​Koučingas visame pasaulyje tampa vis populiaresnis – šiandien juo naudojasi ne tik įmonių vadovai ar sportininkai, bet ir įvairių sričių žmonės, siekiantys pokyčių savo gyvenime. Vis dėlto vis dar nemažai žmonių į koučingą žvelgia skeptiškai ir su atsargumu. Kodėl taip yra? Kodėl, turėdami galimybę gauti profesionalią pagalbą atrasti atsakymus, stiprinti pasitikėjimą savimi ir išdrįsti žengti svarbius žingsnius, daugelis vis dar numoja ranka?
Tam yra ne viena priežastis. Vieni žmonės yra ribojančių įsitikinimų gniaužtuose, kiti yra turėje neigiamos patirties, trečius stabdo visuomenėje sklindantys mitai. Dar kiti galvoja, kad koučingas yra „per brangus malonumas“, „atima per daug laiko“ arba kad „tai ne jiems“. Visi šie argumentai atrodo įtikinami, kol nepažvelgiame giliau – dažniausiai tai tėra vidinės baimės ar klaidingos prielaidos.
Toliau  apžvelgsime dešimt dažniausių priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo pagalbos. Būkite atviri ir smalsūs. Galbūt kažkur atpažinsite save. Galbūt suprasite, kodėl iki šiol dvejojote, ir atrasite būdą išdrįsti pabandyti. O jei esate koučingo specialistas – šis tekstas padės geriau suprasti savo klientus, kad galėtumėte dar geriau atliepti jų poreikius.

Koučingas dažnai apibūdinamas kaip pokalbis, padedantis žmogui atrasti atsakymus savyje, išsigryninti tikslus ir žengti pokyčio link. Tačiau vien tik apibrėžimai retai kada leidžia pajusti, kas iš tiesų vyksta koučingo sesijos metu. Žmonės neretai klausia: „Kaip atrodo koučingas realybėje?“ Knygos, straipsniai ar seminarai gali paaiškinti metodiką, bet yra dar vienas kelias – per filmus.
Kinas turi ypatingą galią – jis ne tik pasakoja istoriją, bet ir leidžia ją išgyventi. Žiūrėdami filmus mes tampame herojų bendražygiais, patiriame jų abejones, baimes ir pergales. O būtent tai ir yra koučingo esmė – kelionė per vidinius sunkumus į naują gyvenimo kokybę. Toliau pateikta dešimt meninių filmų, kurie ne tik įkvepia, bet ir atskleidžia koučingo principus: klausymąsi, tikėjimą žmogumi, stiprybių išryškinimą, vertybių paiešką ir tikslų siekimą.
Šiuose filmuose pamatysite labai skirtingus herojus – nuo karaliaus, kovojančio su mikčiojimu, iki paauglių, atrandančių savo balsą, ar sportininkų, išmokstančių pasitikėti komanda. Juos visus jungia viena – pokytis, kurį įgalina santykis su tuo, kuris tiki, drąsina ir padeda atrasti atsakymus. Kitaip tariant, su tuo, kuris atlieka koučerio vaidmenį.
Šis straipsnis skirtas ne tik kino mėgėjams. Jis kviečia pažvelgti giliau – pamatyti, kaip koučingo principai atsiskleidžia ekrane, o kartu – susimąstyti apie savo gyvenimą. Galbūt kuris nors filmas taps jūsų įkvėpimo šaltiniu, o gal net paskatins žengti pirmą žingsnį link koučingo – kaip kelio, kuris padeda augti ir pačiam, ir kitiems.

Nors koučingas palyginus nauja taikomosios psichologijos sritis, jo pirmtaku laikomas Sokratas (469-399 m. pr. m.e.). Senovės graikų filosofas sukūrė metodą, kurio pagrindas buvo dialogas. Tikslingai užduodamų klausimų pagalba išminčius mokė savo mokinius suprasti ir įsisąmoninti sudėtingiausius dalykus. Sokratas sėdėdavo savo mokinių apsuptyje ir bendraudavo su jais užduodamas jiems klausimus. Mokiniai ieškodavo atsakymų ir tokiu būdu jiems ateidavo supratimas, kad visi atsakymai glūdi juose pačiuose.
Žodžiu “coach” dar XIX amžiaus pradžioje Anglijoje Oksfordo universitete buvo vadinamas žmogus, padedantis studentams pasiruošti egzaminui. Tokio korepetitoriaus darbas skyrėsi nuo dėstytojo darbo. Jo tikslas buvo ne išdėstyti tam tikrą kursą, bet pasiekti, kad studentas išlaikytų to dalyko egzaminą. Todėl korepetitorius siekdavo išsiaiškinti, ko būtent nemoka ar nežino studentas ir padėdavo jam užpildyti šias spragas. Todėl pradinis koučingos fokusas buvo orientacija į rezultatą ir individualus priėjimas.

Timothy Gallwey, vienas iš koučingo pradininkų, stebėdamas savo teniso auklėtinius ir kitus kolegas trenerius pastebėjo, kad yra du pagrindiniai mokymo (-si) modeliai. Pirmasis modelis remiasi ekspertiniu trenerio vertinimu. Treneris žino, kaip reikia teisingai priimti, atmušti ar paduoti kamuoliuką. Stebi, kaip šiuos veiksmus atlieka jo auklėtinis. Tuomet nurodo į klaidas ir pasako, kaip reikia daryti teisingai. Antrasis modelis (vėliau kaip tik ir pavadintas Vidiniu žaidimu) remiasi nevertinimo principu. Auklėtinio dėmesys kreipiamas ne į klaidas, bet į kritiškai svarbius veiklos kintamuosius, pavyzdžiui, auklėtinio prašoma stebėti, į kurią pusę sukasi kamuoliukas, kai jį smugiuoja priešininkas arba kuo skiriasi auklėtinio rankos judesys, kai atmuštas kamuoliukas pataiko į aikštelę ir kai skrieja už aikštelės ribų. Šiuo atveju išmokimas įvyksta labiau pasąmonės lygyje be bereikalingo streso ir perkrovimo.

Kodėl koučingas?
“Kas valdo informaciją – tas valdo pasaulį”.  Dar visiškai neseniai tai buvo neabejotina tiesa. Informacijos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje milžiniškas. Kasdieną mes gauname kone penkis kartus daugiau informacijos nei tarkim, prieš ketvirtį amžiaus. Yra paskaičiuota, kad per mėnesį žmogaus apdorojamas informacijos kiekis prilygsta kiekiui, kurį XVII amžiuje žmogus gaudavo per visą gyvenimą. Kita vertus, kad gauti reikiamą informaciją dabar pakanka vos keleto klavišų paspaudimo interneto paieškos sistemose.
Šiuolaikiniame pasaulyje kur kas svarbiau, kaip aš sugebu pasinaudoti ta man prieinama informacija. Vis vertingesnis dabar tampa gebėjimas mokytis ir saviugda. Mes įžengėme į epochą, kai kažko pasiekimas priklauso nuo to, kiek mes sugebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.