​Šiandien daugelis žmonių ieško būdų, kaip geriau pažinti save, atrasti vidinę pusiausvyrą ir išmokti veikti pasaulyje, kuriame nuolat daugėja iššūkių. Vieni kreipiasi į psichoterapeutus, kiti renkasi koučingą, treti derina įvairias pagalbos formas. Tarp gausybės psichologinės pagalbos metodų ypatingą vietą užima Geštalto terapija – gili, patyrimu grįsta kryptis, padedanti žmogui užmegzti autentišką santykį su savimi ir kitais. Tuo tarpu koučingas vis labiau įsitvirtina kaip efektyvi partnerystė, orientuota į tikslų siekimą, asmeninę ir profesinę raidą.
Geštalto terapija gimė XX amžiaus viduryje, tačiau jos aktualumas tik stiprėja. Ji kviečia žmogų sustoti ir atsigręžti į „čia ir dabar“ patirtį ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ši kryptis išsiskiria tuo, kad jungia psichologiją, filosofiją, kūno pojūčius ir kūrybišką eksperimentavimą. Todėl jos taikymas padeda ne tik įveikti psichologinius sunkumus, bet ir atrasti naują santykį su gyvenimu. Tuo tarpu koučingas, nors ir neturi tikslo išgydyti, remiasi panašia filosofija: jis taip pat padeda žmogui įsiklausyti į save, išsikelti tikslus ir atrasti tinkamus sprendimus.
Būtent dėl šių sąlyčio taškų ir kyla klausimas: kuo skiriasi ir kuo panašūs yra geštalto terapija ir koučingas? Ar (ir ko) koučingo specialistas gali pasimokyti iš geštalto metodų? Kada žmogui labiau padės terapeutas, o kada – koučingo specialistas? Atsakymai į šiuos klausimus leidžia ne tik aiškiau suvokti šių dviejų sričių ribas, bet ir pamatyti jų bendrą esmę – tikėjimą žmogaus augimo ir pokyčio galimybėmis.
Toliau aptarsime Geštalto terapijos kilmę ir raidą, jos vietą tarp kitų psichoterapijos krypčių, pagrindinius principus ir problematiką, su kuria ji dirba. Taip pat pažvelgsime į tai, kaip rengiami geštalto terapeutai ir kokį santykį ši kryptis turi su koučingu. Apžvelgsime, kokius Geštalto terapijos principus galima pritaikyti koučinge, kur yra esminiai skirtumai ir kokia nauda atsiranda, kai šie du keliai papildo vienas kitą.

Koučingas - vienas efektyviausių būdų padėti žmogui ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, stiprinti savivertę, gryninti tikslus ir imtis pokyčių. Jis remiasi ne patarimais, o tuo, kad pats žmogus tampa pagrindiniu savo gyvenimo ekspertu. Koučingo specialistas čia yra tarsi palydovas, kuris padeda eiti atradimų keliu, bet neina jo už klientą.
Tam, kad šis procesas vyktų, koučingo praktikoje naudojama daug įvairių instrumentų. Tai – tyla, aktyvus klausymasis, refleksija, metaforos, vizualizacijos, vertybių tyrinėjimas, įvairūs kiti metodai ir technikos. Tačiau visų jų centre yra ypatingas įrankis – klausimai. Klausimai yra ne tik koučingo šerdis, bet ir bene efektyviausia priemonė, galinti sujudinti žmogaus mąstymą, pažadinti naujas įžvalgas ir paskatinti veikti.
Klausimas koučinge nėra tik paprastas žodžių junginys. Jis veikia kaip raktas, atrakindamas kliento vidines duris, už kurių slypi atsakymai, drąsa, sprendimai ar net naujas gyvenimo etapas. Kartais vienas tinkamu momentu užduotas klausimas gali turėti stipresnį poveikį nei keletas patarimų.
Toliau pažvelgsime į klausimus kaip į vieną stipriausių koučingo instrumentų. Aiškinsimės, kuo jie ypatingi, kuo jie skiriasi nuo teiginių, kokių rūšių klausimų būna ir kaip juos galima suskirstyti į kategorijas. Aptarsime, kokie klausimai laikomi tinkamais, kokių klaidų reikėtų vengti bei ką iš tiesų galima pasiekti klausimų pagalba, o ko – ne.
Straipsnis skirtas visiems, kas dar tik pradeda domėtis koučingu, o taip pat ir praktikuojantiems koučingo specialistams. Galbūt perskaitę šias įžvalgas jūs ne tik atrasite naują požiūrį į klausimus, bet ir panorėsite giliau pasinerti į koučingo pasaulį.

Ar kada teko pastebėti, kad ne visos pastangos duoda vienodą rezultatą? Vieni veiksmai atrodo vos pastebimi, bet būtent jie sukuria didžiausią pokytį, o kiti reikalauja daug energijos, tačiau rezultatas būna menkas. Šį paradoksą dar XIX a. pabaigoje aprašė italų ekonomistas Vilfredas Pareto, pastebėjęs, kad 20 % visuomenės valdo 80 % turto. Vėliau ši taisyklė, vadinama Pareto dėsniu arba 20/80 principu, buvo pritaikyta įvairiose srityse – nuo verslo ir ekonomikos iki asmeninio efektyvumo.
Koučingo kontekste Pareto dėsnis tampa taip pat įdomus. Čia jis padeda suprasti, kad tik tam tikra dalis kliento veiksmų lemia didžiąją dalį jo pažangos. Koučingo specialisto darbas – padėti klientui atrasti tuos „20 %“, kurie išjudina mąstymą, įkvepia veikti ir lemia didžiausią transformaciją.
Tuo pačiu ir paties koučingo specialisto profesinėje veikloje galioja ši taisyklė: 20 % veiklų, pavyzdžiui, ryšio su klientu kūrimas ar nuolatinė refleksija, lemia 80 % sėkmės. Suvokę šį principą, koučai gali sąmoningiau rinktis, kaip paskirstyti savo laiką ir energiją, o kur verta ir kur neverta jų švaistyti.
Tad  pažvelkime į Pareto dėsnį ne tik kaip į abstrakčią statistinę proporciją, bet ir kaip į prasmingą koučingo mąstymo įrankį. Panagrinėkime, kaip jis veikia koučingo sesijose, kliento asmeniniame tobulėjime, koučingo mokymosi procese bei kasdienėje koučo veikloje.

Šiuolaikinis gyvenimas yra kupinas galimybių, tačiau kartu jis kelia ir nemažai sumaišties. Vieną dieną galime jaustis įkvėpti ir kupini idėjų, kitą – pavargę, praradę kryptį ir abejojantys savo pasirinkimais. Dažnas žmogus bent kartą gyvenime sau užduoda klausimus: „Ką aš iš tiesų noriu veikti?“, „Ar mano darbas turi prasmę?“, „Ar tai, ką kasdien darau, veda mane į laimę ir vidinę pilnatvę?“. Atsakymų į šiuos klausimus paieška dažnai tampa ilga ir nelengva kelione.
Viena iš koncepcijų, padedančių rasti čia kryptį, yra Ikigai. Šis japoniškas žodis neturi tikslaus vertimo, tačiau dažnai apibūdinamas kaip „gyvenimo prasmė“ arba „priežastis keltis ryte“. Japonijos Okinavos saloje, kur gyvena daugiausiai ilgaamžių pasaulyje, Ikigai laikomas esminiu ilgaamžiškumo, džiaugsmo ir harmonijos šaltiniu. Tai ne teorinis modelis – tai gyvenimo filosofija, padedanti žmogui derinti savo troškimus, talentus, darbą ir indėlį visuomenei.
Vakarų pasaulyje Ikigai tapo populiarus kaip keturių sričių modelis, kuriame susipina:

• tai, ką myli (What you love),
• tai, ką moki (What you are good at),
• tai, už ką mokama (What you can be paid for),
• ir tai, ko reikia pasauliui (What the world needs).

Šių keturių elementų sankirta atskleidžia žmogaus vidinę kryptį ir padeda atrasti prasmingą veiklą, kurioje dera asmeniniai norai, gebėjimai, finansinė nauda ir visuomeninė vertė.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis dažniau ieško būdų, kaip geriau pažinti save, aiškiau suprasti savo tikslus ir priimti sąmoningus sprendimus. Koučingas jau tapo plačiai žinomas kaip galinga priemonė, padedanti šiuose procesuose. Tačiau vis labiau populiarėja ir kita kryptis – savikoučingas, kai koučingo principai ir metodai taikomi pačiam sau, be tiesioginio profesionalaus koučerio dalyvavimo.
Savikoučingas traukia tuo, kad jis atrodo lengvai prieinamas: nereikia susitikimų, nereikia investicijų į specialistą, užtenka noro ir šiek tiek žinių. Daugelis žmonių pradeda nuo paprasto klausimų užrašymo į sąsiuvinį, kasdienės refleksijos ar tam tikrų koučingo technikų pritaikymo sau. Tai tampa galimybe sustoti, pažvelgti į savo patirtis, įsivardyti, kas iš tiesų svarbu, ir savarankiškai ieškoti naujų pasirinkimų.
Vis dėlto, kyla klausimas – kiek veiksmingas savikoučingas? Ar jis gali prilygti darbui su profesionaliu koučingo specialistu, kuris turi patirtį, struktūrą ir geba matyti iš šalies? O gal šiandien, kai turime dirbtinio intelekto įrankius, tokius kaip ChatGPT, atsiranda nauja savikoučingo forma – virtualus dialogas, padedantis kelti klausimus ir plėsti mąstymo horizontus?
Šiame straipsnyje pažvelgsime į savikoučingo esmę, jo privalumus ir ribotumus. Palyginsime, kuo skiriasi savarankiškas darbas, darbas su koučingo specialistu ir naudojimasis ChatGPT pagalba. Aptarsime, kada verta rinktis vieną ar kitą kelią ir kaip juos galima derinti tarpusavyje. Savikoučingas – tai ne konkurentas, o papildanti praktika, kurią galima integruoti į kasdienybę siekiant gilesnio savęs pažinimo ir augimo.

Koučinge dažnai kalbame apie dalykus, kuriuos sunku tiksliai pamatuoti – emocijas, pasitenkinimą, motyvaciją, pasitikėjimą savimi ar santykių kokybę. Šios sritys yra itin subjektyvios: vienam „gerai“ gali reikšti vos 6 balus iš dešimties, o kitam tas pats „gerai“ – jau 9. Čia slypi pavojus – koučeris ir klientas gali nesąmoningai kalbėti apie skirtingus dalykus, nors naudoja tuos pačius žodžius.
Būtent todėl koučinge plačiai naudojamas skalės metodas. Tai paprastas, bet galingas įrankis, kuris leidžia kiekybiškai išreikšti subjektyvią patirtį ir taip pagerinti kliento ir koučerio susikalbėjimo kokybę. Skalė (dažniausiai nuo 1 iki 10) tampa bendru matavimo įrankiu, kuris padeda „suvienodinti“ subjektyvias interpretacijas. Klientas įvardija, kurioje skalės vietoje yra šiandien, o koučeris gali užduoti klausimus, leidžiančius giliau tyrinėti pasirinkimą.
Šis metodas ypač vertingas, nes sujungia du skirtingus mąstymo pasaulius – subjektyvųjį ir objektyvesnį, kiekybinį. Skaičius tampa tarsi tiltu tarp jausmo ir racionalios analizės. Tai suteikia aiškumo, padeda pamatyti progresą, sukuria motyvaciją siekti pokyčių. Be to, skalės metodas leidžia pastebėti net ir mažus žingsnius į priekį – kartais skirtumas tarp „4“ ir „5“ būna labai reikšmingas kliento gyvenime.
Svarbu tai, kad skalės metodas nėra naudingas vien tik koučingo sesijose. Jis gali tapti kasdieniu savistabos įrankiu, padedančiu įsivertinti savo energijos lygį, stresą ar produktyvumą. Jį galima taikyti ir profesinėje veikloje – vadovai gali greitai įvertinti komandos nuotaikas, įsitraukimą ar pasirengimą projektui. Net ir santykiuose skalė padeda pasakyti tai, ką kartais sunku išreikšti žodžiais: „Šiandien mūsų bendravimą vertinčiau aštuoniais balais, nes jaučiuosi labiau suprastas.

​Koučingas visame pasaulyje tampa vis populiaresnis – šiandien juo naudojasi ne tik įmonių vadovai ar sportininkai, bet ir įvairių sričių žmonės, siekiantys pokyčių savo gyvenime. Vis dėlto vis dar nemažai žmonių į koučingą žvelgia skeptiškai ir su atsargumu. Kodėl taip yra? Kodėl, turėdami galimybę gauti profesionalią pagalbą atrasti atsakymus, stiprinti pasitikėjimą savimi ir išdrįsti žengti svarbius žingsnius, daugelis vis dar numoja ranka?
Tam yra ne viena priežastis. Vieni žmonės yra ribojančių įsitikinimų gniaužtuose, kiti yra turėje neigiamos patirties, trečius stabdo visuomenėje sklindantys mitai. Dar kiti galvoja, kad koučingas yra „per brangus malonumas“, „atima per daug laiko“ arba kad „tai ne jiems“. Visi šie argumentai atrodo įtikinami, kol nepažvelgiame giliau – dažniausiai tai tėra vidinės baimės ar klaidingos prielaidos.
Toliau  apžvelgsime dešimt dažniausių priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo pagalbos. Būkite atviri ir smalsūs. Galbūt kažkur atpažinsite save. Galbūt suprasite, kodėl iki šiol dvejojote, ir atrasite būdą išdrįsti pabandyti. O jei esate koučingo specialistas – šis tekstas padės geriau suprasti savo klientus, kad galėtumėte dar geriau atliepti jų poreikius.

Koučingas šiandien vis dažniau tampa atramos tašku žmonėms, ieškantiems pokyčių ar gilesnio savęs pažinimo. Tai - procesas, kurio sėkmė stipriai priklauso nuo vieno esminio veiksnio: nuo paties kliento motyvacijos. Jei šis „vidinis variklis“ neveikia, kelionė į pokytį tampa lėta arba visai nevyksta.
Motyvacija koučinge paprastai traktuojama kaip savaime suprantamas dalykas – juk jei žmogus pats kreipiasi pagalbos, jis nori keistis. Tačiau realybėje ne visi klientai ateina  savo iniciatyva. Vienam gali rekomenduoti draugas ar sutuoktinis, kitam – vadovas ar personalo skyrius, trečiam – tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Tokiais atvejais koučingo specialistas susiduria su ypatingu iššūkiu: kaip dirbti su žmogumi, kurio vidinis noras keistis dar neatsibudo?
Motyvacijos klausimas koučinge tampa aktualus būtent tada, kai klientas nėra tikras, ar jam viso to reikia. Tai reiškia, kad koučeris turi ne tik padėti klientui aiškintis jo tikslus, bet ir kartu pažadinti bei sustiprinti patį troškimą juos pasiekti. Be to, šis klausimas ypač svarbus organizacijose, kai koučingą inicijuoja ne pats žmogus, o įmonė ar vadovas, tikėdamiesi, kad tai pagerins darbuotojo efektyvumą, įsitraukimą ar santykius komandoje.
Toliau ir aptarsime, kas yra kliento motyvacija koučinge, kokiose situacijose ji tampa ypač svarbi, kokių pasekmių galima sulaukti, jei procesas vyksta be jos, ir kokias priemones koučingo specialistai gali taikyti motyvacijai sustiprinti. Straipsnis skirtas tiek koučeriams, kurie ieško gilesnio kliento motyvacijos supratimo, tiek klientams, norintiems aiškiau suvokti, kokią reikšmę jų vidinis nusiteikimas turi koučingo rezultatams.

Ar gali viena pokalbio valanda pakeisti žmogaus gyvenimo kryptį? Į šį klausimą negali būti vieno atsakymo. Kartais koučingo sesija tampa stipriu postūmiu, kartais – tik pirmu bandymu įsiklausyti į save. Rezultatas niekada nėra garantuotas, nes koučingas nėra magija – tai procesas, kuriame ne viskas priklauso tik nuo koučerio, bet ir nuo paties kliento bei aplinkybių, kuriose jis gyvena.
Šioje istorijoje susipažinsime su žmogumi, kuris neseniai prarado samdomą darbą ir dabar jaučiasi visiškai pasimetęs. Koučingą jis vertina skeptiškai, laiko labiau mados dalyku ir nesitiki rimtesnės pagalbos. Į sesiją ateina ne savo noru, o todėl, kad įkalbėjo žmona. Sėdėdamas priešais koučerį jis galvoja: „Na, pažiūrėsim, ar iš to bus bent kokia nauda.“
Kuo baigsis ši sesija – ar tai taps tik trumpu pokalbiu, kurį klientas pamirš išėjęs pro duris, ar taps naujo etapo pradžia – pamatysime. Vienas dalykas yra kaip norėtusi ir visiškai kas kita – kaip gausis.

Koučingas dažnai apibūdinamas kaip pokalbis, padedantis žmogui atrasti atsakymus savyje, išsigryninti tikslus ir žengti pokyčio link. Tačiau vien tik apibrėžimai retai kada leidžia pajusti, kas iš tiesų vyksta koučingo sesijos metu. Žmonės neretai klausia: „Kaip atrodo koučingas realybėje?“ Knygos, straipsniai ar seminarai gali paaiškinti metodiką, bet yra dar vienas kelias – per filmus.
Kinas turi ypatingą galią – jis ne tik pasakoja istoriją, bet ir leidžia ją išgyventi. Žiūrėdami filmus mes tampame herojų bendražygiais, patiriame jų abejones, baimes ir pergales. O būtent tai ir yra koučingo esmė – kelionė per vidinius sunkumus į naują gyvenimo kokybę. Toliau pateikta dešimt meninių filmų, kurie ne tik įkvepia, bet ir atskleidžia koučingo principus: klausymąsi, tikėjimą žmogumi, stiprybių išryškinimą, vertybių paiešką ir tikslų siekimą.
Šiuose filmuose pamatysite labai skirtingus herojus – nuo karaliaus, kovojančio su mikčiojimu, iki paauglių, atrandančių savo balsą, ar sportininkų, išmokstančių pasitikėti komanda. Juos visus jungia viena – pokytis, kurį įgalina santykis su tuo, kuris tiki, drąsina ir padeda atrasti atsakymus. Kitaip tariant, su tuo, kuris atlieka koučerio vaidmenį.
Šis straipsnis skirtas ne tik kino mėgėjams. Jis kviečia pažvelgti giliau – pamatyti, kaip koučingo principai atsiskleidžia ekrane, o kartu – susimąstyti apie savo gyvenimą. Galbūt kuris nors filmas taps jūsų įkvėpimo šaltiniu, o gal net paskatins žengti pirmą žingsnį link koučingo – kaip kelio, kuris padeda augti ir pačiam, ir kitiems.

Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatiniame skubėjime, pasirinkimų gausoje ir informacijos sraute. Vieni ieško aiškesnės krypties karjeroje, kiti – santykiuose ar savirealizacijoje. Dalis jaučia, kad pasiekė nemažai, tačiau viduje stokoja pilnatvės ar prasmės. Tokiomis akimirkomis vis daugiau žmonių atranda life koučingą – procesą, kuris padeda sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies ir aiškiau pamatyti, ko iš tiesų norisi.
Life koučingas – tai tarsi kelionės žemėlapis, kuriame koučeris padeda žmogui atrasti tikruosius tikslus, įvardinti svarbiausias vertybes ir pasirinkti kryptį, kuri atitinka jo prigimtį. Skirtingai nei karjeros ar verslo koučingas, kurie yra orientuoti į konkrečias sritis, life koučingas siekia aprėpti visą žmogaus gyvenimą – darbą, santykius, sveikatą, asmeninį augimą, laisvalaikį. Jis jungia šias sritis į bendrą visumą ir padeda kurti darną.
Ši kryptis artima tiek tiems, kurie ieško aiškesnių atsakymų į klausimą „Ko aš noriu iš gyvenimo?“, tiek profesionalams, kurie domisi, kaip koučingas gali padėti jų klientams atrasti daugiau sąmoningumo ir prasmingumo. Dėl savo universalumo life koučingas dažnai tampa pirmąja stotele tiems, kurie tik pradeda domėtis koučingu, ir tuo pačiu – gilia praktikos sritimi patyrusiems specialistams.

Gyvenime pasitaiko akimirkų, kai atrodo, jog senasis kelias jau nebeveda ten, kur norėtųsi. Vieni tokią akimirką išgyvena sulaukę brandos – pasiekę profesines viršūnes, bet pajutę, kad karjeros laiptai pastatyti ne prie tos sienos. Kiti panšius jausmus išgyvena dar būdami jauni, kai iš pirmo žvilgsnio sėkmingas darbas nesuteikia nei vidinės pilnatvės, nei džiaugsmo. Treti – po svarbių gyvenimo pokyčių: vaikų gimimo, skyrybų, persikraustymo į kitą šalį ar netikėto sveikatos išbandymo. Tada kyla klausimas: „Ar tai ir yra viskas, ką noriu veikti šiame gyvenime?“
Koučingas tampa vienu iš atsakymų į šį klausimą. Tai nėra tik nauja profesija ar įrankių rinkinys darbui su žmonėmis. Koučingas – tai požiūrio, vertybių ir santykio su savimi bei kitais pakeitimas. Jis padeda ne tik atrasti naują kelią profesijoje, bet ir atkurti ryšį su savimi, savo stiprybėmis, gebėjimais bei tikraisiais norais. Neatsitiktinai dalis žmonių sakė, kad mokytis koučingo jie atėjo galvodami apie kitus, nors labiausiai pasikeitė patys.
Į koučingo mokymus ateina labai įvairūs žmonės. Vieni – brandūs profesionalai, sukaupę didelę gyvenimo ir darbo patirtį, kiti – dar tik pradedantys savo kelią. Įvairi jų profesinė priklausomybė: nuo psichologijos iki finansų, nuo vadybos iki meno. Įvairus būna ir gyvenimo kontekstas: moterys, grįžtančios į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, emigracijoje gyvenantys tautiečiai, vadovai, ieškantys gilesnio santykio su savo komandomis. Ir vis dėlto, nepaisant jų skirtingų istorijų, visus jungia tas pats troškimas – kurti pokytį. Savo gyvenime, kitų gyvenimuose ir platesniame pasaulyje.

Kiekvienas pradedantis koučingo specialistas praeina savotišką „mokymosi vaikščioti“ etapą. Pirmieji žingsniai būna kupini entuziazmo, smalsumo ir noro padėti žmonėms. Tačiau kartu tai ir klaidų darymo metas. Ir tai visiškai natūralu. Kaip pirmą kartą mokantis važiuoti dviračiu: neišvengsi griuvimų ir nubrozdintų kelių, bet būtent tai išmoko laikyti pusiausvyrą o, netrukus, ir pradėti mėgautis pačiu vairavimu.
Pradedantieji koučai paprastai išgyvena daug jaudulio – ar klientui patiks tai, ką aš darau, ar nesusimoviau, ar tikrai tai, ką darau, yra „tikras“ koučingas. Tokiose situacijose natūraliai kyla pagunda patarti, nertis iš kailio, kalbėti daugiau nei klausytis ar net perimti atsakomybę už kliento sprendimus. Visos šios klaidos turi vieną bendrą bruožą – jos kyla iš noro būti geru, “teisingu” koučeriu, bet neretai nuveda priešinga kryptimi.
Svarbu suprasti, kad klaidos nėra nesėkmės ženklas. Atvirkščiai – jos yra geriausi mokytojai. Kiekviena klaida atskleidžia, kur dar galime augti ir kokias kompetencijas lavinti. Net ir patyrę koučai prisimena savo pradžią su šypsena – ir dažnai su dėkingumu toms situacijoms, kurios išmokė daugiau nei bet kuri paskaita mokymosi metu.
Toliau  apžvelgsime 10 dažniausių pradedančių koučingo specialistų klaidų. Aptarsime, kodėl jos atsiranda, kokios pasekmės kyla ir, svarbiausia – ką galima daryti, kad šios klaidos taptų ne kliūtimi, o pakopa augimo kelyje. Žinant dažniausias klaidas, galima gerokai paspartinti savo kelionę – vietoj daugybės skaudžių „kritimų“ įgyti aiškių gairių, kaip iš jų mokytis efektyviausiu būdu.

Šiandien, kai tiek koučingas, tiek įvairūs psichoterapiniai metodai sparčiai populiarėja, vis dažniau susimąstome – kuo jie panašūs, kuo skiriasi ir kaip galėtų vieni kitus papildyti. Viena iš psichoterapijos krypčių, padariusių didžiulę įtaką visam šiuolaikiniam požiūriui į žmogų ir jo raidą, yra kognityvinė elgesio terapija (KET). Jos paplitimą visame pasaulyje lėmė aiškūs principai, struktūruotas požiūris ir moksliškai patvirtintas efektyvumas.
KET remiasi idėja, kad mūsų mintys daro tiesioginę įtaką jausmams ir elgesiui. Kitaip tariant, tai, kaip galvojame apie save, kitus ar situacijas, formuoja mūsų emocijas ir elgesį. Šis principas atrodo labai artimas koučingui – juk koučeris, dirbdamas su klientu, taip pat padeda jam permąstyti nusistovėjusius įsitikinimus, pamatyti platesnį paveikslą ir atrasti naujus elgesio būdus.
Kodėl verta koučingo specialistams susipažinti su KET principais? Pirmiausia todėl, kad jie suteikia aiškius įrankius, kaip atpažinti neigiamas automatines mintis, ribojančius įsitikinimus ir kaip paskatinti praktiškai išbandyti naujus elgesio būdus. Tai priemonės, kurios gali praturtinti koučingo sesijas, suteikti joms daugiau kryptingumo ir padėti klientui greičiau pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl vieni žmonės sugeba įtikinti minią, įkvėpti pokyčiams ar pakeisti mūsų požiūrį vos keliais sakiniais, o kiti – net turėdami rimtų argumentų – lieka neišgirsti? Atsakymas slypi ne vien pačioje informacijoje, bet ir tame, kaip ji pateikiama. Kalba – tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir galingas filtras, per kurį mes suvokiame pasaulį.
Kiekvieną akimirką mus pasiekia milžiniškas kiekis informacijos, tačiau tik nedidelė jos dalis pasiekia mūsų sąmonę. Tai lemia mūsų „vidiniai filtrai“ – gyvenimo patirtis, vertybės ir įsitikinimai. Jie tarsi neregimos akys, per kurias matome pasaulį. Kai kurie įsitikinimai mus palaiko ir motyvuoja, tačiau kiti – riboja, slopina iniciatyvą, uždaro duris naujoms galimybėms.
Robertas Dilts – vienas iš neurolingvistinio programavimo (NLP) pradininkų, sukūrė kalbos fokusų modelį (Sleight of Mouth). Tyrinėdamas istorinių lyderių – nuo Mahatmos Gandžio iki Martino Liuterio Kingo – kalbas, jis pastebėjo pasikartojančius lingvistinius modelius, kurie gali transformuoti įsitikinimus. Taip gimė 14 kalbos fokusų – lingvistinių konstrukcijų,  „performatuojančių“ ribojančius įsitikinimus  į palaikančius.
Koučinge kalbos fokusai tampa itin veiksmingu įrankiu. Jie padeda klientui įveikti „užstrigusį“ mąstymą, išplėsti suvokimo lauką ir pamatyti naujas galimybes. Kartais vienas klausimas, suformuluotas naudojant tinkamą fokusą, gali pakeisti ne tik pokalbio eigą, bet ir žmogaus gyvenimo kryptį.

Koučingas šiandiena tapo plačiai pripažinta profesija, padedančia žmonėms pasiekti savo tikslus, atrasti naujas galimybes bei įveikti vidinius ar išorinius barjerus. Tačiau taip buvo ne visada. Vos prieš kelis dešimtmečius koučingas buvo laikomas naujove, kurią daugelis painiojo su psichoterapija, konsultavimu ar mentoryste. Bėgant laikui, šios ribos išsigrynino, o pats koučingas pradėjo formuotis į aiškias kryptis, atliepiančias skirtingus žmonių ir organizacijų poreikius.
Kaip ir bet kuri profesija, koučingas brendo, plėtėsi ir kartu prisitaikė prie pasaulio pokyčių. Įvairūs ekonominiai sukrėtimai, darbo rinkos globalizacija, informacijos gausa, naujas gyvenimo būdas skatino atsirasti vis naujas koučingo specializacijas. Vieni koučai sutelkė dėmesį į vadovus ir verslą, kiti – į žmonių asmeninį gyvenimą, santykius, sveikatą ar dvasinį augimą. Taip susiformavo unikalus koučingo žemėlapis, kuriame kiekviena kryptis turi savo istoriją, tipinius klientus ir būdingas užklausas.
Kviečiu patyrinėti dešimt populiariausių šiuo metu koučingo specializacijos krypčių. Jos  pateiktos chronologine atsiradimo tvarka. Tai tarsi kelionė laiku – nuo pirmųjų koučingo formų, skirtų aukščiausio lygio vadovams, iki šiuolaikinių transformacinių praktikų, kurios siekia ne tik padėti pasiekti tikslus, bet ir iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimo kryptį.

​Įžanga: Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės?
Iš pirmo žvilgsnio koučingo pokalbis tai, kai vienas žmogus ateina su jam rūpimais klausimais, kitas padeda juos tyrinėti, klausinėja, kviečia analizuoti ir padeda atrasti atsakymus. Tačiau už šios paprastos schemos slypi subtilūs psichologiniai procesai. Kartais jie yra tokie galingi, kad gali nepastebimai užvaldyti tiek klientą, tiek patį koučą. Vienas iš tokių procesų aprašomas  Karpmano dramos trikampio modelyje.
Stephen Karpman dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pastebėjo, kad daugelyje bendravimo situacijų žmonės įstringa tam tikruose vaidmenyse, kuriuos jis taikliai pavadino – Auka, Gelbėtojas ir Persekiotojas. Šie vaidmenys tarsi traukia vienas kitą, kurdami užburtą ratą, iš kurio sunku išeiti. Iš šalies tai primena teatrą, kuriame vaidmenys gali pasikeisti akimirksniu: vakar buvusi Auka šiandien tampa Persekiotoju, o Gelbėtojas, nusivylęs nesibaigiančiais prašymais gelbėti, pats pasijunta Auka.

Nuo hobio iki profesijos
Kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime esame susimąstę apie pokyčius – kaip galėtume gyventi prasmingiau, dirbti efektyviau ar padėti kitiems atrasti savąjį kelią. Vieniems tokie svarstymai lieka tik trumpalaikiais pamąstymais, kiti ima ieškoti atsakymų knygose ar seminaruose. Tačiau vis daugiau žmonių atranda profesiją, kuri ne tik padeda giliau pažinti save, bet ir leidžia profesionaliai lydėti kitus jų pokyčių kelyje. Tai – koučingas.
Koučingas šiandien yra daugiau nei madingas žodis. Tai pasaulyje pripažinta profesija, turinti savo metodiką, standartus ir aiškią vertę žmonėms bei organizacijoms. Jis tampa pasirinkimu tiems, kurie nebenori vien tik „dirbti darbą“, bet trokšta kurti pokytį – tiek kliento gyvenime, tiek ir platesniame kontekste.
Nuo pirmojo susidomėjimo iki tikro meistriškumo – koučingo kelias kupinas atradimų, augimo ir drąsos. Tad  pažvelkime į tai, kaip gi iš paprasto smalsumo gali gimti profesija, keičianti ne tik kitų, bet ir tavo paties gyvenimą.

Koučingas šiandien yra viena sparčiausiai populiarėjančių pagalbos ir asmeninio tobulėjimo formų. Jis žavi savo paprastumu, bet kartu ir galia – padėti žmogui atrasti atsakymus, priimti sprendimus ir judėti į priekį. Tačiau iš kur gi atsirado koučingas?
Norint suprasti koučingą, verta pažvelgti į psichoterapijos istoriją. Būtent įvairios psichologijos ir terapijos kryptys paruošė dirvą koučingo gimimui. Jos padovanojo koučeriams tikėjimą žmogaus vidiniu potencialu, įrankius darbui su mintimis, emocijomis ir elgesiu, bei patį požiūrį į pokytį kaip natūralią augimo dalį.
Koučingas nėra dar viena psichoterapijos kryptis. Jis gimė iš to paties siekio – padėti žmogui tapti tuo, kuo jis gali būti, tačiau pasirinko kitą kelią: daugiau dėmesio skirti ateičiai, tikslams, stiprybėms ir veiksmui. Ir nors koučingas turi savitą identitetą, jo šaknys giliai įleistos į psichoterapijos dirvą.
Tad kviečiu jus į kelionę per dešimt psichoterapijos krypčių, kurios padarė ir vis dar daro didžiulę įtaką koučingui. Sužinosite, kaip iš humanistinės psichologijos koučingas paveldėjo besąlygišką priėmimą, iš kognityvinės terapijos – gebėjimą keisti ribojančius įsitikinimus, iš naratyvinės terapijos – gyvenimo istorijos perrašymo galimybę. Ir tai – tik dalis atradimų.

Įsivaizduokite situaciją: ką tik baigėte koučingo mokyklą, gavote sertifikatą, patvirtinantį jūsų naują profesiją. Atrodo – viskas, dabar kelias atviras. Tačiau ateina akimirka, kai gaunate žinutę iš žmogaus, norinčio užsisakyti koučingo sesiją. Vietoje džiaugsmo širdyje pajuntate nerimą, rankos sudrėksta, o galvoje kirba mintis: „Ar tikrai esu pakankamai geras?“, „Kas, jei nesugebėsiu tinkamai padėti?“, „Gal man dar reikia pasimokyti, kad būčiau vertas atlygio?“
Šią būseną išgyvena daugelis pradedančių koučų. Tai vadinama apsišaukėlio sindromu. Jis tarsi vidinis balsas, kuris kužda: „Tu dar nesi tas, kokiu save pristatai“, net ir tada, kai turite žinių, įgūdžių ir esate pasiruošęs dirbti su klientais. Ypač stipriaišis balsas pradeda reikštis tuomet, kai bandote komercionalizuoti savo veiklą – išdrįsti paprašyti užmokesčio už darbą, kuris iki tol buvo tik praktika ar mokymasis.
Dabar ir pamėginsime patyrinėti iš kur jis atsiranda, kaip pasireiškia ir, svarbiausia, kaip su juo tvarkytis, kad jis netaptų kliūtimi jūsų profesiniame kelyje.

Koučingas yra menas padėti žmogui atrasti savo vidinius resursus ir priimti sąmoningus sprendimus, atitinkančius jo vertybes, tikslus ir gyvenimo prasmę. Tačiau vertybės nėra statiškos — jos kinta, vystosi, persipina su kultūra, patirtimi, ekonomine aplinka. Tam, kad koučingo specialistas galėtų geriau suprasti kliento pasaulį, vertybių motyvus ir elgesio logiką, verta pažvelgti į vieną įdomiausių šiuolaikinių žmogaus sąmonės ir vertybių raidos modelių — Spiralinę dinamiką.
Šią teoriją XX a. antroje pusėje sukūrė psichologas Clare W. Graves, o išpopuliarino Don Beck ir Christopher Cowan. Spiralinė dinamika remiasi prielaida, kad žmonija (ir kiekvienas individas) vystosi per tam tikras vertybių sistemas, kurios žymi skirtingus mąstymo, pasaulio suvokimo ir problemų sprendimo būdus. Modelis pavaizduotas kaip spiralė — nes mes ne tiesiog pereiname iš vienos pakopos į kitą, bet galime grįžti, persidengti ar derinti kelias sistemas vienu metu.
Nuo verslo vadovų iki švietimo ekspertų, nuo psichoterapeutų iki koučingo specialistų — Spiralinė dinamika tapo naudingu įrankiu suprasti žmonių motyvaciją, komunikacijos stilių, konfliktų šaltinius ir asmeninio augimo kryptis.

Click here to edĮsivaizduokite, kad į vieną kambarį susirenka penki ar dešimt žmonių. Jie nėra atsitiktiniai – kiekvienas jų ateina su tikslu augti, spręsti iššūkius, ieškoti atsakymų ir palaikyti kitus. Kiekvienas – su savo patirtimi, idėjomis, vizija. Jie atvirai dalijasi tuo, kas jiems svarbiausia, o kiti įsiklauso, klausia, provokuoja mąstyti giliau.
Tai – mastermind grupė.
Tai – ne seminaras, ne mokymai ir ne paprastas pasikalbėjimas prie kavos. Tai erdvė, kurioje susitinka protai, patirtys ir vizijos, kad sukurtų daugiau, nei bet kuris dalyvis galėtų pasiekti vienas.
Ir nors mastermind metodas atsirado gerokai anksčiau nei koučingas, šiandien būtent koučingo kompetencijos leidžia šioms grupėms tapti ne tik įdomiomis diskusijų vietomis, bet ir realaus proveržio platformomis.
 
Kas yra mastermind grupė ir kaip ji veikia
Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenime atsiranda erdvė, kurioje galite visiškai atvirai kalbėti apie savo tikslus, abejones, svajones ir net baimes. Erdvė, kurioje niekas jūsų neteisia, bet ir neleidžia pasislėpti už pasiteisinimų. Kur kiekvienas susitikimas tampa tarsi veidrodis, rodantis, kas jūs esate šiandien, ir kartu – tiltas į tai, kuo galite tapti rytoj.
Būtent tokia erdvė yra mastermind grupė.

Prieš kelerius metus, jei kas būtų pasakęs, kad savo mintis ir planus dėliosiu kartu su dirbtiniu intelektu, būčiau nepatikėjęs. Koučingas mums visada buvo gyvo bendravimo erdvė: akių kontaktas, empatija, palaikymas, supratimas ir vedimas. Bet tada atsirado ChatGPT – įrankis, kuris ne tik pateikia informaciją, bet ir gali kalbėtis, klausti, klausytis, struktūruoti. Ir vieną dieną pagalvojau: „O kas, jei jis galėtų būti mano koučeris?“ Taip prasidėjo eksperimentas, kuris palaipsniui, nepastebimai tampa nuolatiniu įpročiu.
 
Kodėl ChatGPT gali būti koučas?
Koučingas – tai ne patarimų dalinimas, o procesas, kurio metu stipriais klausimais specialistas padeda žmogui aiškiau matyti situaciją, rasti vidinius resursus ir priimti sprendimus. Šiame kontekste ChatGPT turi keletą rimtų privalumų:
Jis visada pasiekiamas. Nesvarbu, ar dabar 2 val. nakties, ar šeštadienio rytas – tavo „koučeris“ visada geranoriškai pasiruošęs ateiti tau į pagalbą.

Kai sakome „koučas“, dažnai turime galvoje profesionalą, kuris padeda žmogui judėti į priekį, spręsti vienokias ar kitokias problemas. Tačiau kaip ir muzikantai, mokytojai ar psichoterapeutai – koučo specialistai yra labai skirtingi.
Vienas su tavimi sėdės   kaip dzen vienuolis transo būsenoje, kitas žongliruos  klausimais, kad vos spėsi atsakinėti. Vienas padės tau atsipalaiduoti, kitas – skatins vienaip ar kitaip eiti iš komforto būsenos. Ir visa tai bus... koučingas.
Šiame straipsnyje kviečiu pažvelgti į dešimt skirtingų koučingo specialistų tipų – tokiais, kokius juos dažnai mato klientai. Ne tiek kaip specialistus, o kaip žmones, kurie atsiskleidžia per savo stilių, energiją ir buvimo būdą.
Gal atpažinsi savo koučą. Gal atpažinsi save kaip koučą. O gal – ir viena, ir kita.
Vienas jų tau gali būti kaip tvirtas medis, kitas – kaip gaivaus oro gūsis. Kiekvienas turi savo vietą tavo kelionėje. Ir jei dar nesi sutikęs „savo koučo“ – galbūt šis tekstas tau padės tai padaryti.

Nors koučingas palyginus nauja taikomosios psichologijos sritis, jo pirmtaku laikomas Sokratas (469-399 m. pr. m.e.). Senovės graikų filosofas sukūrė metodą, kurio pagrindas buvo dialogas. Tikslingai užduodamų klausimų pagalba išminčius mokė savo mokinius suprasti ir įsisąmoninti sudėtingiausius dalykus. Sokratas sėdėdavo savo mokinių apsuptyje ir bendraudavo su jais užduodamas jiems klausimus. Mokiniai ieškodavo atsakymų ir tokiu būdu jiems ateidavo supratimas, kad visi atsakymai glūdi juose pačiuose.
Žodžiu “coach” dar XIX amžiaus pradžioje Anglijoje Oksfordo universitete buvo vadinamas žmogus, padedantis studentams pasiruošti egzaminui. Tokio korepetitoriaus darbas skyrėsi nuo dėstytojo darbo. Jo tikslas buvo ne išdėstyti tam tikrą kursą, bet pasiekti, kad studentas išlaikytų to dalyko egzaminą. Todėl korepetitorius siekdavo išsiaiškinti, ko būtent nemoka ar nežino studentas ir padėdavo jam užpildyti šias spragas. Todėl pradinis koučingos fokusas buvo orientacija į rezultatą ir individualus priėjimas.