Karalius sukvietė visus karalystės išmnčius ir tarė: – Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų. Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių jie nedrįso. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia. Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė: – Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius. Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto. Karalius pažvelgė į žiedą – ten buvo išgraviruota: „Net ir šitai praeis.“
0 Comments
Vienoje tekstilės įmonėje kažkur Amerikoje dirbo staklių operatorius. Toje kompanijoje amžinai kildavo problemos su verpalų kokybe – siūlas dažnai nutrūkdavo, ir dėl to tekdavo stabdyti visą gamybą. O tai reikšdavo didelias laiko sąnaudas ir nemenkus nuostolius. Šis operatorius, pradirbęs kompanijoje daug metų, sugalvojo, ką reikia padaryti, kad siūlas nenutrūktu. Tačiau niekam kompanijoje nerūpėjo jo idėjos – iš kur meksikiečio galvoje gali būti dėmesio vertos idėjos. O jis pats nedrįso eiti pas direktorių su savo iniciatyvomis. Visai neseniai pasikeitė kompanijos savininkai – ji buvo perpirkta. Naujasis direktorius rado laiko, pereiti per cechus ir pasikalbėti su darbininkais. Susitiko jis ir su senuoju darbininku meksikiečiu. Darbininkas išsišnekėjo ir papasakojo apie savo sumanymą. -Kokia puiki idėja – ir svarbiausia – taip lengvai įgyvendinama! – sušuko naujasis direktorius iš nuostabos. – Ir seniai jus tai sugalvojote? -Prieš dvidešimt trejus metus,- atsakė senas meksikietis darbininkas. Vieną kartą Ksanfas pasikvietė savo vergą Ezopą ir tarė jam: -Šiandiena pas mane pietums susirinks mano draugai. Tu turi paruošti geriausią patiekalą, kad jis tiktų net pačiam išrankiausiam skoniui. Ezopas ilgai nedelsdamas nuėjo į turgų, nupirko tuziną kiaulės liežuvių, iškepė juos ir patiekė svečiams. -Ir šitą patiekalą tu vadini pačiu geriausiu? – nejuokais supyko Ksanfas, matydamas kaip ištyso jo svečių veidai, išvydus tokį paprastą maistą. -Taip, - tarė Ezopas. – Ar gali būti kas nors vertingiau už liežuvį? Viskas kas tik įvyksta šiame pasaulyje, įvyksta liežuvio dėka. Liežuvio pagalba mes galime pasakyti, paprašyti, padėkoti ir atsiprašyti. Liežuvis leidžia mums prisipažinti meilėje ir sakyti mūsų artimiesiems ir brangiausiems žmonėms gražiausius žodžius. Būtent liežuvio dėka yra kuriami įstatymai. Pagaliau ir tavo filosofija, Ksanfai, yra sukurta liežuvio pagalba. Buvo ilga varginanti kelionė. Dabar moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis. Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių jį paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. Didysis šaudymo iš lanko meistras vardu Drona mokė savo mokinius. Jis pakabino ant medžio taikinį ir paklausė kiekvieno iš mokinių, ką jis mato. Vienas atsakė: - Aš matau medį ir taikinį jame. Kitas pasakė: -Aš matau medį, kylančią saulę, paukščius debesyse... Visi likusieji atsakinėjo maždaug panašiai. Tada Drona priėjo prie savo geriausio mokinio ir paklausė: -O tu ką matai ? Tas atsakė: - Aš nieko nematau išskyrus taikinį. Ir Drona pasakė: - Tik toks žmogus gali tapti pataikančiu į savo tikslą. Istorijos moralas Gyvenimo kelyje kiekviename žingsnyje tyko pagundos, taip ir skatinančios nukrypti mus į šoną. Kuo labiau išmoksi atskirti pirmaeilius dalykus nuo antraeilių, nematyti, kas yra aplinkui, tuo ryškiau matysi tai, kas yra pačiame centre – tai, kas yra svarbiausia. Vakare du draugai sėdėjo bare, gurkšnojo alų ir spoksojo į televizoriaus ekraną. Tuo metu kaip tik buvo transliuojamos naujienos. Rodė moterį, kuri stovėjo ant stogo atbrailos ir grąsinosi šokti žemyn. Vienas draugelis ir sako kitam: -Štai ką aš tau pasakysiu. Lažinkimės. Jei ji šoks nuo stogo – tu man duosi dvidešimt dolerių. Jei ji apsigalvos ir nešoks – aš tau duosiu dvidešimtinę. Tinka? -Tinka, - tarė ilgai nedvejodamas antrasis draugelis. Po kelių minučių moteris šoka nuo stogo ir užsimuša. Lažybas pralošęs vyrukas atsidūsta, išsitraukia piniginę ir ištiesia pirmajam draugeliui dvidešimties dolerių banknotą. Praeina kiek laiko ir pirmasis taria: -Paklausyk. Aš negaliu paimti iš tavęs tos dvidešimtinės. Aš turiu tau prisipažinti. Aš žiūrėjau šį žinių reportažą dieną. Tai buvo kartojimas. Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau. Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam: -Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi. -Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją. -Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą. -Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia.... na šiaip sau. Dieną iki gimimo kūdikis paklausė dievo: -Aš nežinau, ką aš turėsiu veikti pasaulyje, į kurį ateinu. Dievas atsakė: -Aš padovanosiu tau angelą. Jis visada bus šalia tavęs. -Bet aš nesuprasiu jo kalbos. -Angelas išmokys tave savo kalbos. Taip pat jis saugos tave nuo visų bėdų ir negandų. -Kaip ir kada aš turėsiu grįžti pas tave? -Tavo angelas tau viską pasakys. -O koks mano angelo vardas? -Nesvarbu, koks jo vardas. Bet tu jį vadinsi – mama. Dideli balti paukščiai ruošėsi skristi į šiltuosius kraštus. Čia prišokuoja prie jų mažas pilkas paukštelis ir sako: -Aha, dideli balti paukščiai, va jūs išskrendate dabar į šiltuosius kraštus, peržiemosite ten, po to sugrįšite ir gyvensite sau toliau. O aš mažas ir niekam nereikalingas štai lieku čia – sušalsiu ir numirsiu! Dideli balti paukščiai jam ir tarė: -Nusiramink, mažas pilkas paukšteli. Mes paimsime tave su savimi į šiltuosius kraštus, tu ten peržiemosi, nesušalsi ir gyvensi toliau. Bet paprieštaravo jiems mažas pilkas paukštelis: -Aha, dideli balti paukščiai, jums bepigu taip kalbėti – štai kokie jūsų dideli ir galingi sparnai. Jus lengvai įveiksite tą atstumą. O pasižiūrėkite kokie mažyčiai ir silpni yra mano sparneliai. Aš tikrai nepasieksiu šiltųjų kraštų ir žūsiu kur nors pakeliui. Vyras ir žmona pragyveno santuokoje trisdešimt metų. Bendro gyvenimo jubiliejaus proga žmona nusprendė pradžiuginti vyrą gardžiu vyšnių pyragu. Tokį pyragą ji kepdavo kiekvieną sekmadienį. Tačiau šį kartą norėjo jį paruošti su ypatinga meile. Kiekvieną kartą padalinusi pyragą pusiau, vyrui ji atiduodavo labiau paskrudusią, skaniąją, pusę. Pati valgydavo likusią dalį su minkštuoju šonu. Pagaliau pyragas baigė kepti. Žmona padalino jį pusiau ir staiga pagalvojo - ji trisdešimt metų vyrui atiduodavo skaniąją pyrago dalį. Negi ji nenusipelnė bent šiandien skaniąją pyrago dalį pasilikti sau. Nors jaudinosi ir nerimavo, kaip vyras sureaguos į tokį jos akibrokštą, visgi padarė taip, kaip nusprendė – sau pasiliko paskrudusiąją pyrago pusę, vyrui į lėkštę įdėjo pyrago dalį su minkštuoju šonu. Kambarys, kuriame mes buvome, skendėjo prieblandoje. Pro užtrauktas užuolaidas vos prasimušė dienos šviesa. Mano draugas tyliai atidarė žmonos komodos stalčių ir išėmė iš ten mažą, į šilko audinį suvyniotą, paketą: - Tai ne šiaip sau paketas. Jame - nepaprastai, gražių apatinių rinkinys. Jis atidarė paketą ir atsargiai, pačiais pirštų galiukais perbraukė šilką ir mezginius. - Aš nupirkau jai tai prieš aštuonerius ar devynerius metus Niujorke, tačiau ji niekada jų nedėvėjo. Ji norėjo juos pasilaikyti ypatingai progai. Aš pagalvojau, - na taip, ta ypatinga proga kaip tik dabar ir yra... Jis nuėjo prie lovos ir padėjo paketą šalia kitų daiktų. Ligoninėje vienoje palatoje gulėjo du sunkūs ligoniai. Vienas gulėjo prie lango, o kito lova buvo prie pat durų. -Kas ten matosi per langą? – kartą paklausė tas, kuris gulėjo prie durų. -O! – gyvai atreagavo pirmasis. – Aš matau dangų, debesis, panašius į fantastiškiausius gyvūnus, ežerą ir mišką tolumoje. Ilgainiui kiekvieną dieną gulintis prie lango ligonis pasakodavo savo palatos draugui apie tai, ką matė už lango. Jis pasakodavo apie valtį, žvejus, grįžtančius su dideliu laimikiu, apie ant kranto žaidžiančius vaikus, apie įsimylėjėlis, kurie laikėsi susikibę rankom ir nenuleido vienas nuo kito spindinčių akių. Tuo metu, kai jis pasakodavo apie už lango atsiveriančius nuostabius vaizdus, jo kaimyną palaipsniui užvaldė nesuvokiama neapykanta. „Taip nesąžininga, - galvojo jis. – Už kokius tokius nuopelnus būtent jį paguldė prie lango, o ne mane. Už ką aš esu priverstas spoksoti į šias purvinas duris, su apsilupusiais dažais, kai tuo tarpu jis mėgaujasi tuo puikiu vaizdu už lango?“ Pas pasaulinio garso fiziką Nilsą Borą į Kopenhagą atvažiavo jo kolega amerikietis ir mato, kad ant mokslininko namų durų kabo pasaga. -Nilsai,- tarė amerikietis,- kas čia pas tave ant durų? -Tai pasaga. Žmonės sako, kad pasagos laimę neša, - visai nesutriko fizikas. -Mielas Nilsai, - tarė tokio draugo atsakymo nustebintas amerikietis, - tu apsišvietęs žmogus, mokslininkas, atskleidęs ne vieną gamtos paslaptį. Nejaugi tu tiki, kad pasaga gali atnešti laimę? -Ne, - atsakė Boras, - žinoma, netikiu, bet kalbama, kad ji neša laimę nepriklausomai nuo to, ar tu tuo tiki, ar ne? Graži vasaros diena. Sėdi du bičiuliai paplūdimyje. Alų gurkšnoja. -Klausyk, - taria vienas. – Man neduoda ramybės vienas klausimas. -Nagi? -Kaip tu paaiškintum, kas yra logika? -Geras klausimas,- taria draugas. – Kad būtų aiškiau – aš pamėginsiu per pavyzdį. Matai eina du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Kuris iš jų turėtų maudytis pirmas? -Aišku, kad purvinas. -Teisingai. Va, tai ir yra logika. Dangus - giedras giedras, saulė – pačiame zenite, tačiau nekepina. -Klausyk, - pirmasis vėl mėgina provokuoti draugą. - O kaip tu paaiškintum, kas yra dialektika? Draugas neprieštarauja. Vienaip ar kitaip laiko – daug. -Matai eina dar du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Na, kuris dabar iš jų maudysis pirmas? Senais laikais vienas šachas susapnavo sapną – tarsi jam būtų iškritę visi dantys. Nubudo valdovas išpiltas šalto prakaito, nejuokais sunerimo. Liepė pakviesti patarėją, kad paaiškintų, ką gi šis sapnas galėtų reikšti. Patarėjas buvo skaitęs daug knygų apie sapnų prasmę, todėl puikiai žinojo, kad tai yra blogas ženklas. Tačiau meluoti valdovui jis negalėjo. Įžengęs į karaliaus menę ir nusilenkęs jis tarė: -Valdove, šis sapnas pranašauja blogus dalykus. Greitu laiku numirs visi tavo artimiausi giminaičiai. Žinia įsiutino šachą ir jis nieko daugiau nesiaiškindamas liepė išvaryti išmintingąjį patarėją į dykumą. Tačiau pranašiškas sapnas niekaip nėjo jam iš galvos. Kitą dieną jis liepė pakviesti antrąjį patarėją. Buvo kartą tokia Timbuktu gentis. Ji turėjo savo irklavimo komandą, kurią išlaikė ir kuria pelnytai didžiavosi. Nusprendė kartą Timbuktu genties vyresnieji surengti varžybas su viena garsia japonų irklavimo komanda. Netrukus buvo pasirinktas laikas, vieta ir nuspręsta, kad kiekvienoje komandoje turi būti po 8 dalyvius. Abi komandos norėjo pasirodyti kuo geriau, todėl treniravosi iš peties. Pagaliau atėjo lenktynių diena. Abi komandos atrodė puikios sportinės formos. Startas. Finišas. Japonų komanda laimėjo užtikrintai - visu valties korpusu. Timbuktu komandos ir visos genties nuotaika buvo nekokia. Genties vyresnieji negalėjo pakelti tokios gėdos. Jie nusprendė nenuleisti rankų ir susitarė su japonais lygiai po metų organizuoti pakartotines varžybas. Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą. -Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta... Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – meilė, viltis, ištikimybė, užuojauta, pagalba.... -O kuris vilkas galų gale nugali? Keliavo kartą du vienuoliai. Bekeliaudami jie priėjo sraunią upę. Vanduo upėje buvo skaidrus ir šaltas. Jokio tilto ar liepto nesimatė. Tad suradę brastą vienuoliai jau ketino keltis į kitą krantą. Tik staiga jie pamatė labai gražią moterį, kuri taip pat norėjo persikelti į kitą upės krantą, tačiau vis nesirįžo žengti į vandenį. Moteris pamatė vienuolius ir paprašė padėti jai persikelti per upę. Vyresnis vienuolis, netardamas nė žodžio, paėmė moterį ant rankų ir pernešė ją į kitą krantą. Antrasis, jaunesnis vienuolis, tiesiog netvėrė iš pykčio. Tuo kartu jis netarė nė žodžio, tačiau viduje visas tiesiog kunkuliavo. „Juk tai yra draudžiama! Šventosios knygos draudžia vienuoliams net prisiliesti prie moters. O jis ne tik kad prisilietė, jis nešė ją ant rankų!” Kartą žmogus susapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai. Su kiekvienu vaizdu smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos – Viešpaties. Kai praplaukė paskutinis gyvenimo epizodas, žmogus atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktas pėdas. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė. Jis taip pat pastebėjo, kad taip buvo pačiais niūriausiais ir sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu. Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius. Pasirodęs Angelas paklausė: - Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos? Viešpats atsakydamas tarė: - Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių ir visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų. Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. -Šešios poros rankų? Na jau ne! - sušuko Angelas. Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys. Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos kelionės metu: tai mūsų Tėvai. Bet tiesa yra visai kitokia. Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mūs vienus be savo šilumos, draugystės, meilės. Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs. Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime. Kai kam ši kelionė atrodo, kaip trumpas pasivaikščiojimas. Vieni kelionės metu suranda vien tik liūdesį. Viename kaimelyje, dievo pamirštame užkampyje, gimė berniukas. Dienas kaip ir visi kiti šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą. Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūra – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys. Kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti sapne matytos jūros, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė. Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę. Gyveno kartą pasaulyje medinis žmogelis Buratinas. Buratinas buvo smalsus ir todėl viskas, kas buvo nežinoma ir paslaptinga, jį traukdavo kažkokia nenumaldoma jėga. Kartą, kai dėdė Karlo buvo užsiėmęs savais reikalais, Buratinas besistaipydamas priešais veidrodį, atkreipė dėmesį į skilutę, kuri buvo pačiame jo pilvo centre - toje vietoje, kur pas normalius žmones paprastai būna bamba. Susimąstė Buratinas – kam reikalinga ta skylutė pilvo viduryje ir kur rastį raktelį, kurį galimą būtų į tą skylutę įstatyti. Nubėgo Buratinas pas dėdę Karlo ir ėmė kamantinėti, kas tai per skylutė ir kur rasti raktelį, kuris tiktų tai skylutei. Labai nenoriai atsakinėjo dėdė Karlo. -Mažiau, ar tau tikrai būtina viską žinoti? Kodėl tau nepaskaičius kokio elementoriaus? Kodėl neišėjus į kiemą pažaisti su vaikais? Žiūrėk koks kieme puikus oras. Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų. -Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti? -Aišku. Kas gi nutiko? -Tėti, o kiek tu uždirbi? Tėvui tai buvo netikėta. -Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti? -Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk, prašom, kiek tu uždirbi per valandą? -Na, bus apie 500. O ką? -Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ? -Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi. Užeina karta žmogus pas pažįstamą ir girdi jį kalbant telefonu. Nenorėdamas trukdyti prisėda šalia, kad luktelti, kol tasai pabaigs pokalbį. Tai buvo tipiškas pardavimo pokalbis. -Laba diena. Esu vejos prižiūrėtojas. Ar jus nedomintų mano paslaugos? Kantriai ir ramiai išklauso atsakymą. Kalba toliau. -Supratau, kad yra kas pas jus tvarko veją. Ar jūs esate patenkintas jo darbu? Išklauso atsakymą. Ramiai be jokio nusivylimo šešėlio balse tęsia. -Aišku. Ačiū už pokalbiui skirtą laiką. Geros dienos. Padeda ragelį. Atsisuka į užėjusįjį. Draugas jam taria: |
AutoriusVitoldas Masalskis, psichologas, koučingo ir NLP specialistas. Kategorijos
All
Archyvas
December 2019
|