Istorija apie įbrėžimą ant automobilio durelių.

​Važiavo kartą jaunas žmogus tviskančiu nauju „Jaguaru“. Jo nuotaika buvo puiki. Staiga jis pamatė kelkraštyje sėdinčius vaikus. Kai atsargiai juos apvažiavęs, jis jau ketino spūstelėti akseleratorių, staiga išgirdo, kaip į mašiną smogė akmuo. Jaunas žmogus sustojo, išlipo iš mašinos, griebė vieną berniūkštį už skvernų ir pradėjo šaukti:
-Parše! Kaip tu drįsai mesti akmenį į mano mašiną?! Ar tu žinai, kiek ji kainuoja?!
-Atleiskite man, misteri,- tarė vaikas. – Aš nenorėjau pakenkti nei jums, nei jūsų mašinai. Mano brolis – invalidas, jis iškrito iš vežimėlio, bet aš negaliu jo pakelti, nes jis man per sunkus. Jau kelias valandas mes šaukiamės pagalbos, bet niekas į mus nekreipia dėmesio. Aš neturėjau kitos išeities, kaip tik mesti akmenį į jūsų mašiną, nes ir jūs būtumėte nesustojęs.

---

​Jaunas žmogus, sunkiai suvaldydamas ašaras, padėjo invalidą pakelti ir pasodinti į vežimėlį. Po to jis grįžo prie savo mašinos ir ant naujutėlaičių blizgančių durelių pamatė akmens padarytą gilų įbrėžimą.
Daug metų jis paskui važinėjo šia mašina, bet kiekvieną kartą sakydavo „ne“ mechanikams, siūlydavusiems suremontuoti įbrėžimą. Todėl, kad įbrėžimas kiekvieną kartą jam primindavo apie tai, kad jei praignoruosi šnabždesį, į tave gali atlėkti akmuo.
 
Istorijos moralas
 
Apsidarykite – gal jūsų darbuotojai (klientai, partneriai…) jau kuris laikas nedrąsiai ir tylutėliai bando jums pasakyti kažką svarbaus. Gal – kad nemato perspektyvų šiame darbe, gal – kad norėtų ir galėtų prisiimti daugiau atsakomybės, gal – kad konkurentai jam siūlo gerokai daugiau… Turėdami begales išties svarbių ir neatidėliotinų darbų, jūs, žinoma, neturite nei menkiausio noro stabtelėti ir klausytis to, kas taip neaiškiai ir tyliai šnabždama.
Kol vieną dieną į jūsų nugarą netrinkteli akmuo: „Noriu aptarti… Aš išeinu. Radau, kur geriau...“