Kouč0, kliento ir stebėtojo poziciją mokomosios koučingo sesijos metu.

​Koučingo specialistų mokymuose koučingo sesijos paprastai vyksta trijų asmenų grupelėse. Vienas yra klientas, antrasis - koučingos specialistas ir trečiasis - stebėtojas. Kiekviena pozicija būsimajam koučingo specialistui yra savaip vertinga.
Būdamas koučo vaidmenyje, tu turi galimybę praktiškai pritaikyti tas žinias, kurias esi gavęs paskaitų metu, perskaitęs knygose ar pasisėmęs iš diskusijų su kolegomis. Priešais tave sėdi žmogus. Tu įsiklausai į tai, ką jis tau sako. Mėgini suprasti, kas vyksta jo viduje. Mėgini tarsi jo akimis pasižiūrėti į situaciją. Dabar tik tu atsakingas už tai, kas čia vyksta. Tu replikuoji, užduodi klausimus. Viskas, ką tu darai yra tarsi iš karto į švaraštį. Tai jau paskui, po sesijos jūs aptarinėsite ir analizuosite, kas buvo gerai, kas – nelabai, ką galima būtų padaryti kitaip. Tačiau dabar tu negalvoji apie tai, tu – darai. Ir tai yra ta neįkainuojama patirtis. Nes kiekviena tavo pravesta sesija tai - vis naujas unikalus atvejis, tai vis naujas eksperimentas, kuris nugula į pasąmonę ir tampa tuo išminties klodu, kuriuo tu paskui gali naudotis vėlesnėse koučingo sesijose.

---

​Koučingo specialistui tiesiog privaloma periodiškai būti kliento vaidmenyje. Ne tik tuomet, kai tu esi profesionalas ir tau tiesiog privalu periodiškai dalyvauti supervizijose pas patyrusį kolegą, kad tu pamatytum naujas galimybes ir atrastum naujus požiūrio aspektus į įvairių situacijų sprendimo būdus. Besimokant koučingo profesijos buvimas kliento vaidmenyje leidžia pamatyti ir (kas dar svarbiau) pajausti, kaip tau kaip žmogui surezonuoja vienas ar kitas koučo pasakytas žodis, užduotas klausimas.
Visiškai kitokią, unikalią patirtį suteikia buvimas stebėtojo pozicijoje. Būdamas stebėtoju tu gali pamatyti tai, ko negali pamatyti nei koučas, nei klientas. Stebėtojo pozicijoje tavęs nekausto atsakomybė ir įtampa, kurią jauti, kai vedi pokalbį su klientu. Tu neesi kaip klientas paniręs į savo vidinį išgyvenimų pasaulį, kai vidus tampa svarbesiu dalyku nei išorė. Stebėtojo pozicija atpalaiduoja ir tu gali tiesiogiai matyti kaip vieni ar kiti koučo veiksmai iššaukia tam tikras kliento reakcijas. Tuo pačiu metu gali vertinti tas pokalbio vedimo strategijas, kurias galima būtų dabar panaudoti.
Kartais gali atrodyti, kad stebėtojas savo buvimu varžo koučo ir kliento pokalbį, įneša nenatūralumą. Tačiau net jei kurį laiką taip ir yra, tai labai greitai ir specialistas, ir klientas pamiršta apie stebėtoją ir šis diskomforto minusas su kaupu kompensuojamas tos grįžtamojo ryšio naudos, kurią paskui gauna iš stebėtojo koučingo sesijos dalyviai.
Koučingo sesija yra savotiškas spektaklis su savo siužetu, intriga, kulminacija ir atomazga. Yra pavojus, kad būdamas stebėtojų tu tarsi įsitrauki į veiksmą, susitapatini su tuo kas vyksta ir prarandi vertingą šališko stebėtojo patirtį.
Tik pradėjus praktikuoti koučingo sesijų stebėjimą, gali pasirodyti, kad stebėjimas yra labai paprasta. Tačiau ir stebėjimas, kaip ir pačios sesijos vedimas turi savo tikslus, procedūras ir algoritmą.
Stebėjimo procese galima išskirti kelis etapus. Ta faktų surinkimas, apdorojimas ir grįžtamojo ryšio davimas.
 
Pirmasis etapas, faktų rinkimas, yra tarsi savotiškas stenografavimas to, kas vyksta prieš mano akis. Pliusais žymiuosi tai, kas mano nuomone, koučui padeda klientą vesti link rezultato. Kaip koučas sugeba prisiderinti prie kliento sėdėjimu, ritmu, naudojimu tų žodžių, kuriuos pasako klientas. Kiek sklandžiai vyksta pokalbio eiga ir išlaikomas kryptingumas. Stiprūs klausimai, kurie paskatina klientą susimąstyti.
Štai koučas ir klientas pradeda pokalbį. Koučas mėgina suprasti, kas neramina šį žmogų, kokia galėtų būti šios sesijos užklausa. Nemažiau svarbus dalykas šiame etape yra ar koučas ir klientas išgirdo vienas kitą  ir tarp jų radosi pasitikėjimas. Tu kaip stebėtojas turi atsiriboti nuo savo subjektyvaus vertinimo. Taip, pradžioje tu, žinoma, keli hipotezes, bet paskui turi atrasti požymius, kurie pagrįstų tavo prielaidas.
Kai atsiranda tarpusavio pasitikėjimas, koučas klausimų pagalba padeda klientui tarsi pasinerti į savo situaciją ir padeda jam pamatyti naujus situacijos aspektus. Naujas požiūris tai labai dažnai naujos idėjos ir nauji savo situacijos sprendimo būdai.
Čia svarbu pamatyti kiek koučingo specialistas sugeba išlkti neutralus ir bešališkas kliento atžvilgiu. Pradedančiajam specialistui nelengva susilaikyti nuo pagundos klientui pačiam pasiūlyti geriausius jo situacijos sprendimo būdus.
Pokalbio eigoje klientas kartais taip įsijaučia, kad viena mintis pradeda vyti kitą. Taip gal būt klientui tai ir svarbu, bet kiek tai yra susiję su pradine užklausa. Kiek koučas sugebėjo korektiškai gražinti klientą į jo pagrindinio klausimo svarstymą?
Koučingo sesijos užbaigimas. Kiek yra priarėta prie kliento dar pokalbio pradžioje suformuluotos užklausos išsprendimo? Kiek kliento idėjos sugulė į jam pačiam suprantamą veiksmų planą? Keik jis yra pasiryžęs šį planą įgyvendinti?
 
Faktų apdorojimas, analizė ir interpretacija. Pliusus reikia išmokti pamatyti. Paprastai mes kur kas lengviau esame linkę pastebėti minusus. Pagaliau, juk jei koučas kažkokioje situacijoje pasielgė ne taip  kaip pasielgčiau aš, tai visiškai nereiškia, kad jis pasielgė neteisingai. Tiesiog jis pasielgė kitaip. Ir tai puiki pamoka man. Tai leidžia išplėsti mano elgesio scenarijų įvairovę.
Minusų žymėjimas. Minusų sąvoką, žinoma, mes naudojame su tam tikra išlyga. Koučinge labai svarbi nuostata, kad klaidų nėra, yra tik grįžtamasis ryšys. Tiesiog, jei darysime tokius veiksmus tokiu nuoseklumu tai turėsime būtent tokį rezultatą. Jei rezultatas mūsų netenkina ir mes norime kitokio rezultato, mūsų veiksmai taip pat turi būti kitokie. Mano pastebėti minusai, kolegos vestoje koučingo sesijoje, tai greičiau jo tobulėjimo sritis arba tai, su kuo jam vertėtų dar padirbėti. Neretas atvejis, kai tai būna tinkamas metodas bet panaudotas neadekvačiai susiklosčiusiai situacijai.
Stebint koučingo sesiją, stebėtojas turėtų žymėtis tris dalykus. Pirma, konkrečios koučo frazės ar klausimai, kurie buvo stebėtojo nuomone neefektyvūs. Kokių pastebėjimų pagrindu, stebėtojas padarė tokias išvadas. Antras dalykas, kurį vertėtų pasižymėti, tai kas galėjo būti koučo elgesyje, ir pagrindimas, kodėl stebėtojas taip nusprendė. Ir trečias dalykas, kurį vertėtų pasižymėti stebėtojui, tai mintys ir idėjos, kurios kilo stebint koučingo sesiją. Duodant koučui po sesijos grįžtamąjį ryšį užrašai, žinoma turėtų būti gerokai apdoroti, jiems turėtų būti suteikiamas tas pavidalas, kuris būtų priimtinas įgarsinti viešai.
Vertinant matytą koučingo sesiją vertinga naudotis dešimties balų sistema, kur dešimt balų yra tobulai pravesta sesija ir vienas balas labai netinkamai pravesta. Tokiu būdu mes galime pavyzdžiui turėti įvertinimą šeši ar septyni balai. Tuomet iš karto seka du klausimai. Kas buvo tokio koučo elgesyje, kad mes jį įvertinome net šešiais balais ir kas tokio buvo koučo elgesyje, kad mes jį įvertinome tik šešiais balais.
 
Grįžtamasis ryšys. Stebėtojo vaidmuo yra svarbus ne tik pačiam stebėtojui, bet ir kitiems koučingo sesijos dalyviams. Būtina trečioji stebėjimo dalis yra grįžtamojo ryšio pateikimas kolegai, kuris buvo koučingo specialisto vaidmenyje. Kai yra užbaigiamas koučingo pokalbis, prasideda aptarimas. Pirmasis kalba koučingo specialistas. Jo tikslas pradėti refleksiją ir pamėginti įvertinti savo kaip koučingo specialisto darbą. Antras kalba klientas. Jis yra svarbus vertintojas, kiek koučo vienokia ar kitokia elgesio strategija buvo rezultatyvi. Trečias kalba stebėtojas. Stebėtojo suteikiamas grįžtamasis ryšys yra ypatingas tuo, kad praktiškai jis vienintelis iš trijulės buvo tas žmogus, kuris visas tas keturiasdešimt minučių ar net valandą buvo buvo tas, kuris stebėjo, analizavo ir vertino, tai kas dabar vyko. Stebėtojo grįžtamasis ryšys turi būti informatyvus ir vertingas ne tik turinio, bet ir pateikimo formos prasme. Nes jei bus peržengta subtyli, vos juntama riba ir kolega buvęs koučo pozicijoje priims stebėtojo pastabas asmeniškai, tai tikrai neturės to pedagoginio efekto, kurį galėtų turėti.
Tai paprastai atliekama grįžtamojo ryšio sumuštinio metodu. Grįžtamojo ryšio “sumuštinio” metodas vertas atskiro straipsnio. Čia paminėsiu tik kertinius momentus. Grįžtamojo ryšio sumuštinis nėra “pagyrimas” ar “kritika”. Tai yra veidrodis, kuriame koučas pamato save ir kai ką daugiau. Gryžtamąjį ryšį sudaro trys dalys - apatinė dalis, vidutinė dalis ir viršus. Apatinė dalis – tai, kas koučo veiksmuose mano nuomone buvo tokio, kas leido jam pravesti sesiją taip sėkmingai, kaip jis ją pravedė. Antroje dalyje aš kalbu apie vystymosi zoną – ką galima buvo daryti dar ir kitaip. Trečioji dalis – kokias pamokas iš to, ką mačiau sesijos metu, aš išsinešu pats sau. Teisingai duoto grįžtamojo ryšio kriterijai yra keli. Koučas žino, kas jo elgesyje vertinama, kaip rezultatyvu. Žino naujus elgesio būdus tam tikrose situacijose. Supranta, kokia gaunama nauda juos panaudojus. Nori juos išmėginti. Santykiai tarp grįžtamojo ryšio gavėjo ir teikėjo išliko tokie patys ar net ir pagerėjo.
Labai svarbu, kad duodant grįžtamąjį ryšį stebėtojas vengtų tokių frazių kaip “man patiko / nepatiko”, “buvo gerai / negerai, kad...” Stebėtojo teikiamame grįžtamajame ryšyje neturėtų būti vertinimo. Tai turėtų būti elgesys, frazės, klausimai, kurie leido išspręsti koučui atskirų koučingo sesijos etapų uždavinius. Vietoje kritinių pastabų Stebėtojas turėtų naudoti tokias konstrukcijas, kaip antai “dar galima būtų padaryti taip...”, “dar galima būtų užduoti tokį klausimą...” “aš tokiose situacijose paprastai elgiuosi taip...”
Stebėjimas, anlizavimas ir išvadų darymas neįkainuojamas įprotis ne tik mokomųjų koučingo sesijų metu. Gebėjimas stebėti, atrasti priežasties – pasekmės ryšius, gebėjimas formuluoti hipotezes yra tas sąmoningumo elementas, kuris leidžia įnešti prasmingumą į tai, kaip mes elgiamės ir kitose pačiose įvairiausiose komunikavimo situacijose.