Kambarys, kuriame mes buvome, skendėjo prieblandoje. Pro užtrauktas užuolaidas vos prasimušė dienos šviesa. Mano draugas tyliai atidarė žmonos komodos stalčių ir išėmė iš ten mažą, į šilko audinį suvyniotą, paketą:
- Tai ne šiaip sau paketas. Jame - nepaprastai, gražių apatinių rinkinys.
Jis atidarė paketą ir atsargiai, pačiais pirštų galiukais perbraukė šilką ir mezginius.
- Aš nupirkau jai tai prieš aštuonerius ar devynerius metus Niujorke, tačiau ji niekada jų nedėvėjo. Ji norėjo juos pasilaikyti ypatingai progai.
Aš pagalvojau, - na taip, ta ypatinga proga kaip tik dabar ir yra...
Jis nuėjo prie lovos ir padėjo paketą šalia kitų daiktų.

Ligoninėje vienoje palatoje gulėjo du sunkūs ligoniai. Vienas gulėjo prie lango, o kito lova buvo prie pat durų.
-Kas ten matosi per langą? – kartą paklausė tas, kuris gulėjo prie durų.
-O! – gyvai atreagavo pirmasis. – Aš matau dangų, debesis, panašius į fantastiškiausius gyvūnus, ežerą ir mišką tolumoje.
Ilgainiui kiekvieną dieną gulintis prie lango ligonis pasakodavo savo palatos draugui apie tai, ką matė už lango. Jis pasakodavo apie valtį, žvejus, grįžtančius su dideliu laimikiu, apie ant kranto žaidžiančius vaikus, apie įsimylėjėlis, kurie laikėsi susikibę rankom ir nenuleido vienas nuo kito spindinčių akių.
Tuo metu, kai jis pasakodavo apie už lango atsiveriančius nuostabius vaizdus, jo kaimyną palaipsniui užvaldė nesuvokiama neapykanta. „Taip nesąžininga, - galvojo jis. – Už kokius tokius nuopelnus būtent jį paguldė prie lango, o ne mane. Už ką aš esu priverstas spoksoti į šias purvinas duris, su apsilupusiais dažais, kai tuo tarpu jis mėgaujasi tuo puikiu vaizdu už lango?“

Pas pasaulinio garso fiziką Nilsą Borą į Kopenhagą atvažiavo jo kolega amerikietis ir mato, kad ant mokslininko namų durų kabo pasaga.
-Nilsai,- tarė amerikietis,- kas čia pas tave ant durų?
-Tai pasaga. Žmonės sako, kad pasagos laimę neša, - visai nesutriko fizikas.
-Mielas Nilsai, - tarė tokio draugo atsakymo nustebintas amerikietis, - tu apsišvietęs žmogus, mokslininkas, atskleidęs ne vieną gamtos paslaptį. Nejaugi tu tiki, kad pasaga gali atnešti laimę?
-Ne, - atsakė Boras, - žinoma, netikiu, bet kalbama, kad ji neša laimę nepriklausomai nuo to, ar tu tuo tiki, ar ne?

Graži vasaros diena. Sėdi du bičiuliai paplūdimyje. Alų gurkšnoja.
-Klausyk, - taria vienas. – Man neduoda ramybės vienas klausimas.
-Nagi?
-Kaip tu paaiškintum, kas yra logika?
-Geras klausimas,- taria draugas. – Kad būtų aiškiau – aš pamėginsiu per pavyzdį. Matai eina du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Kuris iš jų turėtų maudytis pirmas?
-Aišku, kad purvinas.
-Teisingai. Va, tai ir yra logika.
Dangus - giedras giedras, saulė – pačiame zenite, tačiau nekepina.
-Klausyk, - pirmasis vėl mėgina provokuoti draugą. - O kaip tu paaiškintum, kas yra dialektika?
Draugas neprieštarauja. Vienaip ar kitaip laiko – daug.
-Matai eina dar du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Na, kuris dabar iš jų maudysis pirmas?

Senais laikais vienas šachas susapnavo sapną – tarsi jam būtų iškritę visi dantys. Nubudo valdovas išpiltas šalto prakaito, nejuokais sunerimo. Liepė pakviesti patarėją, kad paaiškintų, ką gi šis sapnas galėtų reikšti. Patarėjas buvo skaitęs daug knygų apie sapnų prasmę, todėl puikiai žinojo, kad tai yra blogas ženklas. Tačiau meluoti valdovui jis negalėjo. Įžengęs į karaliaus menę ir nusilenkęs jis tarė:
-Valdove, šis sapnas pranašauja blogus dalykus. Greitu laiku numirs visi tavo artimiausi giminaičiai.
Žinia įsiutino šachą ir jis nieko daugiau nesiaiškindamas liepė išvaryti išmintingąjį patarėją į dykumą. Tačiau pranašiškas sapnas niekaip nėjo jam iš galvos. Kitą dieną jis liepė pakviesti antrąjį patarėją.

Buvo kartą tokia Timbuktu gentis. Ji turėjo savo irklavimo komandą, kurią išlaikė ir kuria pelnytai didžiavosi.
Nusprendė kartą Timbuktu genties vyresnieji surengti varžybas su viena garsia japonų irklavimo komanda. Netrukus buvo pasirinktas laikas, vieta ir nuspręsta, kad kiekvienoje komandoje turi būti po 8 dalyvius. Abi komandos norėjo pasirodyti kuo geriau, todėl treniravosi iš peties.
Pagaliau atėjo lenktynių diena. Abi komandos atrodė puikios sportinės formos. Startas. Finišas. Japonų komanda laimėjo užtikrintai - visu valties korpusu.
Timbuktu komandos ir visos genties nuotaika buvo nekokia. Genties vyresnieji negalėjo pakelti tokios gėdos. Jie nusprendė nenuleisti rankų ir susitarė su japonais lygiai po metų organizuoti pakartotines varžybas. 

Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą.
-Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta... Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – meilė, viltis, ištikimybė, užuojauta, pagalba....
-O kuris vilkas galų gale nugali?

Keliavo kartą du vienuoliai. Bekeliaudami jie priėjo sraunią upę. Vanduo upėje buvo skaidrus ir šaltas. Jokio tilto ar liepto nesimatė. Tad suradę brastą vienuoliai jau ketino keltis į kitą krantą. Tik staiga jie pamatė labai gražią moterį, kuri taip pat norėjo persikelti į kitą upės krantą, tačiau vis nesirįžo žengti į vandenį. Moteris pamatė vienuolius ir paprašė padėti jai persikelti per upę. Vyresnis vienuolis, netardamas nė žodžio, paėmė moterį ant rankų ir pernešė ją į kitą krantą. Antrasis, jaunesnis vienuolis, tiesiog netvėrė iš pykčio. Tuo kartu jis netarė nė žodžio, tačiau viduje visas tiesiog kunkuliavo. „Juk tai yra draudžiama! Šventosios knygos draudžia vienuoliams net prisiliesti prie moters. O jis ne tik kad prisilietė, jis nešė ją ant rankų!”

Kartą žmogus susapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai.
Su kiekvienu vaizdu smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos – Viešpaties.
Kai praplaukė paskutinis gyvenimo epizodas, žmogus atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktas pėdas. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė.
Jis taip pat pastebėjo, kad taip buvo pačiais niūriausiais ir sunkiausiais jo gyvenimo momentais.
Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu.

Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių ir visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
-Šešios poros rankų? Na jau ne! - sušuko Angelas.

Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys.
Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos  kelionės metu: tai mūsų Tėvai.
Bet tiesa yra visai kitokia.
Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mūs vienus be savo šilumos, draugystės, meilės.
Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs.
Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime.
Kai kam ši kelionė atrodo, kaip trumpas  pasivaikščiojimas.
Vieni  kelionės metu suranda vien tik liūdesį.

Viename kaimelyje, dievo pamirštame užkampyje, gimė berniukas. Dienas kaip ir visi kiti šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą.
Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūra – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys.
Kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti sapne matytos jūros, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė. Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę. 

Gyveno kartą pasaulyje medinis žmogelis Buratinas. Buratinas buvo smalsus ir todėl viskas, kas buvo nežinoma ir paslaptinga, jį traukdavo kažkokia nenumaldoma jėga.
Kartą, kai dėdė Karlo buvo užsiėmęs savais reikalais, Buratinas besistaipydamas priešais veidrodį, atkreipė dėmesį į skilutę, kuri buvo pačiame jo pilvo centre - toje vietoje, kur pas normalius žmones paprastai būna bamba. Susimąstė Buratinas – kam reikalinga ta skylutė pilvo viduryje ir kur rastį raktelį, kurį galimą būtų į tą skylutę įstatyti.
Nubėgo Buratinas pas dėdę Karlo ir ėmė kamantinėti, kas tai per skylutė ir kur rasti raktelį, kuris tiktų tai skylutei.
Labai nenoriai atsakinėjo dėdė Karlo.
-Mažiau, ar tau tikrai būtina viską žinoti? Kodėl tau nepaskaičius kokio elementoriaus? Kodėl neišėjus į kiemą pažaisti su vaikais? Žiūrėk koks kieme puikus oras.

Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk, prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.

Užeina karta žmogus pas pažįstamą ir girdi jį kalbant telefonu. Nenorėdamas trukdyti prisėda šalia, kad luktelti, kol tasai pabaigs pokalbį. Tai buvo tipiškas pardavimo pokalbis.
-Laba diena. Esu vejos prižiūrėtojas. Ar jus nedomintų mano paslaugos?
Kantriai ir ramiai išklauso atsakymą. Kalba toliau.
-Supratau, kad yra kas pas jus tvarko veją. Ar jūs esate patenkintas jo darbu?
Išklauso atsakymą. Ramiai be jokio nusivylimo šešėlio balse tęsia.
-Aišku. Ačiū už pokalbiui skirtą laiką. Geros dienos.
Padeda ragelį. Atsisuka į užėjusįjį. Draugas jam taria:

Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus.
-Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką.
-Taip.
-Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje.
-Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą?
-Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti.
Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Savaitgaliais paprastai nebūna didelio pirkėjų antplūdžio, tad blogiausiu atveju nieko neprarasiu.

Kartą vienoje gamykloje įsidarbino jaunuolis. Kai personalo skyriuje jau buvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai, jį nuvedė į cechą ir pristatė meistrui. Meistras ilgai nelaukdamas pasivedėjo mokinį prie pulto ir tarė:
-Ar matai šitą svertą?
-Taip.
-Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai?
-Ne.
Meistras krenkštelėjo, tačiau neprarasdamas savitvardos tesė toliau:
-Kartoju. Matai šitą svertą?
-Taip.
-Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai?
-Ne.

Prieš keturis dešimtmečius atsiradęs JAV NLP palaipsniui bet užtikrintai paplito praktiškai po visą pasaulį. NLP tyrinėja žmogaus elgesio, mąstymo bei tarpusavio komunikacijos mechanizmus. Bendraujant su kolegomis (ypač psichologais) tenka girdėti, kad ir kitos psichologijos kryptys tyrinėja tą patį objektą. NLP ypatumas yra tame, kad pagrindinis NLP tikslas yra pasiūlyti praktinius instrumentus kiekvienam žmogui savo asmeninių ir profesinių tikslų realizavimui. NLP tarsi sintezuoja įvairių psichologijos krypčių patirtį ir siekia pritaikyti ją galutiniam vartotojui.
Populiariojoje literatūroje galima atrasti daug įvairių NLP apibūdinimų. Štai tik keletas jų:
NLP tai – mokslas apie tai, kuo sėkmingi žmonės skiriasi nuo nesėkmingų.
NLP tai – psichologijos žinios galutiniam vartotojui.
NLP tai – mokslas apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys.
NLP tai – savęs pažinimo ir tobulinimo metodika.
NLP tai – mokslas apie tai, kaip susikalbėti su kitais ir su pačiu savimi.
NLP tai – naudojimosi savo protu instrukcija.
NLP tai – kas praktiškai veikia.

Kodėl gi ši taikomosios psichologijos kryptis vadinama NLP? Ką reiškia ši abreviatūra?
 
Neuro – tai reiškia kad žmogaus psichikos pagrindas yra smegenys, nervų sistema ir visas mūsų patyrimas yra tai, kas reprezentacinių sistemų (rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis) pagalba užfiksuota mūsų nervų sistemoje. Žmogus negali tiesiogiai sąveikauti su jį supančia realybe, nes mūsų smegenys gali suvokti tik elektromagnetinius impulsus. Todėl mes galime suvokti tik realaus pasaulio atspindį mūsų smegenyse.
 
Lingvistinis. Iš aplinkos gaunama ir perfiltruota per fiziologinius filtrus informacija iš pat pradžių mums yra visiškai beprasmė. Ir tik lingvistinis jos įkodavimas suteikia jai prasmę. Būtent lingvistinio kodo dėka, mes suvokiame, kas yra gerai ir kas yra blogai, kas yra pavojus, o kas yra galimybės, kas mums gali būti naudinga ir kas mums gali būti žalinga. Lingvistinis kodas arba kalba yra mūsų sąmonės pagrindas. Kalbos dėka žmogus gali mąstyti. Tai išskiria jį iš viso likusio gyvūnijos pasaulio. Būtent kalba mes veikiame kitus ir esame jų veikiami.

NLP atsiradimo istorija siekia 1972 metus. Tai maždaug treji metai iki to momento, kai atsirado pats NLP terminas. NLP ”Meka” buvo nedidelis Santa Kruzo miestelis JAV Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ši vieta Kalifornijoje yra garsi ne tik savo nuostabia gamta, bet ir Santa Kruzo universitetu, kur tuo metu būrėsi mokslininkai, novatoriškai žvelgiantys į mokslo vystymąsi ir praktines jo laimėjimų panaudojimo galimybes. Anuomet Santa Kruzo gatvės alsavo laisve. Ten galima buvo sutikti ilgaplaukius hipius, iš tolo išsiskiriančius savo iššaukiančia apranga. Vienoje tokių gatvių tuo metu gyveno žymus XX amžiaus filosofas Gregori Beitsonas, kurio mokslo interesai apėmė labai platų lauką: jis domėjosi antropologija, biologija, kibernetika, komunikacija, psichologija ir psichoterapija. Gregori Beitsono įtaka NLP metodologijai yra juntama ir šiandiena. JAV tuo metu buvo populiarios sistemų teorija ir kibernetika. Vis daugiau protų užvaldė kompiuterinės technikos vystymasis.

Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą.
Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė:
-Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai - nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia.
Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė:
-Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių.
Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Neaišku... Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto... Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti. 

Vieną kartą pas išminčių atėjo žmogus. Jis buvo kultūringas, apsišvietęs ir labai išsimokslinęs. Ir uždavė jis mokytojui klausimą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis žino atsakymus į visus įmanomus klausimus. Išminčius tarė:
-Atleiskite, gerbiamasis, bet dabar aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą.
Žmogus nustebo išgirdęs tokius žodžius.
-Kodėl jūs negalite atsakyti į mano klausimą? Jūs esate užsiėmęs ar kažkas kita?
Tai buvo labai svarbus asmuo, gerai žinomas visoje šalyje, ir aišku jis pasijuto įžeistas tuo, kad mokytojas nesiteikia skirti jam nė truputėlio laiko.
Išminčius tarė:
-Reikalas ne tame. Aš turiu pakankamai laiko, bet dabar jūs esate nepajėgus priimti mano atsakymą.

Į konsultaciją pas psichoanalitiką ateina apsiverkusi moteris.
- Daktare, padėkite. Aš susapnavau tokį baisų sapną...
- Na gi, ir ką būtent jūs susapnavote, - klausia daktaras.
- Susapnavau, kad aš einu koridoriumi. Aš einu, einu, o jis vis nesibaigia ir nesibaigia. Man baisu ir būtinai reikia iš jo ištrūkti... – moteris apsipila ašaromis.
- Liaukitės verkusi, - ramina ją daktaras. – Kas gi buvo toliau?
- O paskui aš prieinu duris. Paimu už rankenos ir trukteliu. Bet durys neatsidaro. Vėl traukiu ir jos vėl nė krust.
- Rimtas atvejis, - susimąsto daktaras. – Netvirtinsiu, kad tai išsprendžiama, bet galėčiau pabandyti ...

NLP (neurolingvistinio programavimo) teorijoje kaip ir kiekvienoje mokslo sistemoje per keletą raidos dešimtmečių susiformavo sava specifinė terminologija. Įvairių NLP terminų žodynėlių, siauresnių ar išsamesnių, galima rasti internete tiek anglų, tiek rusų, tiek kitomis kalbomis. Čia išsamiausias pagrindinių NLP terminų žodynėlis lietuvių kalba.
 
Akių judesių raktai (Eye Accessing Keys) – nesąmoningi akių judesiai, parodantys, kokia reprezentacinė sistema yra šiuo metu yra naudojama – vizualinė, audialinė ar kinestetinė. Iš akių judesių taip pat galima spręsti žmogus prisimena ar konstruoja naują patirtį.
Aptaimas (Uptime) – transo būsena, kurioje visas dėmesys ir jausmai yra nukreipti į išorę.
Asmenybės redagavimas (Personal Editing) – vidinės būsenos ar proceso pakeitimas, veikiant išorinius žmogaus elgsenos požymius.

Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti.
Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius.
Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį.
-Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu.
-O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto.
-Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių.