Istorija apie kelionę prie jūros.

Viename kaimelyje, dievo pamirštame užkampyje, gimė berniukas. Dienas kaip ir visi kiti šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą.
Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūra – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys.
Kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti sapne matytos jūros, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė. Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę. 

---

​Kelionė užtruko ne vieną dieną ir ne vieną savaitę, kol galiausiai jis atsidūrė keistoje kryžkelėje. Berniukas kiek atsipūtė, pasvarstė ir pasirinko kelią, kuris vedė tiesiai. Taip po kelių dienų jis pasiekė gyvenvietę, kurios gyventojai gyveno ramų, pasiturintį gyvenimą. Kai jaunuolis jiems pasakė, kad keliauja prie savo sapnų jūros, žmonės pradėjo jį įtikinėti, kad jis tik tuščiai gaištąs laiką ir geriau jam būtų likti jų gyvenvietėje ir gyventi taip pat laimingai, kaip ir jie.
Berniukas paklausė patarimo ir liko gyventi toje dailioje ir išpuoselėtoje gyvenvietėje, nejausdamas jokio trūkumo ir jokių nepriteklių. Tačiau vieną naktį sapne jis vėl išvydo jūrą – žydrą ir bekraštę, ir prisiminė savo neįgyvendintą svajonę. Jaunuolis nusprendė palikti gyvenvietę ir tęsti kelionę.
Širdingai atsisveikinęs su visais, su kuo jau buvo spėjęs susidraugauti, jis vėl iškeliavo ir po kurio laiko pasiekė tą pačią kryžkelę, iš kurioje vienas iš kelių ir buvo jį atvedęs į gyvenvietę. Šį kartą kryžkelėje jis pasirinko kitą kelią. Ilgai trūko berniuko kelionė, kol galiausiai jis priėjo didelį miestą. Kunkuliuojantis ir verdantis, mirguliuojantis šimtais spalvų miesto gyvenimas sužavėjo berniuką ir jis nusprendė pasilikti jame. Didelis miestas tarsi verpetas prarijo berniuką. Jis mokėsi, dirbo, linksminosi ir po kurio laiko visai pamiršo savo kelionės tikslą.
Tačiau po kelerių metų vieną naktį jis vėl susapnavo jūrą ir staiga suprato, kad jeigu dabar neįgyvendins savo vaikystės svajonės, tai jo gyvenimas bus visiškai beprasmis. Todėl jis susirinko būtiniausius daiktus, iškeliavo iš miesto ir po kurio laiko vėl atsidūrė toje pačioje kryžkelėje. Šį kartą jis pasirinko trečiajį kelią, kuris atvedė jį į mišką. Nedidelėje nuostabioje pilnoje žydinčių gėlių laukymėje jis išvydo trobelę, o šalia jos nebejauną, tačiau labai gražią moterį, kuri trobelės kieme džiaustė skalbinius.
Moteris pasiūlė likti jam gyventi kartu su ja, nes jos vyras išėjo į karą ir nebegrįžo. Jaunuoliui moteris patiko, todėl jis nusprendė priimti pasiūlymą ir pasilikti.
Daug metų jie pragyveno laimingai, išaugino vaikus. Metai bėgo taip greitai, kad žmogus nepastebėjo, kaip per tą laiką spėjo pasenti. O vieną naktį sapne jis vėl išvydo jūrą – žydrą ir bekraštę. Nors ir skaudama širdimi, tačiau žmogus paliko viską, su kuo buvo susijęs tiek metų, grįžo į kryžkelę ir leidosi paskutiniuoju, iki šiol jam nežinomu keliu, kuris buvo apžėlęs bruzgynais, vingiuotas ir akmenuotas. Jis ėjo sunkiai ir pradėjo baimintis, kad greitai gali visai netekti jėgų.
Pagaliau senis priėjo didelį kalną. Vidinis balsas jam sukuždėjo, kad anapus kalno turėtų būti jūra ir senis rįžosi pasikelti į kalno viršūnę, kad bent iš toli pamatyti tai, apie ką svajojo nuo pat vaikystės. Po keleto valandų alinančio kopimo, jau visiškai išsimušęs iš jėgų, jis pasiekė kalno viršūnę. Prieš jo akis atsivėrė nepaprastas reginys: senis pamatė kryžkelę ir gyvenvietę, kurioje gyveno pasiturintį gyvenimą, ir didelį miestą ir moters, su kuria pragyveno tiek laimingų metų, trobelę. O tolumoje, ties pačiu horizontu jis išvydo žydrą ir berybę jūrą.
Ir paskutinę akimirką prieš sustojant visiems laikams plakti pavargusiai širdžiai, senis per nevalingai ištryškusias ašaras spėjo pamatyti, kad visi keliai, kuriais jis keliavo, vedė link jūros, bet tik jis taip nė vienu iš jų ir nenuėjo iki pabaigos.