Pėdos smėlyje.

Kartą žmogus susapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai.
Su kiekvienu vaizdu smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos – Viešpaties.
Kai praplaukė paskutinis gyvenimo epizodas, žmogus atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktas pėdas. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė.
Jis taip pat pastebėjo, kad taip buvo pačiais niūriausiais ir sunkiausiais jo gyvenimo momentais.
Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu.

---

​Tačiau sunkiausiais gyvenimo momentais aš matau vingiuojančią tik vieną pėdsakų eilę. Nesuprantu, kodėl tu palikdavai mane, kai buvai labiausiai reikalingas?"
Viešpats atsakė: "Mano mylimas, brangus vaike, aš myliu tave ir niekuomet tavęs nebuvau palikęs. Kai buvo tavo išbandymų ir kančios metas, tu matai tik vieną pėdų eilę smėlyje todėl, kad aš tada nešiau tave ant rankų".