Kiekvienas iš mūsų esame sutikę žmogų, kuris ne tik patarė, bet ir pamatė mus giliau – mūsų potencialą, galimybes, net tada, kai patys jų dar nematėme. Tokie žmonės tampa mūsų gyvenimo mentoriais, net jei taip jų niekada ir nepavadiname. Jie – tie, kurie žino kelią, bet neveda už rankos, o padeda pačiam jį atrasti. Ši patirtimi ir išmintimi paremta pagalba vadinama mentoryste.
Mentorystės ištakos siekia tolimus laikus. Šiuolaikinėje visuomenėje mentorystė peržengė amato, švietimo ar religijos ribas ir tapo plačiai taikoma versle, organizacijose, socialiniuose projektuose.
Tuo pat metu, XX a. pabaigoje, iškilo ir  – koučingas. Jis įnešė naują požiūrį: nebe patarimai, o klausimai; nebe „aš žinau“, o „ką tu matai?“. Jei mentorius remiasi savo patirtimi, tai koučas – kliento mąstymu. Tačiau abu siekia to paties: padėti žmogui eiti pirmyn, geriau išnaudoti savo potencialą ir pasiekti brandos.
Šiandien vis dažniau kalbama, kad mentorystė ir koučingas – ne konkurentai, o sąjungininkai. Jie papildo vienas kitą. Koučingas suteikia mentorystei struktūrą, klausymosi gylį ir atsakomybės paskirstymą. Mentorystė – prideda žmogiškosios patirties, šilumos, ilgalaikio santykio. Kartu jie sudaro tvirtą pagrindą tiek asmeniniam, tiek profesiniam augimui.
Toliau panagrinėsime, kas iš tiesų yra mentorystė, kaip ji atsirado ir keitėsi, kas buvo jos pradininkai. Aptarsime pagrindinius principus, modelius, įrankius ir praktinius taikymo pavyzdžius. Pažvelgsime į dažniausias klaidas ir mitus, o svarbiausia – į tai, kaip koučingas ir mentorystė gali vienas kitą praturtinti, sukurti naują sinergijos formą, iš kurios gimsta tikras profesinis meistriškumas.
Mentorystė – tai žmogaus kelias į kitą žmogų. Koučingas – kelias į save. Kai šie du keliai susitinka, prasideda  kelionė į tikrąjį augimą.