​Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija.  Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija – t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“.
Dažnas yra pastebėjęs, kad su vienu žmogumi kalbėtis yra lengva, o su kitu - sunkiai susišnekame. Kodėl taip yra? Vieni čia įžiūri biosrovių poveikį, tam tikrą „chemiją“, kiti ieško kitokių paaiškinimų. O jei pabandytume panagrinėti patį bendravimo procesą ir paieškoti tarpusavio simpatijos ar antipatijos priežasčių pačioje mūsų bendravimo formoje? E.Berne taip ir padarė. 

Gyvenime mes atliekame įvairius socialinius vaidmenis – esame mama arba tėtis, darbuotojas ar vadovas, taksi vairuotojas ar mokytojas. Erikas Berne, žymus amerikiečių psichoterapeutas, atkreipė dėmesį, kad mes atliekame ir tam tikrus psichologinius vaidmenis, kuriuos mes galime apibūdinti, kaip Tėvas, Vaikas ir Suaugęs. Tėvo vaidmenyje mes būname tuomet kai ką nors aiškiname, įtikinėjame, moralizuojame, kritikuojame, giriame. Vaiko vaidmenyje būname tuomet, kai džiaugiamės, kuriame, liūdime, ieškome užtarimo ar užuojautos. Suaugusiojo vaidmenyje būname tuomet, kai prašome informacijos arba ją pateikiame, kai argumentuojame, kai svarstome įvairias galimas alternatyvas. Erikas Berne taip pat aprašė daug socialinių žaidimų, kurių pavidalu ir vyksta mūsų bendravimas tarpusavyje. Stivenas Karpmanas toliau vystė Eriko Berne vaidmenų ir socialinių žaidimų koncepcija. Iš to gimė, taip vadinamas, Karpmano trikampio modelis, kuris paaiškina daugelį žmonių sąveikos ypatumų. Pirmą kartą šis modelis buvo aprašyta 1968 m. Žmonės yra linkę manipuliuoti vieni kitais, yra priklausomi vienas nuo kito ir labai nuo to pavargsta. Karpmanas teigė, jog visus mūsų vaidinamus vaidmenis galima  suvesti į tris -  Auka, Persekiotojas ir Gelbėtojas.