Senas medinis dubenėlis.

Vienas senas žmogus persikėlė gyventi pas savo sūnų su marčia ir keturmečiu anūku.
Jo rankos drebėjo, akys prastai matė, vaikščiojo šlubčiodamas. Visa šeima valgydavo kartu, prie vieno stalo, bet drebančios senuko rankos ir silpnas regėjimas kiek trikdė šį procesą. Trupiniai byrėdavo nuo jo šaukšto ant žemės, o kai jis laikydavo rankose stiklinę, pienas tikšdavo ant staltiesės.
Visa tai sūnų ir marčią po truputį ėmė vis labiau ir labiau erzinti.
– Mes turime kažko imtis, – tarė sūnus. – Man jau gana, to nuolat laistomo pieno, trupinių ir garsaus čepsėjimo.
Sutuoktiniai pastatė atskirą mažą staliuką tolimame kambario kampe. Nuo šiol senukas valgydavo ten, o šeimyna galėjo ramiai mėgautis savo pusryčiais, pietumis ir vakariene.
Po to, kai senukas sudaužė savo lėkštę du kartus, valgį jam pradėjo duoti mediniame dubenėlyje.

---

​Kada ne kada kažkas iš šeimos narių žvilgteldavo į senelį, retkarčiais jo akyse galima buvo išvysti ašaras, jis jautėsi visiškai vienas. Nuo tada, vieninteliai žodžiai, kuriuos jis išgirsdavo, tebuvo aštrios pastabos, kai jam iškrisdavo šakutė ar pabirdavo maistas.
Keturmetis berniukas visa tai stebėjo nebyliai. Vieną kartą, prieš vakarienę, tėvas pamatė jį žaidžiant su medžio gabalėliu ant grindų. Jis gražiai paklausė berniuko:
– Ką čia veiki?
Taip pat maloniai ir patikliai berniukas atsakė:
– Aš darau mažą medinį bliūdelį tau ir mamai, iš kurio jūs vėliau valgysit, kai aš užaugsiu.
Berniukas nusišypsojo ir pratęsė savo darbą. Žodžiai taip pritrenkė tėvus, kad jie prarado kuriam laikui žadą. Jų veiduose pasirodė ašaros. Ir nors nė vienas žodis nebuvo ištartas, abu žinojo ką reikia daryti.
Tą vakarą vyras priėjo prie seno žmogaus, paėmė jį už rankos ir švelniai palydėjo prie bendro stalo. Visas likusias dienas jis valgė kartu su savo šeima. Ir kažkodėl nei vyras nei žmona daugiau nesikrimsdavo, kai nukrisdavo šakutė, išsipildavo pienas ar susitepdavo staltiesė.