Istorija apie berniuką, labai mėgusį saldumynus.

Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą.
Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė:
-Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai - nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia.
Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė:
-Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių.
Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Neaišku... Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto... Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti. 

---

​Praėjo trys savaitės. Ir moteris su sūnumi kaip buvo liepta, vėl atvyko pas išminčių. Rumi pasisodino juos prieš save, atidžiai pasižiūrėjo į berniuką ir tarė:
-Ateikite dar po trijų savaičių.
Čia moteris neišlaikė ir išdrįso paklausti, kas gi yra. Tačiau Rumi nesileido į kalbas, tik pakartojo tai, ką jau buvo sakęs.
Moteris buvo labai nepatenkinta tokiu išminčiaus elgesiu.
Praėjo trys savaitės. Ir nors labai dvejodama, moteris visgi vėl išsiruošė su berniuku pas Rumi.
Rumi pasisodino juos prieš save, atidžiai pasižiūrėjo į berniuką ir tarė:
-Sūnau, paklausyk mano patarimo – nevalgyk tiek daug saldumynų. Tai yra negerai – nesveika.
-Na jei Jūs man taip patariate, nuo šiol aš daugiau taip nedarysiu, - tarė berniukas.
Moteris padėkojo išminčiui už pagalbą ir paėmusį berniuką už rankos išėjo į gatvę. Tačiau vienas ir tas pats dalykas jai vis nėjo iš galvos. Liepusi sūnui luktelėti, jis sugrįžo pas išminčių.
-Kodėl jus to nepasakėte dar patį pirmą kartą – juk tai taip paprasta? – paklausė ji išminčiaus.
Rumi kiek patylėjo, nusišypsojo, po to tarė:
-Turiu prisipažinti jums, kad aš pats iki tol jaučiau silpnybę saldumynams. Todėl negalėjau duoti patarimo, kol pats nebuvau atsikratęs to įpročio. Iš pradžių aš pamaniau, kad tam man užteks trijų savaičių, tačiau paaiškėjo, kad aš klydau - tiek laiko man buvo per mažai...
 
Vienas iš tikrojo Meistro požymių yra tai, kad jis niekada nesiims mokyti to, ko pats nėra praėjęs. Meistras turi būti sąžiningas ir pirmiausia – prieš save patį. Meistro žodžiai yra nulemti jo asmeninės patirties. Jo išmintis gyvena jame pačiame. Neatsitiktinai yra sakoma: „Kai geras žmogus propaguoja klaidingą mokymą, tas mokymas tampa teisingu. Kai blogas žmogus propaguoja teisingą mokymą, tas mokymas tampa klaidingu“.