Koučingas yra menas padėti žmogui atrasti savo vidinius resursus ir priimti sąmoningus sprendimus, atitinkančius jo vertybes, tikslus ir gyvenimo prasmę. Tačiau vertybės nėra statiškos — jos kinta, vystosi, persipina su kultūra, patirtimi, ekonomine aplinka. Tam, kad koučingo specialistas galėtų geriau suprasti kliento pasaulį, vertybių motyvus ir elgesio logiką, verta pažvelgti į vieną įdomiausių šiuolaikinių žmogaus sąmonės ir vertybių raidos modelių — Spiralinę dinamiką.
Šią teoriją XX a. antroje pusėje sukūrė psichologas Clare W. Graves, o išpopuliarino Don Beck ir Christopher Cowan. Spiralinė dinamika remiasi prielaida, kad žmonija (ir kiekvienas individas) vystosi per tam tikras vertybių sistemas, kurios žymi skirtingus mąstymo, pasaulio suvokimo ir problemų sprendimo būdus. Modelis pavaizduotas kaip spiralė — nes mes ne tiesiog pereiname iš vienos pakopos į kitą, bet galime grįžti, persidengti ar derinti kelias sistemas vienu metu.
Nuo verslo vadovų iki švietimo ekspertų, nuo psichoterapeutų iki koučingo specialistų — Spiralinė dinamika tapo naudingu įrankiu suprasti žmonių motyvaciją, komunikacijos stilių, konfliktų šaltinius ir asmeninio augimo kryptis.

Kiek kartų jumis taip atsitikdavo, kad jūs bandote kažką paaiškinti žmogui ir jums nieko neišeina – jis nesupranta, ką jūs sakote, tarsi, gyventų kažkokiame kitame pasaulyje. “Jis ką – iš Mėnulio nukrito”, pagalvojate. Jūs jaučiate, kad jo pasaulyje veikia kiti dėsniai ir taisyklės ir tie patys dalykai yra vertinami visiškai kitaip. Taip vienas kito nesupratimas veda prie santykių paaštrėjimo ir sukuria aibę kitų neigiamų pasekmių.
Ar gali žmonės tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje gyventi skirtinguose pasauliuose? Gali, jei jų pasaulio suvokimo žemėlapiai kardinaliai skiriasi. Pasaulio suvokimo žemėlapių skirtumai gali būti nedideli, o gali būti esminiai ir tuomet susikalbėjimas tampa neįmanomas. Ir net jei kažkokiu momentu tarpusavio supratimas yra pasiekiamas – jis būna trapus ir laikinas, kaip namas be pamatų.

​Kiekvieną trečiadienį po pietų dešimtys vyrų ir moterų eina žąsele pro centrinius vartus į trečiame aukšte esančią mano vadovaujamos „Semco“ kompanijos San Paule, Brazilijoj, susirinkimų salę. Apsauga prie įėjimo jų laukia. Jau keleri metai kai kurių didžiausių ir garsiausių pasaulio kompanijų, tarp jų „IBM“, General Motors“, „Ford“ „Kodak“, „Bayer“, „Nestle“, „Goodyear“, „Firestone“, „Pirelli“, „Alcola“, „BASF“, „Chase Manhattan“, „Siemens“, „Dow Chemical“, „Mercedes-Benz“ ir „Yashica“, vadovaujantys darbuotojai kaip piligrimai traukia į mūsų nieko neišsiskiriantį pramoninį kompleksą San Paulo priemiestyje.
„Semco“ gaminių sąrašas tikrai įspūdingas – siurbliai, galintys per naktį ištuštinti didžiausią tanklaivį, indaplovės, per valandą išplaunančios 4100 lėkščių, šaldymo mazgai oro kondicionieriams, kurių dėka kontorų dangoraižiuose maloniai vėsu per pačius didžiausius karščius, maišyklės, tinkamos maišyti viskam – nuo raketinio kuro iki kramtomos gumos, ir net visa sausainių fabriko įranga, susidedanti iš 16.000 atskirų dalių ir kelių mylių laidų. Tačiau ne dėl to viso pasaulio vadovaujantys darbuotojai ir valdymo specialistai po kelis mėnesius laukia savo eilės apsilankyti mūsų gamyklose ir kontorose. Juos domina kitkas – kaip „Semco“ darbuotojai viską daro“.