Vis ilgėjantys rudens vakarai labai tinka sekti vaikams pasakas. Tikriausiai ir Jūs tai darote, o gal dar visai neseniai jų klausėtės ir patys... Jei esate darbštūs, atkaklūs ir mokate siekti tikslo, greičiausiai su malonumu prisimenate garsiąją Krylovo pasakėčią apie skruzdę-darbininkę ir linksmą žiogelį-muzikantą. Išties puiki, pamokanti istorija. Primiršote?
Gyveno kartą vienam sode skruzdė, darbšti darbininkė, ir žiogas, linksmas muzikantas. Visą vasarą skruzdė uoliai dirbo: namelius statė, sodo gėrybes kaupė – žiemai ruošėsi. O linksmasis žiogelis vis muzikavo ir muzikavo... „Tu tik paklausyk, kaip tai puikiai skamba!“, - kalbino jis  vis skruzdę. Bet ši tik atšaudavo neturinti laiko tokiems niekams. Ir dar žiogelį „paprotindavo“: „Imtumeis tu darbo kokio geriau, juk žiema ne už kalnų, o stogo virš galvos dar neturi, ir maisto jokios atsargos nepasiruošei.“

​Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė talpų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę.
Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo:
– Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.

​ Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.
Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. 

​ Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko nemalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps, o vandens stiklinėje liks tiek pat.
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti.

Vienas senas žmogus persikėlė gyventi pas savo sūnų su marčia ir keturmečiu anūku.
Jo rankos drebėjo, akys prastai matė, vaikščiojo šlubčiodamas. Visa šeima valgydavo kartu, prie vieno stalo, bet drebančios senuko rankos ir silpnas regėjimas kiek trikdė šį procesą. Trupiniai byrėdavo nuo jo šaukšto ant žemės, o kai jis laikydavo rankose stiklinę, pienas tikšdavo ant staltiesės.
Visa tai sūnų ir marčią po truputį ėmė vis labiau ir labiau erzinti.
– Mes turime kažko imtis, – tarė sūnus. – Man jau gana, to nuolat laistomo pieno, trupinių ir garsaus čepsėjimo.
Sutuoktiniai pastatė atskirą mažą staliuką tolimame kambario kampe. Nuo šiol senukas valgydavo ten, o šeimyna galėjo ramiai mėgautis savo pusryčiais, pietumis ir vakariene.
Po to, kai senukas sudaužė savo lėkštę du kartus, valgį jam pradėjo duoti mediniame dubenėlyje.

– Noriu skirtis su vyru, – tarė moteris, – ir aš noriu, kad jam skaudėtų, kuo labiau.
– Tokiu atveju, – pratarė psichologas, – pradėkite jam sakyti komplimentus.
Kai jis pajus, kad esate jam nepaprastai brangi ir reikalinga, tikės, kad tikrai jį mylite – tada ir pateikite skyrybų prašymą. Tokiu būdu jūs tikrai jį labai įskaudinsite.
 
Po kelių mėnesių moteris sugrįžo ir pranešė, kad tiksliai vykdė psichologo instrukcijas.
– Puiku! – atsakė šis. – Atėjo laikas skyryboms.
– Kokioms skyryboms? – pasipiktino moteris. – Niekada! Juk aš jį myliu.

​Vienas iš suaugusio žmogaus požymių – polinkis reikšti savo nuomonę. Kartais kai net niekas to ir neprašo. Mes visuomet žinome kaip iš tikrųjų turi būti ir kaip būtų geriausia pasielgti… kitam.
Toliau bus pateikti du klausimai, kurie kaip tik ir pasitarnaus savotišku testu patikrinti kiek jūs jau esate suaugęs.
 
Pirmas klausimas
Jūs sutinkate besilaukiančią moterį, kuri jau turi aštuonis vaikus, trys iš kurių yra kurti, du akli, vienas protiškai atsilikęs, o pati moteris serga sifiliu. Ką jūs jai patartumėte? Pasirinkite vieną iš pateiktų atsakomo variantų:
a) gimdyti devintą kartą,
b) pasidaryti abortą.
Atsakykite sau į šį klausimą ir tuomet galėsite skaityti toliau.
Antras klausimas
Reikia išsirinkti naują pasaulinį lyderį. Balsavimo rezultatai pasiskirstė taip, kad dabar viskas priklauso nuo jūsų, nes jūsų balsas yra lemiamas. Taigi, klausimas: už kurį iš trijų lyderių  remdamiesi turima informacija atiduotumėte savo balsą.

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną.  Jam bežiūrint, kokonas praplyšo.  Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.
Žmogus nusprendė drugeliui padėti.  Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.
Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.
Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.
Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.
Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios.
Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.
Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja.

​Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

​Dykinėjo kartą motina kupranugarė su vaikučiu kupranugariuku. Kupranugariukas staiga nei iš šio nei iš to ir taria:
-Mamyte, mamyte, tu žinai atsakymus į visus klausimus. Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma! Kas gi tau, sūnau, neduoda ramybės?
Kupranugariukas žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo.
-Kodėl mes, kupranugariai, turime kupras, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama nusišypsojo ir tarė:
-Matai, sūneli, mes esame dykumų gyventojai. Kupra mums reikalinga tam, kad galėtume sukaupti didelį kiekį vandens ir po to be didelio vargo ištverti ilgiausias keliones per saulės išdegintą dykumą.
Kupranugariukas neatlyžo:
-Gerai, tada kodėl mūsų, kupranugarių, tokios ilgos kojos ir tokios plačios pėdos, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama išdidžiai atsakė:
-Būtent dėl šių ilgų kojų ir plačių pėdų mes sugebame įveikti sauso, biraus smėlio jūromis tokius atstumus, kurie yra neįveikiami niekam kitam.

​Važiavo kartą jaunas žmogus tviskančiu nauju „Jaguaru“. Jo nuotaika buvo puiki. Staiga jis pamatė kelkraštyje sėdinčius vaikus. Kai atsargiai juos apvažiavęs, jis jau ketino spūstelėti akseleratorių, staiga išgirdo, kaip į mašiną smogė akmuo. Jaunas žmogus sustojo, išlipo iš mašinos, griebė vieną berniūkštį už skvernų ir pradėjo šaukti:
-Parše! Kaip tu drįsai mesti akmenį į mano mašiną?! Ar tu žinai, kiek ji kainuoja?!
-Atleiskite man, misteri,- tarė vaikas. – Aš nenorėjau pakenkti nei jums, nei jūsų mašinai. Mano brolis – invalidas, jis iškrito iš vežimėlio, bet aš negaliu jo pakelti, nes jis man per sunkus. Jau kelias valandas mes šaukiamės pagalbos, bet niekas į mus nekreipia dėmesio. Aš neturėjau kitos išeities, kaip tik mesti akmenį į jūsų mašiną, nes ir jūs būtumėte nesustojęs.

Karalius turėjo tarną, kuris bet kuriomis aplinkybėmis jam sakydavo:
– Brangus valdove, nenusimink, nes viskas, ką daro Dievas – tobula. Jis niekada neklysta.
Sykį jiedu iškeliavo medžioti. Staiga karalių užpuolė laukinis žvėris. Tarnas suskubo į pagalbą ir nudobė žvėrį, tačiau šis spėjo nukąsti karaliui pirštą. Karalius įniršo ir, neparodęs jokio dėkingumo savo tarnui, užriko:
– Jeigu Dievas būtų geras, žvėris manęs nebūtų užpuolęs ir aš nebūčiau praradęs piršto.
Tarnas atsakė:
– Nepaisant to, kas dabar įvyko, galiu pasakyti tik tiek, kad Dievas geras, ir visi jo veiksmai yra tobuli. Jis visada teisus.
Tokio atsakymo dar labiau įsiutintas karalius paliepė sargybiniams suimti tarną. Kiek vėliau valdovas vėl išsiruošė į medžioklę. Šį kartą jam ir vėl nepasisekė: jį sučiupo laukiniai, kurie savo dievams aukodavo žmones.

​Vyras nuėjo į kirpyklą apsikirpti ir susitvarkyti barzdos. Kirpėjas ėmėsi darbo ir netrukus užsimezgė pokalbis. Jie kalbėjo apie daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai tarp kitų buvo paminėta ir  Dievo tema, kirpėjas tarė:
– Aš manau, kad Dievo nėra.
– Kodėl jūs taip sakote? – paklausė klientas.
– Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievo tikrai nėra. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų, nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leidžia patirti tiek nevilties ir skausmo.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo įžiebti kivirčo. Kirpėjas baigė darbą, klientas atsiskaitė ir paliko kirpyklą. Išėjęs į gatvę staiga pamatė vyrą ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas apsisuko, grįžo į kirpyklą ir pasakė kirpėjui:

​Ruduo. Paukščiai keliauja į šiltuosius kraštus. Matėte, kaip jie tai daro? Jei išgirsite žąsų klegenimą, užverskite galvą ir pasigrožėkite dailiais jų „V“ formos būriais, judančiais dangumi į pietus. Priekyje, pačiame smaigalyje, skrendantis paukštis tiksliai ir ryžtingai veda savo būrį į tikslą. Jei galėtume sekti akimis keliaujančias žąsis labai ilgai, pamatytume, kas nutinka, jei būrio lyderis pavargsta, arba jei atsitinka nelaimė ir koks medžiotojas jį pašauna.
Tuomet kita žąsis iškart užima pirmąją poziciją, ir būrio judėjimas praktiškai nesutrinka – žąsys skrenda į savo tikslą toliau.
Jei paauglystėje mėgote skaityti knygas apie indėnus, dabar pasistenkite prisiminti bizonų medžioklių aprašymus. Bizonų kaimenė, dėl metų laikų kaitos priversta keisti ganyklas, taip pat keliauja – kaip ir paukščiai.

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”: “Klausyk, – sako, – štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.
“O kam?”, – nustebęs klausia afrikietis.
“Kaip tai kam, – čia jau nustemba abu verslininkai, – vieną pats suvalgysi, o kitus, na, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

​Pasakojama, kad ši istorija atsitiko Prancūzijos revoliucijos metu, kai maištaujantys paryžiečiai susirinko prie karaliaus Liudviko rūmų.
Tuoj tuoj galėjo prasidėti rūmų šturmas.
Karalius išsikvietė jam ištikimo apsaugos būrio vadą ir liepė jam iššaudyti visus tuos padugnes.
Gavęs tokį kategorišką nurodymą karininkas nejuokais susirūpino.
Jei jis lieps dabar savo kariams šaudyti į susirinkusią minią, o revoliucija baigsis karaliaus nenaudai, jam bus galas.
Jei jis neįvykdis karaliaus įsakymo, nedelsiant bus pats nužudytas.
Padėtis regis buvo be išeities.
Tačiau išėjus į aikštę priešais rūmus, karininkui staiga šovė viena mintis ir jis nusprendė išnaudoti paskutinį šansą.
-Žmonės, – kreipėsi jis į minią. Visi nuščiūvo ir laukė, ką šis kariškis dabar čia darys.- Man įsakyta sušaudyti visus padugnes.
Tačiau jūsų tarpe aš matau daug garbingų žmonių.

Kartą vienas žmogus keliavo per svetimą kraštą. Ilgai keliavo. Pradėjo temti. Laimei, tuo metu priėjo kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės čia buvo svetingi – ne tik suteikė pastogę, bet pavalgydino ir pagirdė. Ryte pakirdęs iš miego žmogus jau ruošėsi tęsti kelionę toliau, bet atkreipė dėmesį, kad šeimininkas buvo kažko nusiminęs.
-Kas nutiko, kad esat toks nusiminęs?
-Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai sunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti tą pabaisą.
Keliauninko būta drąsaus žmogaus. Tad ilgai nedvejodamas jis tarė:
-Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir įveiksiu tą drakoną.
Stvėrė keliauninkas tvirtą kuoką ir patraukė į kaimo laukus. Kaip gi jis nustebo, kai laukuose surado ne baisųjį drakoną, o tik neregėto dydžio moliūgą! Kvaili kaimiečiai,- nusijuokė sau keliauninkas, - moliūgą palaikė drakonu. Grįžo į kaimą pranešti džiugios žinios.

Ar esate kada su kuo nors diskutavę tema „kas svarbiau – žinios (išsilavinimas) ar patirtis“? Greičiausiai taip, nes daugelis jūsų vienaip ar kitaip susiduriate su naujų darbuotojų paieškos, adaptacijos ir karjeros planavimo problemomis. Kaip tik todel šįkart norime papasakoti istoriją, kurią vienoje is savo knygų aprašė NLP pradininkai R.Bandleris ir Dž.Grinderis:
Karta vienas zoologijos sodas, kuriame dirbo rūpestingi darbuotojai, o gyvūnai buvo laikomi artimomis jų natūraliam gyvenimui sąlygomis, gavo dovaną – didžiulį baltajį lokį. Darbuotojai labai apsidžiaugė, tačiau jie nebuvo pasiruošę priimti naujoko, todel nusprendė jam įrengti geras, vertas tokio gyvūno, patalpas. Tam laikotarpiui, kol jos buvo įrenginėjamos, lokį apgyvendino laikiname narve. Laikinasis būstas buvo tvarkingas, bet kiek ankštokas. Keletą mėnesių diena iš dienos lokys vaiksčiojo po jį ten ir atgal. Jis žengdavo tris žingsnius pirmyn, sustodavo priešais virbus, apsisukdavo, tuomet žengdavo tris žingnius atgal, sustodavo ir vėl apsisukdavo.

Parduotuvės šeimininkas stebi, kaip pardavėjas ginčijasi su pirkėju. Kai ginčas baigiasi, parduotuvės šeimininkas pasikviečia pardavėją pas save ir pratrūksta: tu, toks ir anoks, stuobry netašytas, ar nežinai, kad su pirkėju reikia elgtis kultūringai, paslaugiai ir nesiginčyti?
Taip žinau,-atsako pastarasis.
Šeimininkas kiek atlįžta: o dėl ko gi taip ginčijotės?
Pardavėjas susinepatogina, bet atsako: kad pirkėjas priėjo prie manęs, žodis po žodžio, ir pradėjo man įrodinėti, kad šios parduotuvės šeimininkas yra tikras asilas. Na aš ir pradėjau ginčytis…

Bobas Nelsonas knygoje „Vadyba žaliems“ papasakojo istoriją apie vieną Kalifornijos įmonę, gaminančią lėktuvus. Įmonės vadovybė Kalėdų proga nusprendė atsidėkoti visiems savo darbuotojams. Kiekvienam darbuotojui buvo padovanota po kalakutą. Tačiau bėda buvo tame, kad kai kurie darbuotojai pastebėjo, kad jų kalakutai yra mažesni už kitų bendradarbių. Netrukus kompanijos vadovybę pasiekė skundai – mažesnius kalakutus gavę darbuotojai manė, kad taip juos baudžiai už prastą darbą.
Vadovybė negalėjo nesureaguoti į tokius nesusipratimus. Kitais metais kalėdinių kalakutų tiekėjui buvo nurodyta pristatyti vienodo svorio kalakutus. Tačiau kalakutų tiekėjas pranešė, kad nepaisant kliento reikalavimų, Viešpats kalakutus sukūrė nevienodus, ir pateikti tūkstančius vienodo svorio paukščių būtų neįmanoma. Tačiau įmonės administracija visgi rado išeitį iš šios keblios padėties – prie kiekvieno kalėdinio kalakuto pridėjo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kalakuto svoris nebūtinai atspindi jūsų praėjusių metų veiklos rezultatus.“

​Profesorius keliavo iš universiteto į universitetą kalbėdamas apie kvantų fiziką. Vieną dieną jo vairuotojas tarė „Profesoriau, aš girdėjau jūsų paskaitą tiek kartų, kad galėčiau pats ją perskaityti". Profesorius pasakė ,,Puiku, perskaitykite ją šįvakar". Kai jie nuvažiavo į universitetą, vairuotojas buvo pristatytas kaip profesorius. Jis perskaitė paskaitą, ir niekas nepastebėjo skirtumo. Po to kažkas auditorijoje uždavė ilgą klausimą apie Bulio algebrą ir kvantų mechaniką. Vairuotojas kiek sutriko, tačiau greitai rado sprendimą: „Negaliu patikėti, kad uždavėte tokį klausimą. Jis toks paprastas, kad leisiu į jį atsakyti savo vairuotojui".

Viena iš tų istorijų, kurias el.paštu gauname iš draugų ir persiunčiame kitiems savo draugams. Jos ateina tarsi iš niekur ir nugrimsta nebūtin. Jos būna pakankamai trumpos, kad užtektų kantrybės perskaityti iki galo ir pakankamai aštrios, kad kartais geram dešimtmečiui įsirėžtu į smegenis ir visuomet iškiltų atmintyje būtent tais momentais, kai jų dėl nesuprantamų priežasčių labiausiai prireikia. Tos istorijos ypač praverčia tuomet, kai tau reikia priimti svarbų sprendimą. Kartais tos istorijos tampa puikia stimuline medžiaga, leidžiančia į įprastus kasdienius dalykus pasižiūrėti kitaip. O kartais jos yra tarsi žibintai naktį nušviečiantys lėktuvų pakilimo taką...
Vašingtono metro stotis. Šaltas sausio rytas. Vyras apsirengęs pilkais apdarais išsitraukia smuiką ir pradeda groti.

Atsakymas į klausimą – 3 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą – 12 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą raštu – 20 eur.
Atsakymas į idiotišką klausimą – 60 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą – 80 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą gerai pagalvojus – 100 eur.
Teisingas atsakymas į kvailą klausimą – 90 eur.
Gilinimasis į problemą – 15 eur/val.
Gilinimasis į problemą nurodant klaidas – 20 eur/val.
Gilinimasis į problemą ištaisant klaidas – 30 eur/val.
Nuoširdus gilinimasis į problemą – (dėl techninių priežasčių paslauga šiuo metu neteikiama).
Nuoširdumas – 9 eur.
Tikras nuoširdumas – 21 eur.
Patarimas – 5 eur.
Teisingas patarimas – 10 eur.

Tavo atmintyje sukaupta daugybė faktų. Galbūt net daugiau negu bet kurioje pasaulio enciklopedijoje. Ir labai norėdamas tu galėtum visus tuos faktus iškelti iš atminties gelmių, prisiminti. Tačiau svarbiausia tavo atmintyje yra visai kas kita. Svarbiausia yra prisiminti – kas tu iš tikrųjų esi.
Yra viena sena istorija. Besilaukianti liūtė nekreipdama dėmesio į savo padėtį laigė kalvomis ir vieno staigaus šuolio metu pagimdė. Naujagimis nukrito į avių kaimenę. Avys jį priėmė ir užaugino. Suprantama, kad jaunas liūtukas susitapatino  save su avimis. Buvo truputi keista, kad jis toks didelis ir toks nepanašus į likusias avis. Na bet gal jis buvo tiesiog išsigimėlis. Jis buvo išauklėtas vegetaru.