 Supervizija koučingo praktikoje – tai erdvė, kurioje koučas gali sustoti ir pažvelgti į savo darbą iš šalies. Tai vieta, kurioje atsiveria galimybė giliau suprasti, kas iš tiesų vyksta tarp koučo ir kliento, kokie procesai vyksta po paviršiumi, ir kaip šie procesai veikia profesinį augimą.
Šiuolaikinėje koučingo praktikoje supervizija laikoma viena iš svarbiausių profesionalumo atramų. Ji padeda ne tik užtikrinti darbo kokybę ir etinius standartus, bet ir lavina koučo emocinį atsparumą, kūrybiškumą bei gebėjimą reflektuoti savo veiklą. Dėl šios priežasties vis daugiau koučingo specialistų į savo profesinį gyvenimą įtraukia reguliarias supervizijas – tiek individualias, tiek grupines. Vienas iš plačiausiai pripažintų ir praktiškai taikomų supervizijos modelių – „Septyni supervizijos lygiai“ (Seven Modes of Supervision), kurį sukūrė britų autoriai Peter Hawkins ir Robin Shohet. Šis modelis pirmą kartą buvo pristatytas jų knygoje Supervision in the Helping Professions (1989) ir nuo to laiko tapo klasikiniu įrankiu įvairių pagalbos profesijų atstovams – nuo psichoterapeutų iki koučų. Modelis į supervizijos procesą žvelgia sistemiškai – kaip į dinamišką sąveiką tarp kliento, koučo ir supervizoriaus. Jis padeda tyrinėti ne tik tai, kas vyksta kliento gyvenime, bet ir kaip koučas reaguoja, kaip tarp jų formuojasi santykis, kokius jausmus tai sukelia supervizoriui, bei koks platesnis kontekstas veikia visą procesą. Kiekvienas iš septynių lygmenų atveria vis kitą požiūrio kampą – nuo konkrečios kliento situacijos iki visos sistemos, kurioje veikia koučas ir klientas. Todėl šis modelis yra ypač naudingas tiems, kas nori pamatyti situaciją visumos kontekste, išgirsti giliau, pajausti subtiliau, mąstyti plačiau. Toliau žingsnis po žingsnio panagrinėsime visus septynis lygmenis: kaip jie apibrėžiami, kokia jų paskirtis, kaip jie pasireiškia realiose koučingo supervizijose ir kaip šis modelis gali padėti koučui tapti dar profesionalesniu. |
