​Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

​Dykinėjo kartą motina kupranugarė su vaikučiu kupranugariuku. Kupranugariukas staiga nei iš šio nei iš to ir taria:
-Mamyte, mamyte, tu žinai atsakymus į visus klausimus. Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma! Kas gi tau, sūnau, neduoda ramybės?
Kupranugariukas žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo.
-Kodėl mes, kupranugariai, turime kupras, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama nusišypsojo ir tarė:
-Matai, sūneli, mes esame dykumų gyventojai. Kupra mums reikalinga tam, kad galėtume sukaupti didelį kiekį vandens ir po to be didelio vargo ištverti ilgiausias keliones per saulės išdegintą dykumą.
Kupranugariukas neatlyžo:
-Gerai, tada kodėl mūsų, kupranugarių, tokios ilgos kojos ir tokios plačios pėdos, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama išdidžiai atsakė:
-Būtent dėl šių ilgų kojų ir plačių pėdų mes sugebame įveikti sauso, biraus smėlio jūromis tokius atstumus, kurie yra neįveikiami niekam kitam.

​Važiavo kartą jaunas žmogus tviskančiu nauju „Jaguaru“. Jo nuotaika buvo puiki. Staiga jis pamatė kelkraštyje sėdinčius vaikus. Kai atsargiai juos apvažiavęs, jis jau ketino spūstelėti akseleratorių, staiga išgirdo, kaip į mašiną smogė akmuo. Jaunas žmogus sustojo, išlipo iš mašinos, griebė vieną berniūkštį už skvernų ir pradėjo šaukti:
-Parše! Kaip tu drįsai mesti akmenį į mano mašiną?! Ar tu žinai, kiek ji kainuoja?!
-Atleiskite man, misteri,- tarė vaikas. – Aš nenorėjau pakenkti nei jums, nei jūsų mašinai. Mano brolis – invalidas, jis iškrito iš vežimėlio, bet aš negaliu jo pakelti, nes jis man per sunkus. Jau kelias valandas mes šaukiamės pagalbos, bet niekas į mus nekreipia dėmesio. Aš neturėjau kitos išeities, kaip tik mesti akmenį į jūsų mašiną, nes ir jūs būtumėte nesustojęs.

Karalius turėjo tarną, kuris bet kuriomis aplinkybėmis jam sakydavo:
– Brangus valdove, nenusimink, nes viskas, ką daro Dievas – tobula. Jis niekada neklysta.
Sykį jiedu iškeliavo medžioti. Staiga karalių užpuolė laukinis žvėris. Tarnas suskubo į pagalbą ir nudobė žvėrį, tačiau šis spėjo nukąsti karaliui pirštą. Karalius įniršo ir, neparodęs jokio dėkingumo savo tarnui, užriko:
– Jeigu Dievas būtų geras, žvėris manęs nebūtų užpuolęs ir aš nebūčiau praradęs piršto.
Tarnas atsakė:
– Nepaisant to, kas dabar įvyko, galiu pasakyti tik tiek, kad Dievas geras, ir visi jo veiksmai yra tobuli. Jis visada teisus.
Tokio atsakymo dar labiau įsiutintas karalius paliepė sargybiniams suimti tarną. Kiek vėliau valdovas vėl išsiruošė į medžioklę. Šį kartą jam ir vėl nepasisekė: jį sučiupo laukiniai, kurie savo dievams aukodavo žmones.

​Vyras nuėjo į kirpyklą apsikirpti ir susitvarkyti barzdos. Kirpėjas ėmėsi darbo ir netrukus užsimezgė pokalbis. Jie kalbėjo apie daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai tarp kitų buvo paminėta ir  Dievo tema, kirpėjas tarė:
– Aš manau, kad Dievo nėra.
– Kodėl jūs taip sakote? – paklausė klientas.
– Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievo tikrai nėra. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų, nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leidžia patirti tiek nevilties ir skausmo.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo įžiebti kivirčo. Kirpėjas baigė darbą, klientas atsiskaitė ir paliko kirpyklą. Išėjęs į gatvę staiga pamatė vyrą ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas apsisuko, grįžo į kirpyklą ir pasakė kirpėjui:

​Ruduo. Paukščiai keliauja į šiltuosius kraštus. Matėte, kaip jie tai daro? Jei išgirsite žąsų klegenimą, užverskite galvą ir pasigrožėkite dailiais jų „V“ formos būriais, judančiais dangumi į pietus. Priekyje, pačiame smaigalyje, skrendantis paukštis tiksliai ir ryžtingai veda savo būrį į tikslą. Jei galėtume sekti akimis keliaujančias žąsis labai ilgai, pamatytume, kas nutinka, jei būrio lyderis pavargsta, arba jei atsitinka nelaimė ir koks medžiotojas jį pašauna.
Tuomet kita žąsis iškart užima pirmąją poziciją, ir būrio judėjimas praktiškai nesutrinka – žąsys skrenda į savo tikslą toliau.
Jei paauglystėje mėgote skaityti knygas apie indėnus, dabar pasistenkite prisiminti bizonų medžioklių aprašymus. Bizonų kaimenė, dėl metų laikų kaitos priversta keisti ganyklas, taip pat keliauja – kaip ir paukščiai.

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”: “Klausyk, – sako, – štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.
“O kam?”, – nustebęs klausia afrikietis.
“Kaip tai kam, – čia jau nustemba abu verslininkai, – vieną pats suvalgysi, o kitus, na, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

​Pasakojama, kad ši istorija atsitiko Prancūzijos revoliucijos metu, kai maištaujantys paryžiečiai susirinko prie karaliaus Liudviko rūmų.
Tuoj tuoj galėjo prasidėti rūmų šturmas.
Karalius išsikvietė jam ištikimo apsaugos būrio vadą ir liepė jam iššaudyti visus tuos padugnes.
Gavęs tokį kategorišką nurodymą karininkas nejuokais susirūpino.
Jei jis lieps dabar savo kariams šaudyti į susirinkusią minią, o revoliucija baigsis karaliaus nenaudai, jam bus galas.
Jei jis neįvykdis karaliaus įsakymo, nedelsiant bus pats nužudytas.
Padėtis regis buvo be išeities.
Tačiau išėjus į aikštę priešais rūmus, karininkui staiga šovė viena mintis ir jis nusprendė išnaudoti paskutinį šansą.
-Žmonės, – kreipėsi jis į minią. Visi nuščiūvo ir laukė, ką šis kariškis dabar čia darys.- Man įsakyta sušaudyti visus padugnes.
Tačiau jūsų tarpe aš matau daug garbingų žmonių.

Kartą vienas žmogus keliavo per svetimą kraštą. Ilgai keliavo. Pradėjo temti. Laimei, tuo metu priėjo kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės čia buvo svetingi – ne tik suteikė pastogę, bet pavalgydino ir pagirdė. Ryte pakirdęs iš miego žmogus jau ruošėsi tęsti kelionę toliau, bet atkreipė dėmesį, kad šeimininkas buvo kažko nusiminęs.
-Kas nutiko, kad esat toks nusiminęs?
-Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai sunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti tą pabaisą.
Keliauninko būta drąsaus žmogaus. Tad ilgai nedvejodamas jis tarė:
-Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir įveiksiu tą drakoną.
Stvėrė keliauninkas tvirtą kuoką ir patraukė į kaimo laukus. Kaip gi jis nustebo, kai laukuose surado ne baisųjį drakoną, o tik neregėto dydžio moliūgą! Kvaili kaimiečiai,- nusijuokė sau keliauninkas, - moliūgą palaikė drakonu. Grįžo į kaimą pranešti džiugios žinios.

Ar esate kada su kuo nors diskutavę tema „kas svarbiau – žinios (išsilavinimas) ar patirtis“? Greičiausiai taip, nes daugelis jūsų vienaip ar kitaip susiduriate su naujų darbuotojų paieškos, adaptacijos ir karjeros planavimo problemomis. Kaip tik todel šįkart norime papasakoti istoriją, kurią vienoje is savo knygų aprašė NLP pradininkai R.Bandleris ir Dž.Grinderis:
Karta vienas zoologijos sodas, kuriame dirbo rūpestingi darbuotojai, o gyvūnai buvo laikomi artimomis jų natūraliam gyvenimui sąlygomis, gavo dovaną – didžiulį baltajį lokį. Darbuotojai labai apsidžiaugė, tačiau jie nebuvo pasiruošę priimti naujoko, todel nusprendė jam įrengti geras, vertas tokio gyvūno, patalpas. Tam laikotarpiui, kol jos buvo įrenginėjamos, lokį apgyvendino laikiname narve. Laikinasis būstas buvo tvarkingas, bet kiek ankštokas. Keletą mėnesių diena iš dienos lokys vaiksčiojo po jį ten ir atgal. Jis žengdavo tris žingsnius pirmyn, sustodavo priešais virbus, apsisukdavo, tuomet žengdavo tris žingnius atgal, sustodavo ir vėl apsisukdavo.

Parduotuvės šeimininkas stebi, kaip pardavėjas ginčijasi su pirkėju. Kai ginčas baigiasi, parduotuvės šeimininkas pasikviečia pardavėją pas save ir pratrūksta: tu, toks ir anoks, stuobry netašytas, ar nežinai, kad su pirkėju reikia elgtis kultūringai, paslaugiai ir nesiginčyti?
Taip žinau,-atsako pastarasis.
Šeimininkas kiek atlįžta: o dėl ko gi taip ginčijotės?
Pardavėjas susinepatogina, bet atsako: kad pirkėjas priėjo prie manęs, žodis po žodžio, ir pradėjo man įrodinėti, kad šios parduotuvės šeimininkas yra tikras asilas. Na aš ir pradėjau ginčytis…

Šiame straipsnyje bus pateiktos trys įsitikinimų keitimo technikos – “Senų įsitikinimų muziejus”, “Savęs priėmimas” ir “Devyni kvadratai”. Tai jau klasika tapusios technikos. Internete galima rasti įvairių jų modifikacijų. Tad čia pateiktas technikas priimkite, kaip vieną iš jų galimų versijų.
 
Technika “Senų įsitikinimų muziejus”
 
Senų įsitikinimų muziejus, klasikinė Robert Dilts pasiūlyta technika skirta ribojančių įsitikinimų keitimui. Technikos atlikimo algoritmas:
1.Mano ribojantys įsitikinimai.
Pagalvokime apie tikslą, kurio įgyvendinimą norėtumėte paspartinti.
Kaip suformuluotume įsitikinimus, kurie labiausiai blokuoja jūsų judėjimą tikslo įgyvendinimo link? Pavyzdžiui: Aš nesugebėsiu. Aš neturiu pakankamai patirties. Man trūksta reikiamų resursų.
Kuo šie įsitikinimai yra negeri? Kodėl jie stabdo jūsų judėjimą link tikslo?
2.Mano palaikantys įsitikinimai.
Dabar pagalvokime, kuo galima būtų pakeisti šiuos įsitikinimus. Pageidautina, kad naujas įsitikinimas būtų suformuluotas pozityvia forma. Pavyzdžiui: Aš sugebėsiu. Aš turiu pakankamai patirties. Aš turiu visus reikiamus resursus arba žinau iš kur juos galėčiau gauti.

Mūsų naudojama kalba yra galingas poveikio kitam darymo instrumentas. Kitą kartą mes net nesusimąstome kaip vienokia ar kitokia sakinio konstrukcija gali tam tikra linkme paskatinti kitą žmogų mąstyti ar elgtis.
Žmogaus, apkrauto darbu, mes galime paklausti:
         „Ar tu pajėgsi susidoroti su šia užduotimi?“
O galime tą patį klausimą suformuluoti kitaip:
         „Kaip tu ketini susitvarkyti su šiuo darbu?“
Toks sakinys visiškai kitaip veikia žmogų. Pirmame sakinyje mes darome prielaidą, kad žmogus gali susidoroti su darbu, bet gali ir nesusidoroti. Antrame sakinyje mes darome prielaidą, kad neabejojame, kad jis susitvarkys su darbu, bet tik nežinome kokiu būdu jis tai ketina padaryti.
         „Ko jūs išmokote?“
Šiame sakinyje aiškiai galima išgirsti įsitikinimą, kad „jūs kažką išmokote“. Kai mes naudojame tokį įsitikinimą mokymo procese, tai mokiniai nesąmoningai sutinka su tuo, kad jie kažko išmoko ir pradeda ieškoti atsakymo į šį klausimą. Mokinių pastangos nukreipiamos į suvokimą, o ką būtent jie išmoko.

Kas yra Naujas NLP kodas
 
Naujasis NLP kodas (NK NLP) atsirado 1983 metais, praėjus maždaug dešimčiai metų po paties NLP atsiradimo. Naujasis NLP kodas neišsivystė kaip savarankiška kryptis, nors atskiri jo elementai dažnai pristatomi tiek NLP Praktiko, tiek NLP Meistro kursuose. Taip atsitiko veikiausiai todėl, kad NLP “vartotojai” NLP daugiau suvokia kaip instrumentą skirtą naudoti pirmiausia kitų žmonių atžvilgiu.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje klasikinio NLP kūrėjai Ričardas Bandleris ir Džonas Grinderis pastebėjo, kad žmonės, sėkmingai NLP pagalba sprendžiantys kitų žmonių problemas, minimaliai NLP naudoja savo pačių klausimų sprendimui. Tai paskatino NLP kūrėjus peržiūrėti jų sukurtą NLP sistemą. Prie šito prisidėjo dar ir tai, kad Ričardo ir Džono keliai tuo metu išsiskyrė ir jie pajudėjo skirtingomis kryptimis. Ilgainiui Ričardas Bandleris sukūrė DHL (Desing of Human Engineering), o Džonas Grinderis kartu su Džudit Delozje - Naująjį NLP kodą.  Naujasis NLP kodas kaip tik ir fokusavosi į savo problemų ir uždavinių sprendimą.