 Graži vasaros diena. Sėdi du bičiuliai paplūdimyje. Alų gurkšnoja.
-Klausyk, - taria vienas. – Man neduoda ramybės vienas klausimas. -Nagi? -Kaip tu paaiškintum, kas yra logika? -Geras klausimas,- taria draugas. – Kad būtų aiškiau – aš pamėginsiu per pavyzdį. Matai eina du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Kuris iš jų turėtų maudytis pirmas? -Aišku, kad purvinas. -Teisingai. Va, tai ir yra logika. Dangus - giedras giedras, saulė – pačiame zenite, tačiau nekepina. -Klausyk, - pirmasis vėl mėgina provokuoti draugą. - O kaip tu paaiškintum, kas yra dialektika? Draugas neprieštarauja. Vienaip ar kitaip laiko – daug. -Matai eina dar du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Na, kuris dabar iš jų maudysis pirmas?  Senais laikais vienas šachas susapnavo sapną – tarsi jam būtų iškritę visi dantys. Nubudo valdovas išpiltas šalto prakaito, nejuokais sunerimo. Liepė pakviesti patarėją, kad paaiškintų, ką gi šis sapnas galėtų reikšti. Patarėjas buvo skaitęs daug knygų apie sapnų prasmę, todėl puikiai žinojo, kad tai yra blogas ženklas. Tačiau meluoti valdovui jis negalėjo. Įžengęs į karaliaus menę ir nusilenkęs jis tarė:
-Valdove, šis sapnas pranašauja blogus dalykus. Greitu laiku numirs visi tavo artimiausi giminaičiai. Žinia įsiutino šachą ir jis nieko daugiau nesiaiškindamas liepė išvaryti išmintingąjį patarėją į dykumą. Tačiau pranašiškas sapnas niekaip nėjo jam iš galvos. Kitą dieną jis liepė pakviesti antrąjį patarėją.  Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą.
-Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta... Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – meilė, viltis, ištikimybė, užuojauta, pagalba.... -O kuris vilkas galų gale nugali?  Keliavo kartą du vienuoliai. Bekeliaudami jie priėjo sraunią upę. Vanduo upėje buvo skaidrus ir šaltas. Jokio tilto ar liepto nesimatė. Tad suradę brastą vienuoliai jau ketino keltis į kitą krantą. Tik staiga jie pamatė labai gražią moterį, kuri taip pat norėjo persikelti į kitą upės krantą, tačiau vis nesirįžo žengti į vandenį. Moteris pamatė vienuolius ir paprašė padėti jai persikelti per upę. Vyresnis vienuolis, netardamas nė žodžio, paėmė moterį ant rankų ir pernešė ją į kitą krantą. Antrasis, jaunesnis vienuolis, tiesiog netvėrė iš pykčio. Tuo kartu jis netarė nė žodžio, tačiau viduje visas tiesiog kunkuliavo. „Juk tai yra draudžiama! Šventosios knygos draudžia vienuoliams net prisiliesti prie moters. O jis ne tik kad prisilietė, jis nešė ją ant rankų!”
 Kartą žmogus susapnavo sapną. Sapne jie ėjo su Viešpačiu jūros pakrante. Dangumi slinko jo gyvenimo vaizdai.
Su kiekvienu vaizdu smėlyje atsispausdavo dvi pėdų eilės: vienos pėdos buvo jo, kitos – Viešpaties. Kai praplaukė paskutinis gyvenimo epizodas, žmogus atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktas pėdas. Jis pastebėjo, kad daugelį kartų gyvenimo kelyje matyti tik viena pėdsakų eilė. Jis taip pat pastebėjo, kad taip buvo pačiais niūriausiais ir sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Žmogus sunerimo ir paklausė Viešpaties: "Viešpatie, Tu sakei, kad, kai aš nuspręsiu sekti Tavimi, Tu visą laiką lydėsi mane gyvenimo keliu.  Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė: - Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos? Viešpats atsakydamas tarė: - Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių ir visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų. Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. -Šešios poros rankų? Na jau ne! - sušuko Angelas.  Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys.
Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos kelionės metu: tai mūsų Tėvai. Bet tiesa yra visai kitokia. Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mūs vienus be savo šilumos, draugystės, meilės. Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs. Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime. Kai kam ši kelionė atrodo, kaip trumpas pasivaikščiojimas. Vieni kelionės metu suranda vien tik liūdesį.  Buvo kartą tokia Timbuktu gentis. Ji turėjo savo irklavimo komandą, kurią išlaikė ir kuria pelnytai didžiavosi.
Nusprendė kartą Timbuktu genties vyresnieji surengti varžybas su viena garsia japonų irklavimo komanda. Netrukus buvo pasirinktas laikas, vieta ir nuspręsta, kad kiekvienoje komandoje turi būti po 8 dalyvius. Abi komandos norėjo pasirodyti kuo geriau, todėl treniravosi iš peties. Pagaliau atėjo lenktynių diena. Abi komandos atrodė puikios sportinės formos. Startas. Finišas. Japonų komanda laimėjo užtikrintai - visu valties korpusu. Timbuktu komandos ir visos genties nuotaika buvo nekokia. Genties vyresnieji negalėjo pakelti tokios gėdos. Jie nusprendė nenuleisti rankų ir susitarė su japonais lygiai po metų organizuoti pakartotines varžybas.  Viename kaimelyje, dievo pamirštame užkampyje, gimė berniukas. Dienas kaip ir visi kiti šio apleisto kaimelio gyventojai jis leido monotoniškai ir beprasmiškai, neturėdamas menkiausio supratimo, kam kitam galima būtų skirti savo gyvenimą.
Bet vieną naktį jam prisisapnavo nuostabus sapnas. Jis išvydo jūra – žydrą ir bekraštę. Sapnas berniuką taip sužavėjo, kad jis kelias dienas niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nė vienas to kaimelio gyventojas niekada nebuvo matęs jūros. Todėl niekas jam negalėjo patvirtinti, kad kažkur pasaulyje iš tikrųjų yra toks didžiulis bekraštis vandens telkinys. Kai berniukas pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti ieškoti sapne matytos jūros, visi tik pasukiojo pirštu ties smilkiniu ir nieko jam nepasakė. Po kelių dienų, susikrovęs į kuprinę būtiniausius daiktus ir taręs sudie, berniukas leidosi į kelionę.  Gyveno kartą pasaulyje medinis žmogelis Buratinas. Buratinas buvo smalsus ir todėl viskas, kas buvo nežinoma ir paslaptinga, jį traukdavo kažkokia nenumaldoma jėga.
Kartą, kai dėdė Karlo buvo užsiėmęs savais reikalais, Buratinas besistaipydamas priešais veidrodį, atkreipė dėmesį į skilutę, kuri buvo pačiame jo pilvo centre - toje vietoje, kur pas normalius žmones paprastai būna bamba. Susimąstė Buratinas – kam reikalinga ta skylutė pilvo viduryje ir kur rastį raktelį, kurį galimą būtų į tą skylutę įstatyti. Nubėgo Buratinas pas dėdę Karlo ir ėmė kamantinėti, kas tai per skylutė ir kur rasti raktelį, kuris tiktų tai skylutei. Labai nenoriai atsakinėjo dėdė Karlo. -Mažiau, ar tau tikrai būtina viską žinoti? Kodėl tau nepaskaičius kokio elementoriaus? Kodėl neišėjus į kiemą pažaisti su vaikais? Žiūrėk koks kieme puikus oras.  Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti? -Aišku. Kas gi nutiko? -Tėti, o kiek tu uždirbi? Tėvui tai buvo netikėta. -Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti? -Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk, prašom, kiek tu uždirbi per valandą? -Na, bus apie 500. O ką? -Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ? -Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.  Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus.
-Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką. -Taip. -Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje. -Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą? -Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti. Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Savaitgaliais paprastai nebūna didelio pirkėjų antplūdžio, tad blogiausiu atveju nieko neprarasiu.  Kartą vienoje gamykloje įsidarbino jaunuolis. Kai personalo skyriuje jau buvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai, jį nuvedė į cechą ir pristatė meistrui. Meistras ilgai nelaukdamas pasivedėjo mokinį prie pulto ir tarė:
-Ar matai šitą svertą? -Taip. -Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai? -Ne. Meistras krenkštelėjo, tačiau neprarasdamas savitvardos tesė toliau: -Kartoju. Matai šitą svertą? -Taip. -Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai? -Ne.  Užeina karta žmogus pas pažįstamą ir girdi jį kalbant telefonu. Nenorėdamas trukdyti prisėda šalia, kad luktelti, kol tasai pabaigs pokalbį. Tai buvo tipiškas pardavimo pokalbis.
-Laba diena. Esu vejos prižiūrėtojas. Ar jus nedomintų mano paslaugos? Kantriai ir ramiai išklauso atsakymą. Kalba toliau. -Supratau, kad yra kas pas jus tvarko veją. Ar jūs esate patenkintas jo darbu? Išklauso atsakymą. Ramiai be jokio nusivylimo šešėlio balse tęsia. -Aišku. Ačiū už pokalbiui skirtą laiką. Geros dienos. Padeda ragelį. Atsisuka į užėjusįjį. Draugas jam taria:  Į konsultaciją pas psichoanalitiką ateina apsiverkusi moteris.
- Daktare, padėkite. Aš susapnavau tokį baisų sapną... - Na gi, ir ką būtent jūs susapnavote, - klausia daktaras. - Susapnavau, kad aš einu koridoriumi. Aš einu, einu, o jis vis nesibaigia ir nesibaigia. Man baisu ir būtinai reikia iš jo ištrūkti... – moteris apsipila ašaromis. - Liaukitės verkusi, - ramina ją daktaras. – Kas gi buvo toliau? - O paskui aš prieinu duris. Paimu už rankenos ir trukteliu. Bet durys neatsidaro. Vėl traukiu ir jos vėl nė krust. - Rimtas atvejis, - susimąsto daktaras. – Netvirtinsiu, kad tai išsprendžiama, bet galėčiau pabandyti ...  Vieną kartą pas išminčių atėjo žmogus. Jis buvo kultūringas, apsišvietęs ir labai išsimokslinęs. Ir uždavė jis mokytojui klausimą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis žino atsakymus į visus įmanomus klausimus. Išminčius tarė:
-Atleiskite, gerbiamasis, bet dabar aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Žmogus nustebo išgirdęs tokius žodžius. -Kodėl jūs negalite atsakyti į mano klausimą? Jūs esate užsiėmęs ar kažkas kita? Tai buvo labai svarbus asmuo, gerai žinomas visoje šalyje, ir aišku jis pasijuto įžeistas tuo, kad mokytojas nesiteikia skirti jam nė truputėlio laiko. Išminčius tarė: -Reikalas ne tame. Aš turiu pakankamai laiko, bet dabar jūs esate nepajėgus priimti mano atsakymą.  Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti.
Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius. Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį. -Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu. -O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto. -Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių.  Kartą vienas vienuolis vaikščiojo ežero pakrante. Jis dažnai mėgdavo čia ateiti, kad niekieno netrukdomas galėtų medituoti ir mąstyti apie amžinuosius būties klausimus.
Staiga kažkieno garsus balsas privertė jį nutraukti filosofinius apmąstymus. Jis įsiklausė ir suprato, kad balsas sklido iš salos ežero viduryje. Tai kitas vienuolis kartojo mantros žodžius. „Vargšas,- pagalvojo vienuolis. – Šis žmogus tik tuščiai gaišta laiką, nes neteisingai taria mantros žodžius. Vietoj to, kad kartoti „din-din-dan“, jis sako „dan-dan-din“. Kiek pasvarstęs, vienuolis nusprendė, kad kaip toliau pažengęs mokinys, jis privalo pagelbėti nelaimingajam, kuris, matyt, neturi galimybės gauti teisingas pamokas. Juolab, akivaizdu, kad jis iš visų jėgų stengiasi suvokti šiuose žodžiuose slypinčią prasmę.  Vieną kartą senis pasigavo paukštį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo.
Kai iki namų jau liko visiškai nedaug paukštis ir taria jam žmogaus balsu: -Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus. Nustebo senis, pagalvojo ir paleido paukštį. Nutupė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė: -Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai. Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti. -Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti.  Pleškinant karštai vidurdienio saulei dulkėta didmiesčio gatve keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis laikydamas vadeles ėjo šalia.
Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti: -Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas? Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvo širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros. Taip bekeliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai be jokių užuolankų prabilo:  Viename kalnų kaimelyje gyveno žmogus, kuris garsėjo tuo, jog per ilgą savo gyvenimą niekada su niekuo nėra susiginčijęs.
Ir štai vieną kartą iš žinomo sostinės dienraščio pas jį atvyko korespondentas, kad parašytų straipsnį apie tokį išskirtinį reiškinį. Senis pavaišino atvykėlį arbata ir tarp jų įvyko toks pokalbis: -Sakykite, gerbiamasis, ar tai tiesa, kad jūs nugyvenote jau beveik šimtą metų ir niekada su niekuo nesate susikivirčijęs? -Taip, tai tiesa. -Tai ką, visiškai nei su vienu žmogumi? Ir net su savo žmona? -Taip, ir net su savo žmona.  Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą.
Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė: -Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai - nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia. Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė: -Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių. Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Neaišku... Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto... Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti.  Vienoje Indijos provincijoje gyveno žmogus, kurio pareiga buvo – kiekvieną dieną į mokytojo namus atnešti vandens.
Tai nebuvo sunkus darbas. Žmogus turėjo du didelius molinius puodus. Jie virvėmis buvo pritvirtinti prie medinių naščių. Taip nuo šaltinio ir buvo parnešamas vanduo. Moliniai puodai nebuvo nauji. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų buvo įskilęs. Sveikasis puodas neišlaistydamas nė lašelio į mokytojo namus pristatydavo visą vandenį. Tuo tarpu įskilusiame puode kelionės pabaigoje likdavo vos pusė reikiamo kiekio. Bėgo dienos, mėnesiai, metai... Ir kiekvieną kartą vandennešys į mokytojo namus pristatydavo tik pusantro puodo gaivaus šaltinio vandens. Sveikasis puodas didžiavosi, kad gali puikiai atlikti pareigą. Vargšas įskilęs puodas gėdijosi savo negalios ir pergyveno, kad netinkamai atlieka tai, kam yra skirtas.  Vienas žmogus ėjo per turgų ir užsimanė riešutų. Jis priėjo prie prekeivio, susimokėjo ir įkišo ranką į asotį. Pasisėmė tiek riešutų kiek galėjo. Tačiau, kai pamėgino ištraukti ranką su riešutais, ranka įstrigo. Jis pradėjo dejuoti, šaukti, keiktis, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Galiausiai jis visai nusiminė ir ėmė maldauti pardavėją:
-Padėk man. Pardavėjas jam tarė: -Aš padėsiu tau, jei darysi viską tiksliai taip kaip aš tau liepsiu. -Padarysiu viską, ką liepsi, tik išlaisvink mane iš šio ąsočio gniaužtų. -Tuomet kišk savo ranką gilyn į ąsotį. Žmogui pasirodė keistas toks prekeivio paliepimas, - juk jis priešingai - nori ištraukti ranką. Tačiau pakluso ir padarė kaip liepiamas. Prekeivis tęsė: -Dabar atgniaužk saują ir paleisk riešutus, kuriuos laikai.  Kartą vienas prekiautojas pasikvietė pas save sūnų ir tarė jam:
-Tu jau išaugai, daug ką išmanai ir aš norėčiau perduoti tau valdyti mūsų verslą. Tačiau liko dar vienas dalykas, kurį tu turi sužinoti. Rytoj tu turėsi iškeliauti pas patį išmintingiausią iš visų mano kada nors sutiktų žmonių. Jis tau pasakys, kas yra tikra laimė. Keturiasdešimt dienų keliavo jaunuolis per dykumą ir pagaliau priėjo kalną, kurio viršūnėje puikavosi nuostabi pilis. Ten ir gyveno išminčius, kurio jis ieškojo. Kai jaunuolis įžengė į pilį, niekas jo nepasitiko. Kiek paklaidžiojęs jis pateko į salę, kur gyvenimas tiesiog kunkuliavo: žmonės įeidavo ir išeidavo, kažkas būriavosi prie fontanų ir kalbėjosi, nedidelis orkestras grojo užburiančias melodijas ir stovėjo stalas, nustatytas pačiais išrankiausiais šios vietovės valgiais. Tuomet jis pamatė išminčių, kuris bendravo su įvairiais žmonėmis. Dvi valandas pralaukė jaunuolis, kol pagaliau atėjo ir jo eilė. |
