Šiuolaikinis pasaulis - tai aukštų technologijų pasaulis. Tai didžiulis gyvenimo tempas ir pokyčiai vejantys pokyčius. Kiekvieną dieną tenka priiminėti daug ir  įvairių sprendimų. Daugelis sprendimų savo forma yra pasirinkimas tarp dviejų ar daugiau alternatyvų. Pasirinkti A ar B variantą. Daryti ar nedaryti. Net delsimas pasirinkti irgi yra tam tikras sprendimas. Priimamų sprendimų kokybę lemia mūsų gyvenimiška patirtis, įpročiai,  kitų žmonių pavyzdžiai. Neteisingai priimti sprendimai mums atsirūgsta nepageidautinomis pasekmėmis ir tuomet graužiame nagus... o jei tik būčiau iš anksto žinojęs ir numatęs viską, kas gali nutikti, būčiau pasielgęs visiškai kitaip.
Sprendimų priėmimui palengvinti pasaulyje yra sukurta nemažai įvairių metodų ir technikų. Dekarto kvadrato technika – vienas iš tokių metodų. Mes net intuityviai ją ar jos tam tikrus elementus ir naudojame, net jei ir nesame nieko apie ją girdėję. Dekarto kvadrato technika plačiai naudojama koučingo sesijų metu. Tačiau ji taip pat sėkmingai gali būti naudojama ir individualiai pačiam sau.

​Koučingo specialistų mokymuose koučingo sesijos paprastai vyksta trijų asmenų grupelėse. Vienas yra klientas, antrasis - koučingos specialistas ir trečiasis - stebėtojas. Kiekviena pozicija būsimajam koučingo specialistui yra savaip vertinga.
Būdamas koučo vaidmenyje, tu turi galimybę praktiškai pritaikyti tas žinias, kurias esi gavęs paskaitų metu, perskaitęs knygose ar pasisėmęs iš diskusijų su kolegomis. Priešais tave sėdi žmogus. Tu įsiklausai į tai, ką jis tau sako. Mėgini suprasti, kas vyksta jo viduje. Mėgini tarsi jo akimis pasižiūrėti į situaciją. Dabar tik tu atsakingas už tai, kas čia vyksta. Tu replikuoji, užduodi klausimus. Viskas, ką tu darai yra tarsi iš karto į švaraštį. Tai jau paskui, po sesijos jūs aptarinėsite ir analizuosite, kas buvo gerai, kas – nelabai, ką galima būtų padaryti kitaip. Tačiau dabar tu negalvoji apie tai, tu – darai. Ir tai yra ta neįkainuojama patirtis. Nes kiekviena tavo pravesta sesija tai - vis naujas unikalus atvejis, tai vis naujas eksperimentas, kuris nugula į pasąmonę ir tampa tuo išminties klodu, kuriuo tu paskui gali naudotis vėlesnėse koučingo sesijose.

​Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija.  Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija – t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“.
Dažnas yra pastebėjęs, kad su vienu žmogumi kalbėtis yra lengva, o su kitu - sunkiai susišnekame. Kodėl taip yra? Vieni čia įžiūri biosrovių poveikį, tam tikrą „chemiją“, kiti ieško kitokių paaiškinimų. O jei pabandytume panagrinėti patį bendravimo procesą ir paieškoti tarpusavio simpatijos ar antipatijos priežasčių pačioje mūsų bendravimo formoje? E.Berne taip ir padarė. 

Gyvenime mes atliekame įvairius socialinius vaidmenis – esame mama arba tėtis, darbuotojas ar vadovas, taksi vairuotojas ar mokytojas. Erikas Berne, žymus amerikiečių psichoterapeutas, atkreipė dėmesį, kad mes atliekame ir tam tikrus psichologinius vaidmenis, kuriuos mes galime apibūdinti, kaip Tėvas, Vaikas ir Suaugęs. Tėvo vaidmenyje mes būname tuomet kai ką nors aiškiname, įtikinėjame, moralizuojame, kritikuojame, giriame. Vaiko vaidmenyje būname tuomet, kai džiaugiamės, kuriame, liūdime, ieškome užtarimo ar užuojautos. Suaugusiojo vaidmenyje būname tuomet, kai prašome informacijos arba ją pateikiame, kai argumentuojame, kai svarstome įvairias galimas alternatyvas. Erikas Berne taip pat aprašė daug socialinių žaidimų, kurių pavidalu ir vyksta mūsų bendravimas tarpusavyje. Stivenas Karpmanas toliau vystė Eriko Berne vaidmenų ir socialinių žaidimų koncepcija. Iš to gimė, taip vadinamas, Karpmano trikampio modelis, kuris paaiškina daugelį žmonių sąveikos ypatumų. Pirmą kartą šis modelis buvo aprašyta 1968 m. Žmonės yra linkę manipuliuoti vieni kitais, yra priklausomi vienas nuo kito ir labai nuo to pavargsta. Karpmanas teigė, jog visus mūsų vaidinamus vaidmenis galima  suvesti į tris -  Auka, Persekiotojas ir Gelbėtojas.

Volto Disnėjaus publikos poreikių žinojimas ir sugebėjimas sujungti kūrybiškumą su komercija ir verslumu leido jam sukurti pramogų imperiją, kuri gyvuoja iki šiol.
Vienas iš V. Disnėjaus darbuotojų yra rašęs: „Iš tikrųjų egzistavo trys skirtingi Voltai. Jis buvo Svajotojas, Realistas ir Kritikas viename.“ Tai buvo V.Disnėjaus problemų sprendimo metodas bei idėjų sukūrimo ir įgyvendinimo strategija. Pats jis šį procesą vadini „imadženieringu“.
Disnėjaus studijoje buvo trys skirtingi kambariai – atskirai Svajotojui, Realistui ir Kritikui. Svajotojo kambaryje kabėjo paveikslai, piešiniai, plakatai. Visur tvyrojo kūrybinis chaosas. Kritikuoti šitame kambaryje buvo draudžiama – galima buvo tik svajoti. Realisto kambaryje kiekvienas multiplikatorius turėjo atskirą stalą su visa reikalinga įranga tam, kad idėja pavirstų tikrove. Stalai kambaryje buvo išdėstyti taip, kad visi galėtų tarpusavyje bendrauti. Kritiko kambarys buvo maža patalpa po laiptais, kur buvo nagrinėjami ir kritikuojami eskizai.