Koučingas šiandien vis dažniau tampa atramos tašku žmonėms, ieškantiems pokyčių ar gilesnio savęs pažinimo. Tai - procesas, kurio sėkmė stipriai priklauso nuo vieno esminio veiksnio: nuo paties kliento motyvacijos. Jei šis „vidinis variklis“ neveikia, kelionė į pokytį tampa lėta arba visai nevyksta.
Motyvacija koučinge paprastai traktuojama kaip savaime suprantamas dalykas – juk jei žmogus pats kreipiasi pagalbos, jis nori keistis. Tačiau realybėje ne visi klientai ateina  savo iniciatyva. Vienam gali rekomenduoti draugas ar sutuoktinis, kitam – vadovas ar personalo skyrius, trečiam – tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Tokiais atvejais koučingo specialistas susiduria su ypatingu iššūkiu: kaip dirbti su žmogumi, kurio vidinis noras keistis dar neatsibudo?
Motyvacijos klausimas koučinge tampa aktualus būtent tada, kai klientas nėra tikras, ar jam viso to reikia. Tai reiškia, kad koučeris turi ne tik padėti klientui aiškintis jo tikslus, bet ir kartu pažadinti bei sustiprinti patį troškimą juos pasiekti. Be to, šis klausimas ypač svarbus organizacijose, kai koučingą inicijuoja ne pats žmogus, o įmonė ar vadovas, tikėdamiesi, kad tai pagerins darbuotojo efektyvumą, įsitraukimą ar santykius komandoje.
Toliau ir aptarsime, kas yra kliento motyvacija koučinge, kokiose situacijose ji tampa ypač svarbi, kokių pasekmių galima sulaukti, jei procesas vyksta be jos, ir kokias priemones koučingo specialistai gali taikyti motyvacijai sustiprinti. Straipsnis skirtas tiek koučeriams, kurie ieško gilesnio kliento motyvacijos supratimo, tiek klientams, norintiems aiškiau suvokti, kokią reikšmę jų vidinis nusiteikimas turi koučingo rezultatams.

Ar gali viena pokalbio valanda pakeisti žmogaus gyvenimo kryptį? Į šį klausimą negali būti vieno atsakymo. Kartais koučingo sesija tampa stipriu postūmiu, kartais – tik pirmu bandymu įsiklausyti į save. Rezultatas niekada nėra garantuotas, nes koučingas nėra magija – tai procesas, kuriame ne viskas priklauso tik nuo koučerio, bet ir nuo paties kliento bei aplinkybių, kuriose jis gyvena.
Šioje istorijoje susipažinsime su žmogumi, kuris neseniai prarado samdomą darbą ir dabar jaučiasi visiškai pasimetęs. Koučingą jis vertina skeptiškai, laiko labiau mados dalyku ir nesitiki rimtesnės pagalbos. Į sesiją ateina ne savo noru, o todėl, kad įkalbėjo žmona. Sėdėdamas priešais koučerį jis galvoja: „Na, pažiūrėsim, ar iš to bus bent kokia nauda.“
Kuo baigsis ši sesija – ar tai taps tik trumpu pokalbiu, kurį klientas pamirš išėjęs pro duris, ar taps naujo etapo pradžia – pamatysime. Vienas dalykas yra kaip norėtusi ir visiškai kas kita – kaip gausis.

​Savo knygoje “Didelio efektyvumo koučingas” (“Coaching for Performance”) John Whitmore daug pasakoja apie tai, kas yra koučingas, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Šioje knygoje pirmą kartą paminimas ir GROW modelis. GROW modelis tai algoritmas, kaip galėtų būti vedamas koučingo pokalbis. Šis modelis yra universalus ir tinka tais atvejais, kai reikia padėti “ūgtelti” konkrečiam žmogui, kai reikia padėti komandai įveikti iškilusį iššūkį, pagaliau, kai reikia padirbėti su pačiu savimi.Pirminis GROW modelis atrodė šitaip:
Goal – What do you want? Tikslas – Ko tu norėtum?
Reality – What is happening? Dabartinė situacija – Kas dabar vyksta?
Options – What could you do? Galimybės – Ką galima būtų daryti?  
Will – What will you do? Veiksmų planas – Ką ketini daryti?