Kodėl koučingas?
“Kas valdo informaciją – tas valdo pasaulį”.  Dar visiškai neseniai tai buvo neabejotina tiesa. Informacijos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje milžiniškas. Kasdieną mes gauname kone penkis kartus daugiau informacijos nei tarkim, prieš ketvirtį amžiaus. Yra paskaičiuota, kad per mėnesį žmogaus apdorojamas informacijos kiekis prilygsta kiekiui, kurį XVII amžiuje žmogus gaudavo per visą gyvenimą. Kita vertus, kad gauti reikiamą informaciją dabar pakanka vos keleto klavišų paspaudimo interneto paieškos sistemose.
Šiuolaikiniame pasaulyje kur kas svarbiau, kaip aš sugebu pasinaudoti ta man prieinama informacija. Vis vertingesnis dabar tampa gebėjimas mokytis ir saviugda. Mes įžengėme į epochą, kai kažko pasiekimas priklauso nuo to, kiek mes sugebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Timothy Gallwey, vienas iš koučingo pradininkų, stebėdamas savo teniso auklėtinius ir kitus kolegas trenerius pastebėjo, kad yra du pagrindiniai mokymo (-si) modeliai. Pirmasis modelis remiasi ekspertiniu trenerio vertinimu. Treneris žino, kaip reikia teisingai priimti, atmušti ar paduoti kamuoliuką. Stebi, kaip šiuos veiksmus atlieka jo auklėtinis. Tuomet nurodo į klaidas ir pasako, kaip reikia daryti teisingai. Antrasis modelis (vėliau kaip tik ir pavadintas Vidiniu žaidimu) remiasi nevertinimo principu. Auklėtinio dėmesys kreipiamas ne į klaidas, bet į kritiškai svarbius veiklos kintamuosius, pavyzdžiui, auklėtinio prašoma stebėti, į kurią pusę sukasi kamuoliukas, kai jį smugiuoja priešininkas arba kuo skiriasi auklėtinio rankos judesys, kai atmuštas kamuoliukas pataiko į aikštelę ir kai skrieja už aikštelės ribų. Šiuo atveju išmokimas įvyksta labiau pasąmonės lygyje be bereikalingo streso ir perkrovimo.

Nors koučingas palyginus nauja taikomosios psichologijos sritis, jo pirmtaku laikomas Sokratas (469-399 m. pr. m.e.). Senovės graikų filosofas sukūrė metodą, kurio pagrindas buvo dialogas. Tikslingai užduodamų klausimų pagalba išminčius mokė savo mokinius suprasti ir įsisąmoninti sudėtingiausius dalykus. Sokratas sėdėdavo savo mokinių apsuptyje ir bendraudavo su jais užduodamas jiems klausimus. Mokiniai ieškodavo atsakymų ir tokiu būdu jiems ateidavo supratimas, kad visi atsakymai glūdi juose pačiuose.
Žodžiu “coach” dar XIX amžiaus pradžioje Anglijoje Oksfordo universitete buvo vadinamas žmogus, padedantis studentams pasiruošti egzaminui. Tokio korepetitoriaus darbas skyrėsi nuo dėstytojo darbo. Jo tikslas buvo ne išdėstyti tam tikrą kursą, bet pasiekti, kad studentas išlaikytų to dalyko egzaminą. Todėl korepetitorius siekdavo išsiaiškinti, ko būtent nemoka ar nežino studentas ir padėdavo jam užpildyti šias spragas. Todėl pradinis koučingos fokusas buvo orientacija į rezultatą ir individualus priėjimas.