Pastaraisiais metais vaikystės traumų tema vis dažniau iškyla ne tik psichoterapijos, bet ir koučingo kontekste. Dirbdami su tikslais, sprendimais, savirealizacija ar santykiais, koučingo specialistai neretai susiduria su situacijomis, kai kliento dabartiniai sunkumai akivaizdžiai siejasi su ankstyvosiomis gyvenimo patirtimis. Staigūs emociniai proveržiai, gilus bejėgiškumo jausmas, pasikartojantys destruktyvūs elgesio šablonai ar nepaaiškinamas „užstrigimas“ dažnai turi šaknis vaikystėje.
Žioma, ne kiekvienas komplikuotas vaikystės išgyvenimas yra trauma. Tačiau tuomet, kai patirtis viršijo psichologines vaiko galimybes ją apdoroti, kai trūko saugumo, palaikymo ar supratimo, tokie išgyvenimai gali palikti gilų ir ilgalaikį pėdsaką žmogaus psichikoje. Šis pėdsakas jau suaugus gali pasireikšti – priimant sprendimus, puoselėjant santykius, reguliuojant emocijas ar santykyje su autoritetais.
Koučingo specialisto vaidmuo tokiose situacijose tampa specifinis. Iš vienos pusės, koučingas nėra psichoterapija ir nėra skirtas gydyti traumų. Iš kitos – ignoruoti akivaizdžius trauminių patirčių signalus taip pat būtų neprofesionalu. Todėl koučui būtina aiškiai suprasti, kas yra vaikystės traumos, kaip jos veikia žmogaus gyvenimą, kaip su jomis dirbama psichoterapijoje, o kaip su ja elgtis koučingo sesijos metu.
Mūsų tikslas – suteikti koučingo specialistams bazinį supratimą apie tai, kaip, etiškai ir saugiai reaguoti į vaikystės traumų temą koučingo procese. Aptarsime, kas laikoma vaikystės trauma, kokį vaidmenį ji atlieka suaugusio žmogaus gyvenime, kaip su traumomis dirbama psichoterapijoje bei ką svarbu žinoti ir daryti koučingo specialistui, kai ši tema iškyla dirbant su klientu.