Istorija apie kokoso pieno gėrimą stebint saulėlydį.

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”: “Klausyk, – sako, – štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.
“O kam?”, – nustebęs klausia afrikietis.
“Kaip tai kam, – čia jau nustemba abu verslininkai, – vieną pats suvalgysi, o kitus, na, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

---

​“Ir kas man iš to? – vis tiek kažko nesupranta vietinis juodukas.
“Kaip tai kas tau iš to – tu gi gautum pinigų!”, – sako vienas verslininkas.
„Na, ir ką aš daryčiau su tais pinigais?“ – vėl klausia afrikietis.
Baltaodžiam verslininkam tampa aišku, kad čia reikia nemenką „aiškinamąjį darbą“ atlikti: „Ot, žioplas daikte, nagi kai turėsi pinigų, nusipirksi karutį, prisiskinsi dar daugiau kokosų, prisikrausi jį pilną ir nuveši į miestą parduot.“
„Ir kas man iš to?“ – vistiek nelabai supranta afrikietis.
„Tada tu turėsi jau nemažai pinigų, – aiškina toliau verslininkai, – už juos galėsi nusisamdyti keletą darbininkų ir nusipirkti sunkvežimį, darbininkai tau priskins dar daugiau kokosų, o tu, juos susikrovęs į sunkvežimį, galėsi nuvežti parduoti ne tik į miesto turgų, bet ir į aplinkines dykumų gyvenvietes.“
„Na, ir kas?“ – vėl klausia afrikietis, begurkšnodamas kokoso pieną.
„Tada tu turėsi dar daugiau pinigų. Galėsi pasamdyti daug kokosų skynėjų, įsigysi laivą, ir gabensi savo kokosus net į Europą. Ten jie neauga, todėl tu juos brangiai parduosi, ir užsidirbsi labai daug pinigų.“
„O kas tada?“
„Tada tu būsi labai turtingas žmogus! Turėsi savo biznį, nusisamdysi direktorių, verslas suksis, o tu pats galėsi daryti, ką nori – na, kad ir sėdėti sau po palme vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą…“
Afrikietis kurį laiką patylėjo, pamąstė. Baltaodžiai verslininkai, nesulaukę jokios reakcijos, numojo ranka į tokį „negabų“ mokinį, dirstelėjo į laikrodį ir, supratę, kad daugiau nebegali užtrukti nė sekundės, nuskubėjo savais reikalais.
Tuo tarpu afrikietis tarė pats sau: „Keistuoliai… Juk aš ir dabar galiu sėdėti štai čia sau vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą…“