Istorija apie aukščiausios rūšies nefritą.

Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti.
Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius.
Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį.
-Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu.
-O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto.
-Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių.

---

​Apmokymo kaina žmogui pasirodė išties nemenka, bet juk šitas ekspertas garsėjo kaip didžiausias brangakmenių žinovas, tad matomai per penkias dienas jis daug ko gali išmokyti. Kiek pasvarstęs žmogus sutiko imtis mokslų.
Ekspertas pasakė, kad mokymai vyks nuo devintos iki dešimtos valandos rytais pradedant nuo rytojaus. Žmogus buvo kiek nustebintas, kad už tokią sumą buvo paskirta tik viena mokymosi valanda per dieną. Tačiau pratylėjo ir kitą dieną sutartu laiku atvyko pas mokytoją. Žmogus buvo nuvestas į kambarį, kurio viduryje stovėjo medinis stalas. Ant stalo gulėjo didelis žalias akmuo. Iš abiejų stalo pusių stovėjo po kėdę. Ant vienos iš tų kėdžių sėdėjo mokytojas. Ant kitos buvo pasiūlyta sėstis žmogui.
-Žiūrėk į nefritą, - liepė ekspertas.
Žmogus įsistebeilijo į akmenį, laukdamas, kad mokytojas tuojau pradės jam aiškinti, į ką būtent reikia kreipti dėmesį. Tačiau mokytojas tylėjo, o po valandos tarė:
-Šios dienos pamoka baigta. Pasimatysime rytoj devintą valandą ryto.
Žmogus pasijuto it musę kandęs, tačiau įtikino save, kad rytoj mokytojas paaiškins kas prie ko.
Rytojaus dieną tuo pačiu laiku žmogus sėdėjo už stalo. Priešais jį gulėjo akmuo – tik šį kartą – kitas.
-Žiūrėk į nefritą,- liepė mokytojas.
Žmogus žiūrėjo į akmenį, su didžiausiu nekantrumu laukdamas, kada gi mokytojas pradės aiškinti. Visos valandos bėgyje mokytojas taip ir nepratarė daugiau nė žodžio. O paskui tepasakė, kad pamoka baigta ir jis laukia mokinio kitos dienos ryte.
Trečią dieną istorija pasikartojo. Žmogus siuto, bet ramino save mintimi, kad garsusis ekspertas suteikė jam galimybę atidžiai ištyrinėti tris skirtingus nefrito gabalus ir per likusias dienas jau tikrai perskaitys turiningą paskaitą apie akmens atspalvių ir faktūros ypatumus ir kitus diletantui nematomus niuansus. Tačiau ir ketvirtą dieną neįvyko nieko naujo. Tiesiog dar vienas nefrito gabalas ir dar viena valanda nebylaus stebėjimo.
Penktąją dieną žmogus atėjo į pamoką tikėdamasis kažko nepaprasto. Žmogus žinojo, kad turi labai susikoncentruoti, nes per vieną vienintelę valandą reikės įsisąvinti dešimties tūkstančių vertės pamoką.
Tačiau jo laukė nusivylimas. Tas pats kambarys, tas pats stalas, eilinis akmuo ir jau įprastu tapęs mokytojo kvietimas:
-Žiūrėk į nefritą.
Žmogus žiūrėjo į nefritą, nekantriai laukdamas, kada pagaliau bus ištarti tie ypatingi žodžiai, kurie suteikia žinojimą.
Praėjo pusvalandis. Žmogaus kantrybės taurė persipildė. Jis pasisuko į mokytoją ir pratrūko:
-Velniai jus griebtų! Aš sumokėjau jums aštuonis tūkstančius už praeitas dienas ir dar du tūkstančius šiandien, o jūs vietoj to, kad mokytumėte mane, vertėte spoksoti į tuos nefrito gabalus. Maža to, šį kartą jums užteko įžūlumo pakišti man antrarūšį akmenį!