodą rezultatą? Vieni veiksmai atrodo vos pastebimi, bet būtent jie sukuria didžiausią pokytį, o kiti reikalauja daug energijos, tačiau rezultatas būna menkas. Šį paradoksą dar XIX a. pabaigoje aprašė italų ekonomistas Vilfredas Pareto, pastebėjęs, kad 20 % visuomenės valdo 80 % turto. Vėliau ši taisyklė, vadinama Pareto dėsniu arba 20/80 principu, buvo pritaikyta įvairiose srityse – nuo verslo ir ekonomikos iki asmeninio efektyvumo.
Koučingo kontekste Pareto dėsnis tampa taip pat įdomus. Čia jis padeda suprasti, kad tik tam tikra dalis kliento veiksmų lemia didžiąją dalį jo pažangos. Koučingo specialisto darbas – padėti klientui atrasti tuos „20 %“, kurie išjudina mąstymą, įkvepia veikti ir lemia didžiausią transformaciją.
Tuo pačiu ir paties koučingo specialisto profesinėje veikloje galioja ši taisyklė: 20 % veiklų, pavyzdžiui, ryšio su klientu kūrimas ar nuolatinė refleksija, lemia 80 % sėkmės. Suvokę šį principą, koučai gali sąmoningiau rinktis, kaip paskirstyti savo laiką ir energiją, o kur verta ir kur neverta jų švaistyti.
Tad  pažvelkime į Pareto dėsnį ne tik kaip į abstrakčią statistinę proporciją, bet ir kaip į prasmingą koučingo mąstymo įrankį. Panagrinėkime, kaip jis veikia koučingo sesijose, kliento asmeniniame tobulėjime, koučingo mokymosi procese bei kasdienėje koučo veikloje.