 Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė talpų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai. Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? – Taip, pilnas, – atsakė studentai. Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo: – Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.  Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi? – Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas. – Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas? Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė. Galiausiai jis paaiškino: – Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia. – O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje.  Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje: – Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko nemalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps, o vandens stiklinėje liks tiek pat. Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė: – Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti.  Vienas senas žmogus persikėlė gyventi pas savo sūnų su marčia ir keturmečiu anūku.
Jo rankos drebėjo, akys prastai matė, vaikščiojo šlubčiodamas. Visa šeima valgydavo kartu, prie vieno stalo, bet drebančios senuko rankos ir silpnas regėjimas kiek trikdė šį procesą. Trupiniai byrėdavo nuo jo šaukšto ant žemės, o kai jis laikydavo rankose stiklinę, pienas tikšdavo ant staltiesės. Visa tai sūnų ir marčią po truputį ėmė vis labiau ir labiau erzinti. – Mes turime kažko imtis, – tarė sūnus. – Man jau gana, to nuolat laistomo pieno, trupinių ir garsaus čepsėjimo. Sutuoktiniai pastatė atskirą mažą staliuką tolimame kambario kampe. Nuo šiol senukas valgydavo ten, o šeimyna galėjo ramiai mėgautis savo pusryčiais, pietumis ir vakariene. Po to, kai senukas sudaužė savo lėkštę du kartus, valgį jam pradėjo duoti mediniame dubenėlyje.  – Noriu skirtis su vyru, – tarė moteris, – ir aš noriu, kad jam skaudėtų, kuo labiau.
– Tokiu atveju, – pratarė psichologas, – pradėkite jam sakyti komplimentus. Kai jis pajus, kad esate jam nepaprastai brangi ir reikalinga, tikės, kad tikrai jį mylite – tada ir pateikite skyrybų prašymą. Tokiu būdu jūs tikrai jį labai įskaudinsite. Po kelių mėnesių moteris sugrįžo ir pranešė, kad tiksliai vykdė psichologo instrukcijas. – Puiku! – atsakė šis. – Atėjo laikas skyryboms. – Kokioms skyryboms? – pasipiktino moteris. – Niekada! Juk aš jį myliu.  Vienas iš suaugusio žmogaus požymių – polinkis reikšti savo nuomonę. Kartais kai net niekas to ir neprašo. Mes visuomet žinome kaip iš tikrųjų turi būti ir kaip būtų geriausia pasielgti… kitam.
Toliau bus pateikti du klausimai, kurie kaip tik ir pasitarnaus savotišku testu patikrinti kiek jūs jau esate suaugęs. Pirmas klausimas Jūs sutinkate besilaukiančią moterį, kuri jau turi aštuonis vaikus, trys iš kurių yra kurti, du akli, vienas protiškai atsilikęs, o pati moteris serga sifiliu. Ką jūs jai patartumėte? Pasirinkite vieną iš pateiktų atsakomo variantų: a) gimdyti devintą kartą, b) pasidaryti abortą. Atsakykite sau į šį klausimą ir tuomet galėsite skaityti toliau. Antras klausimas Reikia išsirinkti naują pasaulinį lyderį. Balsavimo rezultatai pasiskirstė taip, kad dabar viskas priklauso nuo jūsų, nes jūsų balsas yra lemiamas. Taigi, klausimas: už kurį iš trijų lyderių remdamiesi turima informacija atiduotumėte savo balsą.  Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.
Žmogus nusprendė drugeliui padėti. Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino. Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris. Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi. Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.  Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.
Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios. Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų. Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo. Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja. |
