Vis ilgėjantys rudens vakarai labai tinka sekti vaikams pasakas. Tikriausiai ir Jūs tai darote, o gal dar visai neseniai jų klausėtės ir patys... Jei esate darbštūs, atkaklūs ir mokate siekti tikslo, greičiausiai su malonumu prisimenate garsiąją Krylovo pasakėčią apie skruzdę-darbininkę ir linksmą žiogelį-muzikantą. Išties puiki, pamokanti istorija. Primiršote?
Gyveno kartą vienam sode skruzdė, darbšti darbininkė, ir žiogas, linksmas muzikantas. Visą vasarą skruzdė uoliai dirbo: namelius statė, sodo gėrybes kaupė – žiemai ruošėsi. O linksmasis žiogelis vis muzikavo ir muzikavo... „Tu tik paklausyk, kaip tai puikiai skamba!“, - kalbino jis  vis skruzdę. Bet ši tik atšaudavo neturinti laiko tokiems niekams. Ir dar žiogelį „paprotindavo“: „Imtumeis tu darbo kokio geriau, juk žiema ne už kalnų, o stogo virš galvos dar neturi, ir maisto jokios atsargos nepasiruošei.“

Ar tikrai reikia koučingo specialistui rašyti dienoraštį? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad taip, reikėtų. Kodėl gi net ir žinomų Lietuvoje koučingo specialistų tarpe tiek nedaug rašančių. Daugelis skundžiasi laiko neturėjimu ar tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad nemėgsta savo minčių dėstyti popieriuje. Tad pamėginkime panagrinėti, apie ką toks dienoraštis galėtų būti, ką duoda dienoraščio rašymas ir kaip jį pradėti rašyti.
Apie ką turėtų būti dienoraštis?
Vedate koučingo sesijas, dalyvaujate mokymuose, dalyvaujate koučingo konferencijose, skaitote knygas apie koučingą, pagaliau diskutuojate su kolegomis. Net neabejoju, kad jums kyla pačių įvairiausių minčių. Jūs turite savo supratimą apie tai, kas yra koučingas ir kas koučingas nėra. Jus turite savo įsivaizdavimą, kaip turėtų vykti koučingo sesija. Jūs turite įdomius atvejus, sėkmės istorijas, kai pokalbis su jumis klientui atskleidė naują požiūrį į probleminę situaciją, ar padėjo atrasti sprendimus įsisenėjusiai situacijai pajudinti iš mirties taško. 

Žmonės, ateinantys į koučingą, skirtingai nusistato savo santykį su juo.
1.Dalis žmonių svajoja tapti profesionaliais koučingo specialistais. Nori turėti pajamas iš koučingo sesijų vedimo.
2.Kita dalis, kurių profesijoje daug bendravimo, tai – vadovai, vadybininkai, pardavėjai ir pan. Jų tikslas nėra turėti tiesiogines pajamas iš koučingo praktikos. Jie labiau nori išmokti savo veikloje tiesiog taikyti koučingo metodus ir technikas.
3.Trečioji kategorija žmonių, nekelia sau ypatingai ambicingų tikslų ir norėtų išmokti koučingo metodus taikyti savo asmeninių ir profesinių klausimų sprendimui.
ICF užsakymu 2016 m. PricewaterhousCoopers atlikto koučingo specialistų apklausą visame pasaulyje. Šiuo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokia padėtis pasaulyje dabar yra su koučingo profesija ir kokios jos perspektyvos artimiausioje ateityje. Tyrime dalyvavo virš 15 tūkstančių respondentų iš 137 šalių.

Šiuolaikinis pasaulis - tai aukštų technologijų pasaulis. Tai didžiulis gyvenimo tempas ir pokyčiai vejantys pokyčius. Kiekvieną dieną tenka priiminėti daug ir  įvairių sprendimų. Daugelis sprendimų savo forma yra pasirinkimas tarp dviejų ar daugiau alternatyvų. Pasirinkti A ar B variantą. Daryti ar nedaryti. Net delsimas pasirinkti irgi yra tam tikras sprendimas. Priimamų sprendimų kokybę lemia mūsų gyvenimiška patirtis, įpročiai,  kitų žmonių pavyzdžiai. Neteisingai priimti sprendimai mums atsirūgsta nepageidautinomis pasekmėmis ir tuomet graužiame nagus... o jei tik būčiau iš anksto žinojęs ir numatęs viską, kas gali nutikti, būčiau pasielgęs visiškai kitaip.
Sprendimų priėmimui palengvinti pasaulyje yra sukurta nemažai įvairių metodų ir technikų. Dekarto kvadrato technika – vienas iš tokių metodų. Mes net intuityviai ją ar jos tam tikrus elementus ir naudojame, net jei ir nesame nieko apie ją girdėję. Dekarto kvadrato technika plačiai naudojama koučingo sesijų metu. Tačiau ji taip pat sėkmingai gali būti naudojama ir individualiai pačiam sau.

​Koučingo specialistų mokymuose koučingo sesijos paprastai vyksta trijų asmenų grupelėse. Vienas yra klientas, antrasis - koučingos specialistas ir trečiasis - stebėtojas. Kiekviena pozicija būsimajam koučingo specialistui yra savaip vertinga.
Būdamas koučo vaidmenyje, tu turi galimybę praktiškai pritaikyti tas žinias, kurias esi gavęs paskaitų metu, perskaitęs knygose ar pasisėmęs iš diskusijų su kolegomis. Priešais tave sėdi žmogus. Tu įsiklausai į tai, ką jis tau sako. Mėgini suprasti, kas vyksta jo viduje. Mėgini tarsi jo akimis pasižiūrėti į situaciją. Dabar tik tu atsakingas už tai, kas čia vyksta. Tu replikuoji, užduodi klausimus. Viskas, ką tu darai yra tarsi iš karto į švaraštį. Tai jau paskui, po sesijos jūs aptarinėsite ir analizuosite, kas buvo gerai, kas – nelabai, ką galima būtų padaryti kitaip. Tačiau dabar tu negalvoji apie tai, tu – darai. Ir tai yra ta neįkainuojama patirtis. Nes kiekviena tavo pravesta sesija tai - vis naujas unikalus atvejis, tai vis naujas eksperimentas, kuris nugula į pasąmonę ir tampa tuo išminties klodu, kuriuo tu paskui gali naudotis vėlesnėse koučingo sesijose.

​Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija.  Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija – t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“.
Dažnas yra pastebėjęs, kad su vienu žmogumi kalbėtis yra lengva, o su kitu - sunkiai susišnekame. Kodėl taip yra? Vieni čia įžiūri biosrovių poveikį, tam tikrą „chemiją“, kiti ieško kitokių paaiškinimų. O jei pabandytume panagrinėti patį bendravimo procesą ir paieškoti tarpusavio simpatijos ar antipatijos priežasčių pačioje mūsų bendravimo formoje? E.Berne taip ir padarė. 

Gyvenime mes atliekame įvairius socialinius vaidmenis – esame mama arba tėtis, darbuotojas ar vadovas, taksi vairuotojas ar mokytojas. Erikas Berne, žymus amerikiečių psichoterapeutas, atkreipė dėmesį, kad mes atliekame ir tam tikrus psichologinius vaidmenis, kuriuos mes galime apibūdinti, kaip Tėvas, Vaikas ir Suaugęs. Tėvo vaidmenyje mes būname tuomet kai ką nors aiškiname, įtikinėjame, moralizuojame, kritikuojame, giriame. Vaiko vaidmenyje būname tuomet, kai džiaugiamės, kuriame, liūdime, ieškome užtarimo ar užuojautos. Suaugusiojo vaidmenyje būname tuomet, kai prašome informacijos arba ją pateikiame, kai argumentuojame, kai svarstome įvairias galimas alternatyvas. Erikas Berne taip pat aprašė daug socialinių žaidimų, kurių pavidalu ir vyksta mūsų bendravimas tarpusavyje. Stivenas Karpmanas toliau vystė Eriko Berne vaidmenų ir socialinių žaidimų koncepcija. Iš to gimė, taip vadinamas, Karpmano trikampio modelis, kuris paaiškina daugelį žmonių sąveikos ypatumų. Pirmą kartą šis modelis buvo aprašyta 1968 m. Žmonės yra linkę manipuliuoti vieni kitais, yra priklausomi vienas nuo kito ir labai nuo to pavargsta. Karpmanas teigė, jog visus mūsų vaidinamus vaidmenis galima  suvesti į tris -  Auka, Persekiotojas ir Gelbėtojas.

Volto Disnėjaus publikos poreikių žinojimas ir sugebėjimas sujungti kūrybiškumą su komercija ir verslumu leido jam sukurti pramogų imperiją, kuri gyvuoja iki šiol.
Vienas iš V. Disnėjaus darbuotojų yra rašęs: „Iš tikrųjų egzistavo trys skirtingi Voltai. Jis buvo Svajotojas, Realistas ir Kritikas viename.“ Tai buvo V.Disnėjaus problemų sprendimo metodas bei idėjų sukūrimo ir įgyvendinimo strategija. Pats jis šį procesą vadini „imadženieringu“.
Disnėjaus studijoje buvo trys skirtingi kambariai – atskirai Svajotojui, Realistui ir Kritikui. Svajotojo kambaryje kabėjo paveikslai, piešiniai, plakatai. Visur tvyrojo kūrybinis chaosas. Kritikuoti šitame kambaryje buvo draudžiama – galima buvo tik svajoti. Realisto kambaryje kiekvienas multiplikatorius turėjo atskirą stalą su visa reikalinga įranga tam, kad idėja pavirstų tikrove. Stalai kambaryje buvo išdėstyti taip, kad visi galėtų tarpusavyje bendrauti. Kritiko kambarys buvo maža patalpa po laiptais, kur buvo nagrinėjami ir kritikuojami eskizai.

​Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė talpų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę.
Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo:
– Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.

​ Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.
Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. 

​ Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko nemalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps, o vandens stiklinėje liks tiek pat.
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti.

Vienas senas žmogus persikėlė gyventi pas savo sūnų su marčia ir keturmečiu anūku.
Jo rankos drebėjo, akys prastai matė, vaikščiojo šlubčiodamas. Visa šeima valgydavo kartu, prie vieno stalo, bet drebančios senuko rankos ir silpnas regėjimas kiek trikdė šį procesą. Trupiniai byrėdavo nuo jo šaukšto ant žemės, o kai jis laikydavo rankose stiklinę, pienas tikšdavo ant staltiesės.
Visa tai sūnų ir marčią po truputį ėmė vis labiau ir labiau erzinti.
– Mes turime kažko imtis, – tarė sūnus. – Man jau gana, to nuolat laistomo pieno, trupinių ir garsaus čepsėjimo.
Sutuoktiniai pastatė atskirą mažą staliuką tolimame kambario kampe. Nuo šiol senukas valgydavo ten, o šeimyna galėjo ramiai mėgautis savo pusryčiais, pietumis ir vakariene.
Po to, kai senukas sudaužė savo lėkštę du kartus, valgį jam pradėjo duoti mediniame dubenėlyje.

– Noriu skirtis su vyru, – tarė moteris, – ir aš noriu, kad jam skaudėtų, kuo labiau.
– Tokiu atveju, – pratarė psichologas, – pradėkite jam sakyti komplimentus.
Kai jis pajus, kad esate jam nepaprastai brangi ir reikalinga, tikės, kad tikrai jį mylite – tada ir pateikite skyrybų prašymą. Tokiu būdu jūs tikrai jį labai įskaudinsite.
 
Po kelių mėnesių moteris sugrįžo ir pranešė, kad tiksliai vykdė psichologo instrukcijas.
– Puiku! – atsakė šis. – Atėjo laikas skyryboms.
– Kokioms skyryboms? – pasipiktino moteris. – Niekada! Juk aš jį myliu.

​Vienas iš suaugusio žmogaus požymių – polinkis reikšti savo nuomonę. Kartais kai net niekas to ir neprašo. Mes visuomet žinome kaip iš tikrųjų turi būti ir kaip būtų geriausia pasielgti… kitam.
Toliau bus pateikti du klausimai, kurie kaip tik ir pasitarnaus savotišku testu patikrinti kiek jūs jau esate suaugęs.
 
Pirmas klausimas
Jūs sutinkate besilaukiančią moterį, kuri jau turi aštuonis vaikus, trys iš kurių yra kurti, du akli, vienas protiškai atsilikęs, o pati moteris serga sifiliu. Ką jūs jai patartumėte? Pasirinkite vieną iš pateiktų atsakomo variantų:
a) gimdyti devintą kartą,
b) pasidaryti abortą.
Atsakykite sau į šį klausimą ir tuomet galėsite skaityti toliau.
Antras klausimas
Reikia išsirinkti naują pasaulinį lyderį. Balsavimo rezultatai pasiskirstė taip, kad dabar viskas priklauso nuo jūsų, nes jūsų balsas yra lemiamas. Taigi, klausimas: už kurį iš trijų lyderių  remdamiesi turima informacija atiduotumėte savo balsą.

Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną.  Jam bežiūrint, kokonas praplyšo.  Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.
Žmogus nusprendė drugeliui padėti.  Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.
Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.
Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.
Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.
Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios.
Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.
Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja.

​Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

​Dykinėjo kartą motina kupranugarė su vaikučiu kupranugariuku. Kupranugariukas staiga nei iš šio nei iš to ir taria:
-Mamyte, mamyte, tu žinai atsakymus į visus klausimus. Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma! Kas gi tau, sūnau, neduoda ramybės?
Kupranugariukas žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo.
-Kodėl mes, kupranugariai, turime kupras, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama nusišypsojo ir tarė:
-Matai, sūneli, mes esame dykumų gyventojai. Kupra mums reikalinga tam, kad galėtume sukaupti didelį kiekį vandens ir po to be didelio vargo ištverti ilgiausias keliones per saulės išdegintą dykumą.
Kupranugariukas neatlyžo:
-Gerai, tada kodėl mūsų, kupranugarių, tokios ilgos kojos ir tokios plačios pėdos, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama išdidžiai atsakė:
-Būtent dėl šių ilgų kojų ir plačių pėdų mes sugebame įveikti sauso, biraus smėlio jūromis tokius atstumus, kurie yra neįveikiami niekam kitam.

​Važiavo kartą jaunas žmogus tviskančiu nauju „Jaguaru“. Jo nuotaika buvo puiki. Staiga jis pamatė kelkraštyje sėdinčius vaikus. Kai atsargiai juos apvažiavęs, jis jau ketino spūstelėti akseleratorių, staiga išgirdo, kaip į mašiną smogė akmuo. Jaunas žmogus sustojo, išlipo iš mašinos, griebė vieną berniūkštį už skvernų ir pradėjo šaukti:
-Parše! Kaip tu drįsai mesti akmenį į mano mašiną?! Ar tu žinai, kiek ji kainuoja?!
-Atleiskite man, misteri,- tarė vaikas. – Aš nenorėjau pakenkti nei jums, nei jūsų mašinai. Mano brolis – invalidas, jis iškrito iš vežimėlio, bet aš negaliu jo pakelti, nes jis man per sunkus. Jau kelias valandas mes šaukiamės pagalbos, bet niekas į mus nekreipia dėmesio. Aš neturėjau kitos išeities, kaip tik mesti akmenį į jūsų mašiną, nes ir jūs būtumėte nesustojęs.

Karalius turėjo tarną, kuris bet kuriomis aplinkybėmis jam sakydavo:
– Brangus valdove, nenusimink, nes viskas, ką daro Dievas – tobula. Jis niekada neklysta.
Sykį jiedu iškeliavo medžioti. Staiga karalių užpuolė laukinis žvėris. Tarnas suskubo į pagalbą ir nudobė žvėrį, tačiau šis spėjo nukąsti karaliui pirštą. Karalius įniršo ir, neparodęs jokio dėkingumo savo tarnui, užriko:
– Jeigu Dievas būtų geras, žvėris manęs nebūtų užpuolęs ir aš nebūčiau praradęs piršto.
Tarnas atsakė:
– Nepaisant to, kas dabar įvyko, galiu pasakyti tik tiek, kad Dievas geras, ir visi jo veiksmai yra tobuli. Jis visada teisus.
Tokio atsakymo dar labiau įsiutintas karalius paliepė sargybiniams suimti tarną. Kiek vėliau valdovas vėl išsiruošė į medžioklę. Šį kartą jam ir vėl nepasisekė: jį sučiupo laukiniai, kurie savo dievams aukodavo žmones.

​Vyras nuėjo į kirpyklą apsikirpti ir susitvarkyti barzdos. Kirpėjas ėmėsi darbo ir netrukus užsimezgė pokalbis. Jie kalbėjo apie daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai tarp kitų buvo paminėta ir  Dievo tema, kirpėjas tarė:
– Aš manau, kad Dievo nėra.
– Kodėl jūs taip sakote? – paklausė klientas.
– Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievo tikrai nėra. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų, nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leidžia patirti tiek nevilties ir skausmo.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo įžiebti kivirčo. Kirpėjas baigė darbą, klientas atsiskaitė ir paliko kirpyklą. Išėjęs į gatvę staiga pamatė vyrą ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas apsisuko, grįžo į kirpyklą ir pasakė kirpėjui:

​Ruduo. Paukščiai keliauja į šiltuosius kraštus. Matėte, kaip jie tai daro? Jei išgirsite žąsų klegenimą, užverskite galvą ir pasigrožėkite dailiais jų „V“ formos būriais, judančiais dangumi į pietus. Priekyje, pačiame smaigalyje, skrendantis paukštis tiksliai ir ryžtingai veda savo būrį į tikslą. Jei galėtume sekti akimis keliaujančias žąsis labai ilgai, pamatytume, kas nutinka, jei būrio lyderis pavargsta, arba jei atsitinka nelaimė ir koks medžiotojas jį pašauna.
Tuomet kita žąsis iškart užima pirmąją poziciją, ir būrio judėjimas praktiškai nesutrinka – žąsys skrenda į savo tikslą toliau.
Jei paauglystėje mėgote skaityti knygas apie indėnus, dabar pasistenkite prisiminti bizonų medžioklių aprašymus. Bizonų kaimenė, dėl metų laikų kaitos priversta keisti ganyklas, taip pat keliauja – kaip ir paukščiai.

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”: “Klausyk, – sako, – štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.
“O kam?”, – nustebęs klausia afrikietis.
“Kaip tai kam, – čia jau nustemba abu verslininkai, – vieną pats suvalgysi, o kitus, na, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

​Pasakojama, kad ši istorija atsitiko Prancūzijos revoliucijos metu, kai maištaujantys paryžiečiai susirinko prie karaliaus Liudviko rūmų.
Tuoj tuoj galėjo prasidėti rūmų šturmas.
Karalius išsikvietė jam ištikimo apsaugos būrio vadą ir liepė jam iššaudyti visus tuos padugnes.
Gavęs tokį kategorišką nurodymą karininkas nejuokais susirūpino.
Jei jis lieps dabar savo kariams šaudyti į susirinkusią minią, o revoliucija baigsis karaliaus nenaudai, jam bus galas.
Jei jis neįvykdis karaliaus įsakymo, nedelsiant bus pats nužudytas.
Padėtis regis buvo be išeities.
Tačiau išėjus į aikštę priešais rūmus, karininkui staiga šovė viena mintis ir jis nusprendė išnaudoti paskutinį šansą.
-Žmonės, – kreipėsi jis į minią. Visi nuščiūvo ir laukė, ką šis kariškis dabar čia darys.- Man įsakyta sušaudyti visus padugnes.
Tačiau jūsų tarpe aš matau daug garbingų žmonių.

Kartą vienas žmogus keliavo per svetimą kraštą. Ilgai keliavo. Pradėjo temti. Laimei, tuo metu priėjo kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės čia buvo svetingi – ne tik suteikė pastogę, bet pavalgydino ir pagirdė. Ryte pakirdęs iš miego žmogus jau ruošėsi tęsti kelionę toliau, bet atkreipė dėmesį, kad šeimininkas buvo kažko nusiminęs.
-Kas nutiko, kad esat toks nusiminęs?
-Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai sunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti tą pabaisą.
Keliauninko būta drąsaus žmogaus. Tad ilgai nedvejodamas jis tarė:
-Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir įveiksiu tą drakoną.
Stvėrė keliauninkas tvirtą kuoką ir patraukė į kaimo laukus. Kaip gi jis nustebo, kai laukuose surado ne baisųjį drakoną, o tik neregėto dydžio moliūgą! Kvaili kaimiečiai,- nusijuokė sau keliauninkas, - moliūgą palaikė drakonu. Grįžo į kaimą pranešti džiugios žinios.