Graži vasaros diena. Sėdi du bičiuliai paplūdimyje. Alų gurkšnoja.
-Klausyk, - taria vienas. – Man neduoda ramybės vienas klausimas.
-Nagi?
-Kaip tu paaiškintum, kas yra logika?
-Geras klausimas,- taria draugas. – Kad būtų aiškiau – aš pamėginsiu per pavyzdį. Matai eina du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Kuris iš jų turėtų maudytis pirmas?
-Aišku, kad purvinas.
-Teisingai. Va, tai ir yra logika.
Dangus - giedras giedras, saulė – pačiame zenite, tačiau nekepina.
-Klausyk, - pirmasis vėl mėgina provokuoti draugą. - O kaip tu paaiškintum, kas yra dialektika?
Draugas neprieštarauja. Vienaip ar kitaip laiko – daug.
-Matai eina dar du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Na, kuris dabar iš jų maudysis pirmas?

Senais laikais vienas šachas susapnavo sapną – tarsi jam būtų iškritę visi dantys. Nubudo valdovas išpiltas šalto prakaito, nejuokais sunerimo. Liepė pakviesti patarėją, kad paaiškintų, ką gi šis sapnas galėtų reikšti. Patarėjas buvo skaitęs daug knygų apie sapnų prasmę, todėl puikiai žinojo, kad tai yra blogas ženklas. Tačiau meluoti valdovui jis negalėjo. Įžengęs į karaliaus menę ir nusilenkęs jis tarė:
-Valdove, šis sapnas pranašauja blogus dalykus. Greitu laiku numirs visi tavo artimiausi giminaičiai.
Žinia įsiutino šachą ir jis nieko daugiau nesiaiškindamas liepė išvaryti išmintingąjį patarėją į dykumą. Tačiau pranašiškas sapnas niekaip nėjo jam iš galvos. Kitą dieną jis liepė pakviesti antrąjį patarėją.

Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą.
-Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta... Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – meilė, viltis, ištikimybė, užuojauta, pagalba....
-O kuris vilkas galų gale nugali?

Keliavo kartą du vienuoliai. Bekeliaudami jie priėjo sraunią upę. Vanduo upėje buvo skaidrus ir šaltas. Jokio tilto ar liepto nesimatė. Tad suradę brastą vienuoliai jau ketino keltis į kitą krantą. Tik staiga jie pamatė labai gražią moterį, kuri taip pat norėjo persikelti į kitą upės krantą, tačiau vis nesirįžo žengti į vandenį. Moteris pamatė vienuolius ir paprašė padėti jai persikelti per upę. Vyresnis vienuolis, netardamas nė žodžio, paėmė moterį ant rankų ir pernešė ją į kitą krantą. Antrasis, jaunesnis vienuolis, tiesiog netvėrė iš pykčio. Tuo kartu jis netarė nė žodžio, tačiau viduje visas tiesiog kunkuliavo. „Juk tai yra draudžiama! Šventosios knygos draudžia vienuoliams net prisiliesti prie moters. O jis ne tik kad prisilietė, jis nešė ją ant rankų!”

Kartą žmogus susapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai.
Su kiekvienu vaizdu smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos – Viešpaties.
Kai praplaukė paskutinis gyvenimo epizodas, žmogus atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktas pėdas. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė.
Jis taip pat pastebėjo, kad taip buvo pačiais niūriausiais ir sunkiausiais jo gyvenimo momentais.
Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu.

Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių ir visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
-Šešios poros rankų? Na jau ne! - sušuko Angelas.

Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys.
Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos  kelionės metu: tai mūsų Tėvai.
Bet tiesa yra visai kitokia.
Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mūs vienus be savo šilumos, draugystės, meilės.
Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs.
Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime.
Kai kam ši kelionė atrodo, kaip trumpas  pasivaikščiojimas.
Vieni  kelionės metu suranda vien tik liūdesį.

Buvo kartą tokia Timbuktu gentis. Ji turėjo savo irklavimo komandą, kurią išlaikė ir kuria pelnytai didžiavosi.
Nusprendė kartą Timbuktu genties vyresnieji surengti varžybas su viena garsia japonų irklavimo komanda. Netrukus buvo pasirinktas laikas, vieta ir nuspręsta, kad kiekvienoje komandoje turi būti po 8 dalyvius. Abi komandos norėjo pasirodyti kuo geriau, todėl treniravosi iš peties.
Pagaliau atėjo lenktynių diena. Abi komandos atrodė puikios sportinės formos. Startas. Finišas. Japonų komanda laimėjo užtikrintai - visu valties korpusu.
Timbuktu komandos ir visos genties nuotaika buvo nekokia. Genties vyresnieji negalėjo pakelti tokios gėdos. Jie nusprendė nenuleisti rankų ir susitarė su japonais lygiai po metų organizuoti pakartotines varžybas. 

Viename kaimelyje, dievo pamirštame užkampyje, gimė berniukas. Dienas kaip ir visi kiti šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą.
Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūra – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys.
Kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti sapne matytos jūros, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė. Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę. 

Gyveno kartą pasaulyje medinis žmogelis Buratinas. Buratinas buvo smalsus ir todėl viskas, kas buvo nežinoma ir paslaptinga, jį traukdavo kažkokia nenumaldoma jėga.
Kartą, kai dėdė Karlo buvo užsiėmęs savais reikalais, Buratinas besistaipydamas priešais veidrodį, atkreipė dėmesį į skilutę, kuri buvo pačiame jo pilvo centre - toje vietoje, kur pas normalius žmones paprastai būna bamba. Susimąstė Buratinas – kam reikalinga ta skylutė pilvo viduryje ir kur rastį raktelį, kurį galimą būtų į tą skylutę įstatyti.
Nubėgo Buratinas pas dėdę Karlo ir ėmė kamantinėti, kas tai per skylutė ir kur rasti raktelį, kuris tiktų tai skylutei.
Labai nenoriai atsakinėjo dėdė Karlo.
-Mažiau, ar tau tikrai būtina viską žinoti? Kodėl tau nepaskaičius kokio elementoriaus? Kodėl neišėjus į kiemą pažaisti su vaikais? Žiūrėk koks kieme puikus oras.