Kiek beapklaustumėte įmonių vadovų, tiek turėtumėte skirtingų nuomonių apie investicijų į personalo kvalifikacijos kėlimą naudingumą. Vertinimų spektras būtų tikrai platus. Nuo įmonių, kurių vadovai sistemingai planuoja mokymus ir investuoja į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ženklias sumas iki įmonių, kurių vadovai ne tik kad neskiria lėšų savo personalo apmokymui, bet ir patys kategoriškai atsisako mokytis. Negatyvus požiūris į kvalifikacijos kėlimą paprastai yra suformuotas negatyvios ankstesnės patirties. Tad pamėginkime apžvelgti dažniausiai pasitaikančius klaidingus požiūrio į mokymąsi stereotipus.
1.Iš šalies atėjęs žmogus (t.y. vadybos konsultantas) apie mūsų įmonės darbo specifiką gali turėti tik patį bendriausią supratimą. Taip konsultantas net ir po kelių susitikimų su įmonės vadovu, nesugebės susidaryti tiek detalaus vaizdo apie įmonės realijas, kiek pats vadovas. Tačiau su tuo, kas konkrečios įmonės vadovui gali atrodyti kaip unikali situacija, profesionalus konsultantas susiduria vos ne kiekvieną dieną. Žmogus iš šalies šviežiu žvilgsniu gali nesunkiai pamatyti tai, kas vadovo pradedama nepastebėti šimtus kartų praeinant pro šalį. 

Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti.
Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius.
Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį.
-Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu.
-O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto.
-Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių.

Kartą vienas vienuolis vaikščiojo ežero pakrante. Jis dažnai mėgdavo čia ateiti, kad niekieno netrukdomas galėtų medituoti ir mąstyti apie amžinuosius būties klausimus.
Staiga kažkieno garsus balsas privertė jį nutraukti filosofinius apmąstymus. Jis įsiklausė ir suprato, kad balsas sklido iš salos ežero viduryje. Tai kitas vienuolis kartojo mantros žodžius.
„Vargšas,- pagalvojo vienuolis. – Šis žmogus tik tuščiai gaišta laiką, nes neteisingai taria mantros žodžius. Vietoj to, kad kartoti „din-din-dan“, jis sako „dan-dan-din“.
Kiek pasvarstęs, vienuolis nusprendė, kad kaip toliau pažengęs mokinys, jis privalo pagelbėti nelaimingajam, kuris, matyt, neturi galimybės gauti teisingas pamokas. Juolab, akivaizdu, kad jis iš visų jėgų stengiasi suvokti šiuose žodžiuose slypinčią prasmę.

Vieną kartą senis pasigavo paukštį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo.
Kai iki namų jau liko visiškai nedaug paukštis ir taria jam žmogaus balsu:
-Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus.
Nustebo senis, pagalvojo ir paleido paukštį.
Nutupė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė:
-Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai. Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone.
Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
-Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti.