Gyvenime pasitaiko akimirkų, kai atrodo, jog senasis kelias jau nebeveda ten, kur norėtųsi. Vieni tokią akimirką išgyvena sulaukę brandos – pasiekę profesines viršūnes, bet pajutę, kad karjeros laiptai pastatyti ne prie tos sienos. Kiti panšius jausmus išgyvena dar būdami jauni, kai iš pirmo žvilgsnio sėkmingas darbas nesuteikia nei vidinės pilnatvės, nei džiaugsmo. Treti – po svarbių gyvenimo pokyčių: vaikų gimimo, skyrybų, persikraustymo į kitą šalį ar netikėto sveikatos išbandymo. Tada kyla klausimas: „Ar tai ir yra viskas, ką noriu veikti šiame gyvenime?“
Koučingas tampa vienu iš atsakymų į šį klausimą. Tai nėra tik nauja profesija ar įrankių rinkinys darbui su žmonėmis. Koučingas – tai požiūrio, vertybių ir santykio su savimi bei kitais pakeitimas. Jis padeda ne tik atrasti naują kelią profesijoje, bet ir atkurti ryšį su savimi, savo stiprybėmis, gebėjimais bei tikraisiais norais. Neatsitiktinai dalis žmonių sakė, kad mokytis koučingo jie atėjo galvodami apie kitus, nors labiausiai pasikeitė patys.
Į koučingo mokymus ateina labai įvairūs žmonės. Vieni – brandūs profesionalai, sukaupę didelę gyvenimo ir darbo patirtį, kiti – dar tik pradedantys savo kelią. Įvairi jų profesinė priklausomybė: nuo psichologijos iki finansų, nuo vadybos iki meno. Įvairus būna ir gyvenimo kontekstas: moterys, grįžtančios į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, emigracijoje gyvenantys tautiečiai, vadovai, ieškantys gilesnio santykio su savo komandomis. Ir vis dėlto, nepaisant jų skirtingų istorijų, visus jungia tas pats troškimas – kurti pokytį. Savo gyvenime, kitų gyvenimuose ir platesniame pasaulyje.

Kiekvienas pradedantis koučingo specialistas praeina savotišką „mokymosi vaikščioti“ etapą. Pirmieji žingsniai būna kupini entuziazmo, smalsumo ir noro padėti žmonėms. Tačiau kartu tai ir klaidų darymo metas. Ir tai visiškai natūralu. Kaip pirmą kartą mokantis važiuoti dviračiu: neišvengsi griuvimų ir nubrozdintų kelių, bet būtent tai išmoko laikyti pusiausvyrą o, netrukus, ir pradėti mėgautis pačiu vairavimu.
Pradedantieji koučai paprastai išgyvena daug jaudulio – ar klientui patiks tai, ką aš darau, ar nesusimoviau, ar tikrai tai, ką darau, yra „tikras“ koučingas. Tokiose situacijose natūraliai kyla pagunda patarti, nertis iš kailio, kalbėti daugiau nei klausytis ar net perimti atsakomybę už kliento sprendimus. Visos šios klaidos turi vieną bendrą bruožą – jos kyla iš noro būti geru, “teisingu” koučeriu, bet neretai nuveda priešinga kryptimi.
Svarbu suprasti, kad klaidos nėra nesėkmės ženklas. Atvirkščiai – jos yra geriausi mokytojai. Kiekviena klaida atskleidžia, kur dar galime augti ir kokias kompetencijas lavinti. Net ir patyrę koučai prisimena savo pradžią su šypsena – ir dažnai su dėkingumu toms situacijoms, kurios išmokė daugiau nei bet kuri paskaita mokymosi metu.
Toliau  apžvelgsime 10 dažniausių pradedančių koučingo specialistų klaidų. Aptarsime, kodėl jos atsiranda, kokios pasekmės kyla ir, svarbiausia – ką galima daryti, kad šios klaidos taptų ne kliūtimi, o pakopa augimo kelyje. Žinant dažniausias klaidas, galima gerokai paspartinti savo kelionę – vietoj daugybės skaudžių „kritimų“ įgyti aiškių gairių, kaip iš jų mokytis efektyviausiu būdu.

Nuo hobio iki profesijos
Kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime esame susimąstę apie pokyčius – kaip galėtume gyventi prasmingiau, dirbti efektyviau ar padėti kitiems atrasti savąjį kelią. Vieniems tokie svarstymai lieka tik trumpalaikiais pamąstymais, kiti ima ieškoti atsakymų knygose ar seminaruose. Tačiau vis daugiau žmonių atranda profesiją, kuri ne tik padeda giliau pažinti save, bet ir leidžia profesionaliai lydėti kitus jų pokyčių kelyje. Tai – koučingas.
Koučingas šiandien yra daugiau nei madingas žodis. Tai pasaulyje pripažinta profesija, turinti savo metodiką, standartus ir aiškią vertę žmonėms bei organizacijoms. Jis tampa pasirinkimu tiems, kurie nebenori vien tik „dirbti darbą“, bet trokšta kurti pokytį – tiek kliento gyvenime, tiek ir platesniame kontekste.
Nuo pirmojo susidomėjimo iki tikro meistriškumo – koučingo kelias kupinas atradimų, augimo ir drąsos. Tad  pažvelkime į tai, kaip gi iš paprasto smalsumo gali gimti profesija, keičianti ne tik kitų, bet ir tavo paties gyvenimą.

Ar tikrai reikia koučingo specialistui rašyti dienoraštį? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad taip, reikėtų. Kodėl gi net ir žinomų Lietuvoje koučingo specialistų tarpe tiek nedaug rašančių. Daugelis skundžiasi laiko neturėjimu ar tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad nemėgsta savo minčių dėstyti popieriuje. Tad pamėginkime panagrinėti, apie ką toks dienoraštis galėtų būti, ką duoda dienoraščio rašymas ir kaip jį pradėti rašyti.
Apie ką turėtų būti dienoraštis?
Vedate koučingo sesijas, dalyvaujate mokymuose, dalyvaujate koučingo konferencijose, skaitote knygas apie koučingą, pagaliau diskutuojate su kolegomis. Net neabejoju, kad jums kyla pačių įvairiausių minčių. Jūs turite savo supratimą apie tai, kas yra koučingas ir kas koučingas nėra. Jus turite savo įsivaizdavimą, kaip turėtų vykti koučingo sesija. Jūs turite įdomius atvejus, sėkmės istorijas, kai pokalbis su jumis klientui atskleidė naują požiūrį į probleminę situaciją, ar padėjo atrasti sprendimus įsisenėjusiai situacijai pajudinti iš mirties taško. 

Žmonės, ateinantys į koučingą, skirtingai nusistato savo santykį su juo.
1.Dalis žmonių svajoja tapti profesionaliais koučingo specialistais. Nori turėti pajamas iš koučingo sesijų vedimo.
2.Kita dalis, kurių profesijoje daug bendravimo, tai – vadovai, vadybininkai, pardavėjai ir pan. Jų tikslas nėra turėti tiesiogines pajamas iš koučingo praktikos. Jie labiau nori išmokti savo veikloje tiesiog taikyti koučingo metodus ir technikas.
3.Trečioji kategorija žmonių, nekelia sau ypatingai ambicingų tikslų ir norėtų išmokti koučingo metodus taikyti savo asmeninių ir profesinių klausimų sprendimui.
ICF užsakymu 2016 m. PricewaterhousCoopers atlikto koučingo specialistų apklausą visame pasaulyje. Šiuo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokia padėtis pasaulyje dabar yra su koučingo profesija ir kokios jos perspektyvos artimiausioje ateityje. Tyrime dalyvavo virš 15 tūkstančių respondentų iš 137 šalių.

​Koučingo specialistų mokymuose koučingo sesijos paprastai vyksta trijų asmenų grupelėse. Vienas yra klientas, antrasis - koučingos specialistas ir trečiasis - stebėtojas. Kiekviena pozicija būsimajam koučingo specialistui yra savaip vertinga.
Būdamas koučo vaidmenyje, tu turi galimybę praktiškai pritaikyti tas žinias, kurias esi gavęs paskaitų metu, perskaitęs knygose ar pasisėmęs iš diskusijų su kolegomis. Priešais tave sėdi žmogus. Tu įsiklausai į tai, ką jis tau sako. Mėgini suprasti, kas vyksta jo viduje. Mėgini tarsi jo akimis pasižiūrėti į situaciją. Dabar tik tu atsakingas už tai, kas čia vyksta. Tu replikuoji, užduodi klausimus. Viskas, ką tu darai yra tarsi iš karto į švaraštį. Tai jau paskui, po sesijos jūs aptarinėsite ir analizuosite, kas buvo gerai, kas – nelabai, ką galima būtų padaryti kitaip. Tačiau dabar tu negalvoji apie tai, tu – darai. Ir tai yra ta neįkainuojama patirtis. Nes kiekviena tavo pravesta sesija tai - vis naujas unikalus atvejis, tai vis naujas eksperimentas, kuris nugula į pasąmonę ir tampa tuo išminties klodu, kuriuo tu paskui gali naudotis vėlesnėse koučingo sesijose.