![]() Timothy Gallwey, vienas iš koučingo pradininkų, stebėdamas savo teniso auklėtinius ir kitus kolegas trenerius pastebėjo, kad yra du pagrindiniai mokymo (-si) modeliai. Pirmasis modelis remiasi ekspertiniu trenerio vertinimu. Treneris žino, kaip reikia teisingai priimti, atmušti ar paduoti kamuoliuką. Stebi, kaip šiuos veiksmus atlieka jo auklėtinis. Tuomet nurodo į klaidas ir pasako, kaip reikia daryti teisingai. Antrasis modelis (vėliau kaip tik ir pavadintas Vidiniu žaidimu) remiasi nevertinimo principu. Auklėtinio dėmesys kreipiamas ne į klaidas, bet į kritiškai svarbius veiklos kintamuosius, pavyzdžiui, auklėtinio prašoma stebėti, į kurią pusę sukasi kamuoliukas, kai jį smugiuoja priešininkas arba kuo skiriasi auklėtinio rankos judesys, kai atmuštas kamuoliukas pataiko į aikštelę ir kai skrieja už aikštelės ribų. Šiuo atveju išmokimas įvyksta labiau pasąmonės lygyje be bereikalingo streso ir perkrovimo. Tradiciškai labiau yra paplitęs ekspertinis sportininkų treniravimo modelis. Mokinys tuo metu yra atlikėjas ir nuo jo, tarsi, nuimama atsakomybė už mokymąsi ir jo galutinius rezultatus. Be to mokiniui gali atsirasti nesąmoningas pasipriešinimas. Toks vidinis sabotažas reiškia, kad žmogus tarsi bijo „prarasti save“ (vėl gi pasąmonės lygyje). T.y., mes suvokiame savo klaidas ir trūkumus kaip mūsų asmenybės dalį ir todėl priešinamės bet kokiems bandymams, kažką pakeisti, kad ir į gerąją pusę.
Didelis T.Gallwey nuopelnas buvo pastebėjime, kad sportininkai kalbėdami apie savo geriausius pasirodymus pabrėždavo, kad jiems tuo metu visiškai išnykdavo vertinamasis vidinis dialogas. Toliau jam tiesiog pasidarė įdomu, o kas ir su kuo kalbasi to vidinio dialogo metu. Taip gimė koncepcija „Aš1 ir Aš2“. Aš1 – tai, ką galėtume pavadinti Socialiniu aš. Tai, tarsi, trenerio vaizdinys mokinio galvoje. Jis vertina ir instruktuoja. Aš2 – tai tikrasis mokinio Aš. Šią schemą T.Gallwey iliustruoja tenisininko, kuriam sunkiai sekasi smūgiuoti ir priimti kamuoliuką iš kairės pavyzdžiu. Kai jam lekia kamuoliukas į kairę pusę, jis iš tikrųjų mato ne kamuoliuką (geltonas apvalus, skriejantis daiktas), jis mato GRĖSMĘ. Jis „ŽINO“, kad jis blogai priima kamuolį iš kairės pusės. Jis jau LAUKIA, kad ir vėl nepasiseks. Vėliau šį įsitikinimą jis pastiprina dar ir tokiu vidiniu monologu: „Tai pats blogiausias priėmimas! Aš esu niekam tikęs!“ Tai ne tik sustiprina neigiamą nusiteikimą, bet dar labiau sumažina sportininko savęs vertinimą. Kai žmogus „žino“, kad jis blogai piešia, jis piešia blogai. Kai hipnotinėje būsenoje, būdamas didžiu menininku jis „žino“, kad piešia gerai, jis piešia nepalyginamai geriau. Pagrindinis ekspertinio modelio trūkumas yra tame, kad jis panašus į sugedusį telefoną. Iš esmės, viskas, kas reikalinga mūsų pasąmonei – tai konkretus tikslas ir grįžtamasis ryšys. Tai ir yra Vidinio žaidimo esmė. Kaip tai pasireikštų mūsų jau minėto tenisininko atveju? T.Gallwey neduodavo sportininkui jokiu konkrečių nurodymų kaip reikia teisingai daryti – atsitraukti ar priešingai, žengti link kamuoliuko. Jis tiesiog pasiūlydavo atidžiai ir pedantiškai stebėti patį kamuolį. Pavyzdžiui, jis galėjo paprašyti mokinį stebėti kaip lekia kamuoliukas prieš susidurdamas su rakete – aukštyn, žemyn ar lygiagrečiai su žeme. Ir, žinoma, pabrėždavo, kad neprašo specialiai, kažką keisti. Tikslas yra tiesiog stebėti. Kaip nebūtų keista, būtent toks nevertinantis požiūris yra kur kas efektyvesnis, negu klasikinis mokymosi būdas. Sportininko smūgiavimo technika pagerėjo savaime. Iš tikrųjų nieko nuostabaus tame nėra. Pilna koncentracija į kamuoliuką leido mokiniui padaryti du svarbius dalykus. Pirma, tai leido apeiti vertinantįjį socialinį Aš, kuris tik trukdydavo kalbėdamas pašonėje. Antra, tai sudaro sąlygas geram grįžtamajam ryšiui. Leidžia matyti, kaip jo veiksmai nulemia rezultatą. Aiškiai suvokdama tikslą (pataikyti kamuoliuoku į atitinkamą priešininko aikštelės zoną) ir gaudama momentinį grįžtamąjį ryšį į savo veiksmus, sportininko pasąmonė automatiškai derinosi prie užduoties atlikimo. Reikėjo tiesiog netrukdyti jai. Trenerio uždavinys buvo ne pamokslauti, o sukurti geriausias sąlygas natūraliam išmokimui. Tam reikia tiesiog parinkti atitinkamus pratimus ir tikslus dėmesio fokusavimui. T.Gallwey neapsiribojo Vidinio žaidimo sistemos taikymu tik sporte. Ilgainiui, jis pastebėjo kad jo sistema puikiai veikia ir kitose veiklos sferose, pavyzdžiui, versle. Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Stambioje kompanijoje buvo skyriaus vadovas. Jis kreipėsi į koučingo specialistą su prašymu padėti jam išspręsti bendravimo problemą. Jam nesisekė bendrauti nei su savo aukštesniais vadovais, nei su kolegomis. Bendraudamas su jais jis jausdavo šaltumą ir atsiribojimą. Tai vedė link to, kad jam vis mažiau norėjosi bendrauti ir jis vis labiau užsisklęsdavo savyje. Tai buvo ne tik kad nemalonu, bet ir akivaizdžiai trukdė darbui. Koučingo specialistas pasiūlė jam bendravimo metu koncentruotis į pašnekovo rodomą susidomėjimo lygį. Vadovas pasinaudojo specialisto patarimu. Galiausiai, tai jam padėjo ne tik bendraujant su kolegomis ir vadovybe, bet ir kitose gyvenimo srityse. Štai dar vienas pavyzdys: Kartą T.Gallwey pakvietė į IT kompaniją padirbėti su skambučių centro darbuotojais. Problema buvo aukštas streso lygis. Neigiamas emocijas sukeldavo bendravimas su nepatenkintais klientais ir tai, kad jų darbas buvo griežtai kontroliuojamas ir vertinamas. T.Gallwey kompanijos vadovams pasiūlė sprendimą, kuris priminė savotišką žaidimą. Pirmiausia, darbuotojams reikėjo atidžiai klausytis kliento ir pasistengti įvertinti iš balso jo susierzinimo lygį 10-ies balų skalėje. Antra, jiems buvo pravesti balso lavinimo mokymai, kad jie galėtų geriau balso pagalba reikšti savo pačių jausmus. Taigi, darbuotojams reikėjo klausantis skambinančiojo, nustatyti jo nepasitenkinimo lygį ir reaguoti parinkus atitinkamą balso tembrą. Jei kliento nepasitenkinimas buvo vertinamas kaip aukštas, tarkim 9 balais, tai reikšdavo, kad jam reikia atsakyti su didele šiluma (taip pat 9 balai). Po kurio laiko apklausus, operatoriai tvirtino, kad jiems tapo kur kas įdomiau dirbti ir jie stresavo kur kas mažiau. Bendra skambučių centro darbo kokybė taip pat išaugo. Viena iš paprastų ir tuo pačiu svarbių vidinio žaidimo idėjų yra ta, kad jei nori kažką pagerinti, tiesiog pradėk tai matuoti ir apskaityti. Vienoje stomatologinėje klinikoje buvo susirūpinta, kad klientai per ilgai laukia gydytojo priėmimo. Buvo pasiūlyta dienos pabaigoje tiesiog visus klinikos darbuotojus apklausti, kiek, jų nuomone, pacientų laukė ilgiau negu 20 min. Daugelis darbuotojų galėjo tik spėti, nes negalėjo tiesiogiai matyti pacientų priimamajame. Kaip gi buvo nustebęs klinikos direktorius, kai po penkių dienų nebeliko nė vieno paciento laukusio priimamajame ilgiau nei 15 min. Ir vėl atkreipkite dėmesį – nebuvo padaryta jokių specialių žingsnių, kad sumažinti laukimo laiką. Viskuo pasirūpino darbuotojų pasąmonė, kai gavo pakankamai informacijos. Vienas iš svarbiausių klausimų – kaip teisingai pasirinkti tą kritiškai svarbų kintamąjį, į kurį reikia nukreipti dėmesį, kad padidėtų darbo ir mokymosi efektyvumas. T.Gallwey išskirė tris svarbius kriterijus. Pirmiausia, šis kintamasis turi būti matomas čia ir dabar. Antra, pageidautina, kad šis kintamasis būtų įdomus. Pavyzdžiui, stebėti pašnekovo jausmus ir ketinimus paprastai yra įdomiau, negu tiesiog sekti pokalbio turinį. Trečia, šis kintamasis turi atitikti siekiamą tikslą. Pavyzdžiui, to paties bendravimo procese galima išskirti daugybę kintamųjų, į kuriuos galima sufokusuoti dėmesį – pasitikėjimas, pagarba, kontrolė, aiškumas, motyvacija, spaudimas ir t.t. Neįmanoma fokusuoti dėmesio vienu metu į kelis kintamuosius. Todėl reikia pasirinkti tą, kuris labiausiai atitinka jūsų tikslams. Pavyzdžiui, jei jūsų tikslas – pasitikėjimo santykiuose stiprinimas, tai būtent pasitikėjimo lygį (kurį nesunkiai galima pastebėti iš neverbalinių pašnekovo požymių) ir reikėtų pasirinkti kaip dėmesio fokusavimo objektą bendravimo metu. Esant visoms kitoms sąlygoms vienodoms, geriausia rinktis tokį kintamąjį, kurį yra lengviausia stebėti. O dabar belieka paeksperimentuoti savarankiškai, pasirinkus kintamuosius, į kuriuos verta nukeipti dėmesį, gerinant vienus ar kitus savo įgūdžius. 20/10/2022 15:49:14
oho, geras. viskas per žaidimą.. aš visada sakau, jei yra problema, yra ir problemos sprendimo būdas. bėda ta, kad ne visi darbdaviai norisi imtis tokių priemonių eksperimentinių, o geriau vyksta darbe žmonių kaita ir visi būna nelaimingi. o va, prašom.. tas su skambučių centru labai patiko, kur vertinti žmonių susierzinimo lygį. pas mus pvz labai pagerėjo kokybė darbo, kai padarė normalią šildymo sistemą ir nebereikėjo į darbą atėjus sėdėti su megstiniu. nėra normalu, kai ateini į darbą ir ten jau būni megstinį vieną ekstra pasidėjęs, nepatogu, nekomfortiška.. viskam yra sprendimai Comments are closed.
|
AutoriusVitoldas Masalskis, psichologas, koučingo ir NLP specialistas. Kategorijos
All
Archyvas
December 2019
|