Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk, prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.

Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus.
-Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką.
-Taip.
-Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje.
-Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą?
-Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti.
Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Savaitgaliais paprastai nebūna didelio pirkėjų antplūdžio, tad blogiausiu atveju nieko neprarasiu.

Kartą vienoje gamykloje įsidarbino jaunuolis. Kai personalo skyriuje jau buvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai, jį nuvedė į cechą ir pristatė meistrui. Meistras ilgai nelaukdamas pasivedėjo mokinį prie pulto ir tarė:
-Ar matai šitą svertą?
-Taip.
-Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai?
-Ne.
Meistras krenkštelėjo, tačiau neprarasdamas savitvardos tesė toliau:
-Kartoju. Matai šitą svertą?
-Taip.
-Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai?
-Ne.

Užeina karta žmogus pas pažįstamą ir girdi jį kalbant telefonu. Nenorėdamas trukdyti prisėda šalia, kad luktelti, kol tasai pabaigs pokalbį. Tai buvo tipiškas pardavimo pokalbis.
-Laba diena. Esu vejos prižiūrėtojas. Ar jus nedomintų mano paslaugos?
Kantriai ir ramiai išklauso atsakymą. Kalba toliau.
-Supratau, kad yra kas pas jus tvarko veją. Ar jūs esate patenkintas jo darbu?
Išklauso atsakymą. Ramiai be jokio nusivylimo šešėlio balse tęsia.
-Aišku. Ačiū už pokalbiui skirtą laiką. Geros dienos.
Padeda ragelį. Atsisuka į užėjusįjį. Draugas jam taria:

Į konsultaciją pas psichoanalitiką ateina apsiverkusi moteris.
- Daktare, padėkite. Aš susapnavau tokį baisų sapną...
- Na gi, ir ką būtent jūs susapnavote, - klausia daktaras.
- Susapnavau, kad aš einu koridoriumi. Aš einu, einu, o jis vis nesibaigia ir nesibaigia. Man baisu ir būtinai reikia iš jo ištrūkti... – moteris apsipila ašaromis.
- Liaukitės verkusi, - ramina ją daktaras. – Kas gi buvo toliau?
- O paskui aš prieinu duris. Paimu už rankenos ir trukteliu. Bet durys neatsidaro. Vėl traukiu ir jos vėl nė krust.
- Rimtas atvejis, - susimąsto daktaras. – Netvirtinsiu, kad tai išsprendžiama, bet galėčiau pabandyti ...

Vieną kartą pas išminčių atėjo žmogus. Jis buvo kultūringas, apsišvietęs ir labai išsimokslinęs. Ir uždavė jis mokytojui klausimą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis žino atsakymus į visus įmanomus klausimus. Išminčius tarė:
-Atleiskite, gerbiamasis, bet dabar aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą.
Žmogus nustebo išgirdęs tokius žodžius.
-Kodėl jūs negalite atsakyti į mano klausimą? Jūs esate užsiėmęs ar kažkas kita?
Tai buvo labai svarbus asmuo, gerai žinomas visoje šalyje, ir aišku jis pasijuto įžeistas tuo, kad mokytojas nesiteikia skirti jam nė truputėlio laiko.
Išminčius tarė:
-Reikalas ne tame. Aš turiu pakankamai laiko, bet dabar jūs esate nepajėgus priimti mano atsakymą.

Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti.
Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius.
Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį.
-Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu.
-O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto.
-Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių.

Kartą vienas vienuolis vaikščiojo ežero pakrante. Jis dažnai mėgdavo čia ateiti, kad niekieno netrukdomas galėtų medituoti ir mąstyti apie amžinuosius būties klausimus.
Staiga kažkieno garsus balsas privertė jį nutraukti filosofinius apmąstymus. Jis įsiklausė ir suprato, kad balsas sklido iš salos ežero viduryje. Tai kitas vienuolis kartojo mantros žodžius.
„Vargšas,- pagalvojo vienuolis. – Šis žmogus tik tuščiai gaišta laiką, nes neteisingai taria mantros žodžius. Vietoj to, kad kartoti „din-din-dan“, jis sako „dan-dan-din“.
Kiek pasvarstęs, vienuolis nusprendė, kad kaip toliau pažengęs mokinys, jis privalo pagelbėti nelaimingajam, kuris, matyt, neturi galimybės gauti teisingas pamokas. Juolab, akivaizdu, kad jis iš visų jėgų stengiasi suvokti šiuose žodžiuose slypinčią prasmę.

Vieną kartą senis pasigavo paukštį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo.
Kai iki namų jau liko visiškai nedaug paukštis ir taria jam žmogaus balsu:
-Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus.
Nustebo senis, pagalvojo ir paleido paukštį.
Nutupė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė:
-Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai. Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone.
Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
-Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti.

Pleškinant karštai vidurdienio saulei dulkėta didmiesčio gatve keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis laikydamas vadeles ėjo šalia.
Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti:
-Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas?
Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvo širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros.
Taip bekeliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai be jokių užuolankų prabilo: