Istorija apie nepaprastai gražų apatinių rinkinį.

Kambarys, kuriame mes buvome, skendėjo prieblandoje. Pro užtrauktas užuolaidas vos prasimušė dienos šviesa. Mano draugas tyliai atidarė žmonos komodos stalčių ir išėmė iš ten mažą, į šilko audinį suvyniotą, paketą:
- Tai ne šiaip sau paketas. Jame - nepaprastai, gražių apatinių rinkinys.
Jis atidarė paketą ir atsargiai, pačiais pirštų galiukais perbraukė šilką ir mezginius.
- Aš nupirkau jai tai prieš aštuonerius ar devynerius metus Niujorke, tačiau ji niekada jų nedėvėjo. Ji norėjo juos pasilaikyti ypatingai progai.
Aš pagalvojau, - na taip, ta ypatinga proga kaip tik dabar ir yra...
Jis nuėjo prie lovos ir padėjo paketą šalia kitų daiktų.

---

​Tuos daiktus turėjo netrukus paimti laidotovių apeigų organizatorius - draugo žmona buvo mirusi.
Jis atsisuko į mane ir pasakė:
- Niekada nieko neatidėk ypatingai progai. Kiekviena diena, kurią tu gyveni yra ypatinga!
Aš visuomet galvoju apie jo tada pasakytus žodžius. Jie pakeitė visą mano gyvenimą. Šiandien aš skaitau daug daugiau, nei anksčiau, mažiau skirdamas laiko namų ruošai, tvarkymuisi. Sėdžiu savo terasoje ir gėriuosi gamtos peizažu ir manęs nebeerzina piktžolės darže. Aš praleidžiu daugiau laiko su mano šeima ir mano draugais ir mažiau laiko skiriu darbui. Aš supratau, kad Gyvenimas susideda iš daugybės didelių ir mažų patirčių, išgyvenimų, įspūdžių, kuriuos reikia saugoti ir puoselėti.
Neesistenk taupyti sąskaito to, ko sąskaita sutaupyti neįmanoma.
Kiekevieną dieną aš paimu geriausias mano krištolines taures, o, eidamas parduotuvėn apsipirkti, apsivelku geriausią mano striukę, jeigu to noriu. Mano geriausiais kvepalais, jeigu toks noras yra, kvėpinuosi ne tik ypatingomis ar švenčių dienomis, bet ir tuomet, kai tiesiog to noriu, kai tiesiog tokia mano nuotaika. Mano žodyne nebeliko vietos tokiems išsireiškimams, kaip “kada nors”, “vieną dieną” ar “kitą kartą”. Visa, kas verta, turi prasmę, noriu tuoj pat, tuo metu, kada man šauna į galvą pamatyti, išgirsti ar daryti - nebeatidėlioju.
Nežinau, kaip būtų pasielgusi mano draugo žmona, jei ji būtų žinojusi, kad jau rytoj jos čia nebebus. Tas vienas rytojus, kuris mums atrodo toks nesvarbus, apie kurį nė nesusimąstome, nesitikime, kad jis gali būti būtent “rytoj” – jis ateina mums labiausiai to nesitikint. Aš manau, kad ji būtų paskambinusi savo šeimos nariams, draugams. Gal būt būtų atsiprašiusi senų draugų dėl kažkada įvykusio ginčo ar nesusipratimo. O gal ji būtų nuėjusi pavalgyti į savo mėgstamą kiniečių restoraną.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nedideli ir mažai reikšmingi dalykai. Tačiau jei žinočiau, kad mano valandos suskaičiuotos, aš nenurimčiau, kol to nepadaryčiau. Ir būtų labai liūdna, jei nesuspėčiau pasimatyti su savo geriausiais draugais, kurių seniai nemačiau ir su kuriais jau seniai vis norėjau susitikti (kada nors...), taigi. Būtų liūdna, jei nespėčiau parašyti laiškų, kuriuos norėjau parašyti (kada nors...), vėlgi. Būtų skaudu, jei mano mylimiausiems nespėčiau pasakyti, kaip aš juos myliu.
Daugiau nieko nebeatidedu rytdienai, nebeatidedu ypatingai dienai ar ypatingai progai to, kas mūsų gyvenimui suteikia džiaugsmo ir paskatina šypsotis.
Dabar sakau sau, kad kiekviena diena, kurią aš gyvenu yra ypatinga. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga...