Istorija apie ilgas kupranugariuko blakstienas ir meilę įmonei.

​Dykinėjo kartą motina kupranugarė su vaikučiu kupranugariuku. Kupranugariukas staiga nei iš šio nei iš to ir taria:
-Mamyte, mamyte, tu žinai atsakymus į visus klausimus. Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma! Kas gi tau, sūnau, neduoda ramybės?
Kupranugariukas žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo.
-Kodėl mes, kupranugariai, turime kupras, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama nusišypsojo ir tarė:
-Matai, sūneli, mes esame dykumų gyventojai. Kupra mums reikalinga tam, kad galėtume sukaupti didelį kiekį vandens ir po to be didelio vargo ištverti ilgiausias keliones per saulės išdegintą dykumą.
Kupranugariukas neatlyžo:
-Gerai, tada kodėl mūsų, kupranugarių, tokios ilgos kojos ir tokios plačios pėdos, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama išdidžiai atsakė:
-Būtent dėl šių ilgų kojų ir plačių pėdų mes sugebame įveikti sauso, biraus smėlio jūromis tokius atstumus, kurie yra neįveikiami niekam kitam.

---

​-Gerai, tada kodėl mūsų tokios ilgos ir tankios blakstienos? Neesu matęs jokio kito gyvūno su tokiomis.
-Mano sūnau, todėl būtent tik kupranugariai gali būti ramūs, jog karšto dykumų vėjo nešamas smėlis nepažeis jų akių.
Kupranugariukas pažvelgė į motiną ir tarė:
-Suprantu. Mes turime kupras ir tai padeda geriau už kitus ištverti troškulį. Mes vieninteliai turime kojas taip gerai pritaikytas įveikti didelius atstumus. Ir jokie kiti gyvūnai neturi taip gerai nuo smėlio apsaugančių blakstienų. Tai ką gi tuomet, po velnių, mes veikiame čia, šiame zoologijos sode?
 
Istorijos moralas
 
Įgūdžiai, žinios, sugebėjimai ir patirtis naudingi tik tuomet, kai esi ten, kur gali juos panaudoti.
Kur šiuo metu esi tu?
Mylėk savo darbą visa širdimi, bet neskubėk įsimylėti įmonės, kurioje dirbi. Nes niekada nenuspėsi, kada įmonė gali liautis mylėti tave.