Transakcinės analizės teorija.

​Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija.  Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija – t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“.
Dažnas yra pastebėjęs, kad su vienu žmogumi kalbėtis yra lengva, o su kitu - sunkiai susišnekame. Kodėl taip yra? Vieni čia įžiūri biosrovių poveikį, tam tikrą „chemiją“, kiti ieško kitokių paaiškinimų. O jei pabandytume panagrinėti patį bendravimo procesą ir paieškoti tarpusavio simpatijos ar antipatijos priežasčių pačioje mūsų bendravimo formoje? E.Berne taip ir padarė. 

---

​Transakcinės analizės teorijos požiūriu, kiekvieną mūsų pasakytą frazę galima priskirti vienai iš trijų mūsų vidinių būsenų, kurias E.Berne pavadino Tėvu, Suaugusiu ir Vaiku. Kitaip tariant, tai yra tarsi trys ego būsenos, trys skirtingi bendravimo lygiai, vieną iš kurių mes pasirenkame konkrečioje situacijoje.
Kas yra ego būsenos?
Kokioje Ego būsenoje konkrečiu momentu yra žmogus mes galime spręsti iš to, kaip žmogus elgiasi, kaip jaučiasi ir kokios tuo metu mintys yra jo galvoje. Grafiškai ego būsenas galime pavaizduoti, kaip trijų vienas ant kito sukeltų apskritimų darinį.

 
 
Tėvas
 
Suaugęs
 
Vaikas
 

 
Tėvo būsena.
Iš Tėvo būsenos kreipiamės tuomet, kai remiamės žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos mes gavome iš kitų ir patys to nesame patikrine savo praktika. Kaip tik todėl šie mūsų posakiai formuluojami kategoriškai, iš autoriteto pozicijų, neleidžiant šiais mūsų teiginiais abejoti ar juos svarstyti, ir jie pasakomi dažniausiai kaip draudimai, nurodinėjimai ar vertinimai kitų atžvilgiu. Paprastai šie posakiai pasižymi plačiais apibendrinimais, jiems trūksta argumentacijos. Štai keletas pavyzdžių: „Tėvai ir mokytojai visada teisūs!", .Jonukas absoliučiai genialus vaikas", „Ona visiškai kvaila", „Visi vyrai tik ir siekia pasinaudoti merginų naivumu", „Tu privalai“, „Šito tau negalima“, „Kiek tau kartoti vieną ir tą patį“, „ Jis visiškas kvailys“, „Nenukabink nosies“, „Vargšelis“, „Lauke šalta, apsirenk“. „Pirmiausia nusiramink“.
Iš Tėvo pozicijos mes vertiname, nurodinėjame, patarinėjame, kritikuojame, pagiriame. Tėvo būsenoje mes žinome, kas yra gerai ir kas yra blogai. Mes galvojame, jaučiame ir veikiame taip, kaip elgėsi vaikystėje tėvai ar kiti mums reikšmingi asmenys. Tėvo būsena gali būti dvejopa. Tai taip vadinamas kritikuojantis tėvas, kuriam būdinga normos, draudimai, taisyklės. Kita dalis – globojantis tėvas, kuriam būdinga paskatinimas, patapšnojimas per petį, pasirengimas suteikti pagalbą. Kritikuojančio tėvo būsenos pavyzdžiai:
Vadovas darbuotojui: „Kas čia per nesąmonės? Kada išmoksite darbą padaryti taip, kaip priklauso.“ „Šis darbas turi būti padarytas pirmoje eilėje.“
Globojančio tėvo būsenos pavyzdžiai:
Vadovas sako darbuotojui: „Nusiramink. Tu tikrai susitvarkysi su šia užduotimi“.
Labiau patyrusi darbuotoja sako savo mažiau patyrusiai bendradarbei: „Susitvarkysite pati, ar norėsite, kad padėčiau jums?“
 
Kreipimasis į Tėvą.
Į Tėvo būseną kitame žmoguje yra nukreipti tokie mūsų posakiai, kurie lyg sutinka, kad gyvenimas būtų vertinamas, kategoriškai, apibendrintai, taip pat šitokios frazės ar sakiniai išreiškia nuolankumą, prisitaikymą, pritarimą kito nuomonei. Pavyzdžiai: „Man gėda, kad aš toks tinginys", „Aš irgi manau, kad šiuolaikinis jaunimas niekam tikęs", „Gal geriau bus, jei tu nuspręsi už abu". Be to, į Tėvo poziciją gali būti nukreiptos ir tokios frazės, kurios išreiškia maištą, nepasitenkinimą nurodymais, draudimais ar vertinimais. Pavyzdžiui: „Tai tu kvailas, o ne aš!", „Tu man nenurodinėsi, ką norėsiu - tą darysiu!".
 
Suaugusiojo būsena.
Suaugusio būsena - tai mūsų posakiai, kurie yra paremti mūsų patyrimu, apmastyti ir įvertinti sąmoningai. Šie posakiai dažniausiai išreiškia mūsų pastebėjimus ar išvadas, padarytas savarankiškai, nusako mūsų patyrimą ar įvykius, kurių liudytojais mums teko būti. Tokie sakiniai formuluojami konkrečiai, argumentuojami pavyzdžiais ir nėra kategoriški, o atvirkščiai - pripažįsta, kad kitas žmogus gali turėti kitokį patyrimą ir kitokias išvadas iš to patyrimo padaryti. Tokių posakių pavyzdžiai: „Pamečiau buto raktus", „Petraičiai išvažiuoja atostogauti į Graikiją", „Jei dabar pabėgsime iš pamokų, gal ir neblogai praleisime laiką, tačiau vėliau turėsime nemalonumų".
Vadovas darbuotojui: “Kiek jums reikės laiko, kad atlikti šią užduotį?”
Vadovas susirinkimo metu: “Praeito mėnesio rezultatai rodo, kad planinė įmonės apyvarta yra viršyta 5 procentais.“
Suaugusiojo būsenai nebūdingos emocijos. Stengiamės objektyviai įvertinti faktus ir būti nešališkais. Tipišas  pavyzdys yra televizijos žinių pranešėjas. Suaugusiojo būsena naudinga, kai tenka aptarinėti probleminius klausimus, diskusijos metu.
Suaugusiojo būsena nepriklauso nuo amžiaus. Ji paremta mūsų patirtimi, turima informacija, sąmoningais sprendimais. Šioje būsenoje, anot E. Berne, veikiama įvertinant realybę, savo galimybes ir racionaliai išskaičiuojant. Tuomet mes būname dalykiški, objektyvūs, dėmesingi, sugebame išklausyti kitą. Priimdami sprendimus, remiamės ne nuostatomis, stereotipais, o faktais, jų lyginimu. Sakiniai formuluojami be emocijų, konkrečiai, jiems būdinga argumentacija, užduodami atviro tipo klausimai. „Jei palygintume su...“; „Aš galvoju, kad...“; „Raktus palikau darbe“; „Jei ir toliau taip lis lietus, atostogas teks atidėti“ ir pan.
 
Kreipimasis į Suaugusįjį.
Į Suaugusio būseną kitame žmoguje kreipiamės tuomet, kai norime keistis patirtimi, kažką sužinoti, susitarti. Šiais posakiais taip pat aptariame galimus mūsų poelgių padarinius. Pavyzdžiui: „Ar nežinai, kur dingo mano raktai?", „Vakar mačiau labai įdomų filmą", „Jei nepaskubėsi, tai pavėluosi į paskutinį troleibusą ir tau teks važiuoti taksi".
 
Vaiko būsena.
Iš Vaiko pozicijos kyla pasakymai, kurie išreiškia tiesiog dabar atsiradusius pojūčius, norus ir išgyvenimus. Tokie posakiai yra spontaniški, niekaip neargumentuojami. „Nenoriu su tavim kalbėti", „Labai bijau vorų", „Nemėgstu virti", „Jaučiuosi tau kaltas", „Labai mėgstu ledus".
Vaiko būsenai būdingos emocijos, kūrybinis polėkis, improvizacija, maištavimas. Šioje būsenoje mes elgiamės taip kaip elgdavomės vaikystėje.  Vaiko pozicija savyje slepia tą mažą mergaitę ar berniuką, kuriais mes buvome vaikystėje. Ši būsena gali būti labai įvairi, nes ir vaikai būna labai įvairūs. Bendraudami iš laisvo, natūralaus Vaiko pozicijos mes nesirūpiname dėl aplinkinių reakcijos, esame spontaniški, smalsūs, žaismingi, natūralūs, nelogiški, svajingi, tačiau kartu gali reikštis mūsų agresyvumas, nepaklusnumas, nekantrumas, piktdžiugiškumas, egoizmas, tingumas. Jei mumyse prabunda prisitaikantis Vaikas, mes jaučiame gėdą ir kaltę, galime būti išsigandę, bejėgiai, delsiantys, susivaldantys, galvojame apie pasekmes. Mes laikomės susitarimų, normų, esame kuklūs ir nuolankūs, trokštame pagyrimo. Jei bendraujame iš ,,mažojo profesoriaus“ Vaiko pozicijos, būname intuityvūs, kūrybingi, originalūs, be to, sugebantys manipuliuoti kitais: mes žinome, kada reikia verkti, norint ką nors pasiekti, kada - būti ramiems ir pan. Bendravimas iš Vaiko būsenos neturėtų būti tapatinamas su suaugusio žmogaus nebrandumu. Anot E. Berne, tai asmenybės dalis, kuri leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą, išgyventi meilę ir kt. Keletas Vaiko pozicijai būdingų frazių: „Taip tau ir reikia“; „Aš nesugebėsiu“; „Kaip norėčiau šokolado!“; „Ką man daryti?“; „Palikit mane ramybėje“ ir kt.
 
Kreipimasis į Vaiką.
Kreipdamiesi į „Vaiko" būseną kitame žmoguje, mes kreipiamės į to žmogaus jausmus. Tuomet dažniausiai mes arba išreiškiame savo jausmus, arba bandome juos sukelti mūsų pašnekovui. „Na, ir kaip tu jautiesi neišlaikęs egzamino?", „Ar tu pyksti ant manęs?", „Dėl visko tu kaltas!", „Turėtum gėdytis, kad neįvykdei savo pažado".
 
Kaip atpažinti Ego būsenas?
Reakcija į šiuolaikinio dailininko paveikslą:
Tėvas: “Kažkokie kliedesiai! Ir ką tai galėtų reikšti?”
Suaugęs: “Prie paveikslo nurodyta ir kaina - trys šimtai penkiasdešimt eurų.”
Vaikas: “O, kokios nuostabios spalvos!”
 
Reakcija į jaunos sekretorės pavėlavimą į darbą:
Tėvas: “Vargšelė atrodo taip, lyg nebūtų akių sumerkusi šią naktį.”
Suaugęs: “Jeigu ji nesugeba apskaičiuoti savo laiko, kiti darbuotojai gali būti nepatenkinti.”
Vaikas: “Norėčiau ir aš mokėti taip linksmintis, net nematydamas laikrodžio.”
 
Reakcija į kopūstų sriubos kvapą:
Tėvas: “Kopūstai tikrai naudingi, jie palaiko mūsų šeimos sveikatą.”
Suaugęs: “Kopūstuose daug vitamino C.”
Vaikas: “Niekas neprivers manęs valgyti tą dvokiančią bjaurastį!”
 
Globojantis tėvas.

• Bendras elgesys. Geras, paguodžiantis, besirūpinantis, užjaučiantis, ginantis, palaikantis, patariantis, padedantis, suprantantis, globojantis.·     
  
• Naudojamos frazės. “Nesuk sau galvos”. “Viskas nėra taip blogai, kaip tau atrodo”. “Nenukabink nosies”. “Iš pradžių nusiramink”. “Vargšelis”. “Aš galiu jus suprasti”. “Eik, aš padarysiu tai už tave”. “Nepergyvenk, viskas bus gerai”.”Geriau šito nedaryk, tai gali būti pavojinga”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Šiltai, raminančiai, užjaučiančiai.
• Veido išraiška. Susirūpinęs, patenkintas, padrąsinantis, laimingas, besišypsantis, meiliai susidomėjęs.
• Gestai. Ištiestos rankos, glosto plaukus.
• Elgesio pavyzdžiai.

Meistras sako mokiniui, kuris negrabiai imasi naujos užduoties atlikimo: “Petrai, nusiramink, tau pasiseks tai padaryti”.
Patyrusi darbuotoja kreipiasi į savo bendradarbę naujokę: “Pati susitvarkysi, ar norėtum, kad padėčiau tau?”
Vyresnė pagal metus sekretorė perdėtai globojančiai kreipiasi į savo mokinę, kuri jau kuris laikas sėkmingai susidoroja su jai pavestu darbu: “Palik, Birute, aš padarysiu tai už tave”.
 
Kritikuojantis tėvas.

• Bendras elgesys. Vertinantis, ironiškas, auklėjantis, baudžiantis, kaltinantis, ieškantis “atpirkimo ožio”, duodantis nurodymus, autoritarinis, draudžiantis, dogmatiškas, pretenduojantis į paskutinę instanciją, nubrėžiantis veikimo ribas.
• Naudojamos frazės. “Tu privalai”. “Tau negalima”. “Kaip tu taip drįsti!” “Tai galima daryti, o tai negalima daryti”. “Kiek dar kartų tau reikia kartoti!”. “Liaukis tuojau pat!”. “Aš neleisiu taip su manimi elgtis!”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Labai garsiai arba labai tyliai, tvirtai, iš aukšto, pašaipiai, ironiškai, ciniškai, sarkastiškai, aštriai, aiškiai.
• Veido išraiška. Suraukta kakta, kritiškas žvilgsnis, sučiauptos lūpos, sutraukti į tarpuakį arba pakelti antakiai, paniekinančiai suraukta nosis, smerkiantis linkčiojimas galva, atšiauri veido išraiška.
• Gestai. Pakeltas į viršų parodomasis pirštas, rankos sudėtos ant klubų, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, plačiai išžergtos kojos.
• Elgesio pavyzdžiai.

Meistras darbininkui (pabrėžtinai kritiškai): ”Nejaugi jūs visuomet taip blogai dirbate?”.
Šefas sekretorei (draugiškai): “Angele, būkit tokia maloni ir paruoškit mums kavutės”.
Vadybininkas kitam vadybininkui (kolegai): ”Gerbiamasis, aš nesiruošiu imtis šito reikalo, nes tai yra jūsų kompetencijos dalykas ir ne kas kitas, o jūs privalote tai padaryti”.
Vadovas savo darbuotojai (kritiškai): “Ar negalėtumėte bent vieną sykį žmoniškai atlikti jums pavesto darbo?”
 
Suaugęs.

• Bendras elgesys. Atsipalaidavęs, dalykiškas, objektyvus, dėmesingas, susidomėjęs, atsižvelgiantis į pašnekovą, be emocijų, koncentruotas, renkantis informaciją ir apdorojantis ją, supranta pašnekovą iš pusės žodžio, atvirai užduodantis klausimus, siūlantis alternatyvas ir jas analizuojantis, nepriklausomas, lyginantis, linkęs kooperuotis, susimąstantis.
• Naudojamos frazės. Visi klausimai, kurie prasideda žodeliais: Kaip? Kas? Kada? Kodėl? Kur? Būdingi žodžiai: galimas daiktas, galbūt,  tikėtina, jeigu palyginsime su... , mano nuomone,  aš manau, kiek man teko patirti, aš mėginčiau.
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Pasitikinčiai (bet ne iš aukšto), dalykiškai bet suasmenintai, neutraliai, ramiai, be aistrų ir emocijų, aiškiai ir ne dviprasmiškai (kaip televizijos diktorius, pranešantis naujienas).
• Veido išraiška. Veidas nukreiptas į pašnekovą, atviras ir tiesus žvilgsnis, pasveriantis visus “už” ir “prieš”, susimąstęs, ramus, neįsitempęs, dėmesingas, įsiklausantis į pašnekovą, veido išraiška keičiasi priklausomai nuo situacijos.
• Gestai. Gestai patvirtina tai, kas pasakoma žodžiais, korpusas tiesus, kūno padėtis kinta priklausomai nuo pokalbio eigos, galvos padėtis tiesi. Viršutinė kūno dalis šiek tiek palinkusi į priekį (susidomėjimo požymis).
• Elgesio pavyzdžiai.

Vadovas savo kolegai vadovui: “Suvestinėje, kurią gavome iš jūsų, yra tokie skaičiai...”
Skyriaus vadovas darbuotojui (neutraliai): ”Kiek laiko jums reikės šios užduoties atlikimui?”
Darbuotojas susirinkimo metu: “Aš matau, kad teks aptarti nemažai temų. Kaip jūs žiūrite į tai, kad jas užrašyti ir pasiskirstyti, kas kokių klausimų imsis?”
Šefas sekretorei: “Angele, kada jūs galėtumėte paruošti mums kavos?”
 
Prisitaikantis vaikas.

• Bendras elgesys. Gėdos jausmas, kaltės jausmas, atsargus, bailus, galvojantis apie pasekmes, laukiantis teigiamo įvertinimo, bejėgiškas, nuskriaustas, susilaikantis, paklusnus, kuklus, prislėgtas, perdėtai reiklus sau, besiskundžiantis, besivadovaujantis taisyklėmis ir įsipareigojimais.
• Naudojamos frazės. “Aš netikiu savo jėgomis”. “Aš nesugebėsiu šito padaryti”. “Aš bijau”. “Aš norėčiau”. “Aš pamėginčiau”. “Jeigu jūs taip manote...” “Tai mano kaltė”. “Ar aš teisingai pasielgiau?” “Aš tik norėjau...” “Kodėl visuomet aš?” “Ką gi man daryti?”
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Tylus, neryžtingas, trūkčiojantis balsas, verkšlenantis, prislėgtas, nusiminęs, užguitas, besiskundžiantis, nuolankus.
• Veido išraiška. Akys nuleistos žemyn, paklusnumo išraiška, lūpos virpa, smakras virpa, akys drėgnos, pritvinkusios ašarų, nervingas, taktiškas, besidairantis į kitus.
• Gestai. Kelia ranką, jeigu nori kažką pasakyti, žemyn nuleisti pečiai, pasvirusi galva, stovi išsitempęs, gūžčioja pečiais, kramto lūpas, įsitempęs, draugiškas, mielas.
• Elgesio pavyzdžiai.

Kolega kolegai (atsargiai, nepasitikėdama): “Ką aš turėčiau padaryti kitaip?”
Darbuotojas vadovui (pabrėžtinai paklusnus tonas): “Savaime suprantama, tuojau pat”.
Šviesofore užsidega raudona šviesa. Jūs stabdote savo mašiną.
 
Maištaujantis vaikas.

• Bendras elgesys. Maištaujantis prieš stipresnius ir autoritetus, kaprizingas, savavališkas, priešiškai nuteikiantis kitus, grubus, prieštaraujantis kitiems, piktas, nedraugiškas, nepaklūstantis, agresyvus.
• Naudojamos frazės. “Aš nenoriu”. “Palikite mane ramybėje”. “Velniai griebtų”. “Kaip norėsiu taip ir padarysiu”. “Man vienodai rodo”. “Na ir kas”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Piktai, garsiai, atžagariai, įžūliai, iššaukiančiai.
• Veido išraiška. Griežtas, užsispyręs.
• Gestai. Įsitempęs, grėsminga poza, užsispyrimas, priešiškai palenkta galva.
• Elgesio pavyzdžiai.

Pameistrys pameistriui (maištaujantis tonas): “Tegu tas meistras daro ką nori, aš vistiek už jį šito idiotiško darbo nedarysiu”.
Darbuotojas vadovui, kuris jam ką tik suformulavo naują užduotį: “Bet kodėl visuomet aš? Neblogiau už mane tai galėtų padaryti ir Jonas. Liepkite jam tai padaryti”.
Vadovas pateikė eilę argumentų, besikertančių su darbuotojo požiūriu. Darbuotojas: “Na jeigu jūs taip norite, tebunie...”. (Pasyvus maištas - nesėkmė užprogramuota.)
 
Kūrybiškas vaikas.

• Bendras elgesys. Nekreipia dėmesio į aplinkinių reakciją, spontaniškas, žaismingas, smalsus, kūrybiškas, gudrus, piktdžiugiškas, trykštantis energija, įkvepiantis, atsipalaidavęs, atviras, linksmas, natūralus, begėdiškas, erzinantis, nekantrus, egoistinis, pilnas energijos, svajingas.
• Naudojamos frazės. “Aš noriu”. “Man norėtųsi”. “Aš labai norėčiau”. “Nuostabu”. “Puiku”. “Man jokio skirtumo”. “Taip tau ir reikia”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera). Kaip taisyklė - garsiai, greitai, karštai, springdamas.
• Veido išraiška. Pilnas įkvėpimo, įaudrintas, praverta burna, spindinčios akys, gudriai primerktos akys, smalsumas.
• Gestai. Įsitempęs arba atsipalaidavęs korpusas, išsiblaškęs, laisvas, susijaudinęs.
• Elgesio pavyzdžiai.

Kolega kolegai: “O naujoji bendradarbė visai nieko - ką ?”
Šefas konstruktorių biuro vadovui, apžiūrinėdamas naujos mašinos konstrukcinius brėžinius (susižavėjęs): “Jonai, tai puikus jūsų ir jūsų kolektyvo laimėjimas. Sveikinu iš visos širdies!”.
 
Transakcijų tipai
Daug dėmesio transakcinės analizės teorijoje yra skiriama transakcijų tipų aiškinimui. Transakcijos gali būti lygiagrečios, susikertančios ir paslėptos.
Taigi kiekvieną posakį vertiname pagal tai iš kokios ir į kurią būseną jis yra adresuotas. Schemose raidė „T“ reikš Tėvo poziciją,  raidė „S“ - Suaugusio, o raidė „V“ - Vaiko poziciją.
Lygiagrečios transakcijos yra tuomet, kai į žinutę iš tam tikros ego būsenos žmogus sulaukia reakcijos iš kito žmogaus atitinkamos ego būsenos. Pvz., du žmonės gali bendrauti kaip:
 
Šis pavyzdys iliustruotų tokį pokalbį.
Vyras: „Ar nematei mano automobilio raktų?“
Žmona: „Ką tik mačiau juos ant rašomojo stalo.“
Šiuo atveju vyras klausė žmonos, ką ji žinanti apie raktus, t.y. iš Suaugusio pozicijos į žmonos Suaugusio poziciją. Žmona atsakė konkrečiai tą ką ji žinojo, t.y. vėl iš Suaugusio - Suaugusiam.
 
Antras pavyzdys, nors iš pirmo žvilgsnio panašus, iliustruoja kiek kitokio turinio bendravimą.
 
Vyras: „Taip susinervinau po šito pokalbio su viršininku, kad neberandu automobilio raktų. Gal padėtum man?“
Žmona: „Atsisėsk ir nusiramink. Tuoj paduosiu. Žinau, kur jie yra.“
Šiame pokalbyje vyras išsakė žmonai savo jausmus ir paprašė pagalbos, t.y. kreipėsi iš Vaiko pozicijos į Tėvo poziciją. Ji savo ruožtu bando jį nuraminti ir kalba iš autoriteto pozicijos, t.y. iš Tėvo į Vaiko poziciją.
 
Dar keli lygiagrečios komunikacijos pavyzdžiai.
Dviejų vyresnio amžiaus žmonių pokalbis troleibuse.
I keleivis: „Tas šiuolaikinis jaunimas visiškai negerbia vyresniųjų. Kas juos auklėjo?“ (Tėvas - Tėvui)
II keleivis: „Tiesa... Mūsų laikais net įsivaizduoti nebuvo galima, kad mergaitės taip kalbėtų!“ (Tėvas - Tėvui)
Akivaizdu, jog šie pašnekovai rado bendrą kalbą.
 
Šiame pokalbyje dalyvauja vyras ir žmona.
Žmona: „Jonukas dar neparuošė namų darbų, o jau prašosi į lauką. Jei neleisiu - sėdės prie knygų, bet nieko neveiks. Jei išleisiu - argi grįš laiku, kad dar suspėtų paruošti pamokas?“ (Suaugęs - Suaugusiam)
Vyras: „Jei išleistum jį tiksliai nurodytam laikui, tai jis prasiblaškytų, ir po to jam būtų daug lengviau ruošti namų darbus.“ (Suaugęs - Suaugusiam).
Šis pokalbis tikriausiai jo dalyviams taip pat suteikė pasitenkinimą.
 
Trečias pokalbis vyksta tarp dviejų mokinių.
I mokinys: „Tu neįsivaizduoji, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! Geriau šiandien eisiu į kiną.“ (Vaikas - Vaikui).
II mokinys: „Ir aš su tavimi, nes neparuošiau namų darbo ir bijau, kad mokytoja pakvies atsakinėti.“ (Vaikas - Vaikui).
Šiuo atveju taip pat galime kalbėti apie visišką tarpusavio supratimą.
 
Susikertančios transakcijos atsiranda tada, kai į siunčiamą pranešimą atsakoma netikėta arba nepageidaujama reakcija. Tokiu būdu yra pakeičiama bendravimo kryptis, žmonės lyg nusisuka vienas nuo kito, atitolsta. Susikertančios transakcijos paprastai veda link konfrontacijos.
 
Vyras: „Ar nematei automobilio raktų?“
Žmona: „Tu visada išmėtai savo daiktus, o aš turiu žinoti, kas kur guli. Visa netvarka namuose tik per tave!"
Šiuo atveju vyras kreipėsi į žmoną informacijos, nereikšdamas jokių savo jausmų ir neprašydamas pagalbos, t.y. iš Suaugusio pozicijos į Suaugusio poziciją, o žmona ėmė jį vertinti ir peikti, stengdamasi sukelti vyrui kaltės jausmą, t.y. kalbėjo iš Tėvo pozicijos į Vaiko.
Šis pokalbis neatnešė pasitenkinimo jo dalyviams, o greičiau vedė į konfliktą, nes vietoj lauktos informacijos vyras buvo pasmerktas, ir tai, aišku, sužadina jo jausmus (dažniau protestą ir agresiją), todėl vietoj išsiaiškinimo, kur guli raktai, šeimoje kyla barnis.
Dar keletas susikertančių transakcijų pavyzdžių:
 
Vyro ir žmonos pokalbis.
Vyras: „Taip skauda galvą atrodo, tuoj sprogs. Nebežinau, ką daryti...“ (Vaikas - Tėvui)
Žmona: „Paieškok spintelėje tablečių nuo galvos skausmo.“ (Suaugęs - Suaugusiam)
Šiuo atveju vyras tikėjosi užuojautos, o gavo pasiūlymą susirasti vaistų, ir tai vargiai jį patenkins.
 
Kitas pokalbis - tarp sūnaus ir tėvo.
Sūnus: „Norėčiau už sutaupytus pinigus nusipirkti magnetofoną. Ar pritari?“ (Vaikas - Tėvui).
Tėvas: „Tai tavo pinigai, tu pats ir spręsk, ką tau geriau nusipirkti.“ (Suauges - Suaugusiam).
Šiuo atveju sūnus tikėjosi iš tėvo patarimo ir leidimo, tačiau buvo paliktas šioje situacijoje vienas pats, ir tai gali jam sukelti nemažą nusivylimą tėvu.
 
Dar viename pokalbyje dalyvauja vyras ir žmona.
Vyras: „Na, žinoma, pietūs dar neparuošti! Ką tu veiki per dienas? Nieko nesugebi susiplanuoti. Ir kur buvo mano akys, kai tave vedžiau!?“ (Tėvas - Vaikui).
Žmona: „Kaip tu drįsti taip kalbėti? Visą mėnesį kabliuko prikalti nesugebi, o dar man drįsti priekaištauti! Geriau į save pasižiūrėk!“ (Tėvas - Vaikui).
Komentaras šiuo atveju būtų akivaizdus.
Šis iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas kalbėjimo analizės bū­das gali duoti daug naudos, jei tik yra noras ką nors keisti ir ko nors išmokti.
 
Paslėptos transakcijos. Tai sudėtingesnis transakcijų tipas. Nuo lygiagrečių ir susikertančių transakcijų jos skiriasi tuo, kad bendravimo procese vienu metu čia dalyvauja daugiau negu dvi ego būsenos. Kitaip tariant, po socialiai priimtina transakcija yra maskuojama tikroji transakcija. Taigi bendraujama iškart dviejuose lygmenyse - socialiniame ir psichologiniame.
Šis transakcijų tipas yra patogus ir mūsų mėgstamas: juk bet kada galime išsiginti psichologinio lygmens, o socialinis lygmuo yra saugus ir priimtinas. Pateiksime studento ir studentės pokalbio pavyzdį.
Studentas: „Gal užeikime pas mane kavos? Aš gyvenu vienas...“ (Tu man patinki...)
Studentė: „Iš tikro lauke šalta. Kava būtų ne pro šalį...“ (Tu man patinki taip pat...)
 
Dar vienas pavyzdys, įsivaizduokite save automobilių parduotuvėje apžiūrinėjantį patinkantį modelį. Prie jūsų prieina pardavėjas.
Pardavėjas: „Tai mūsų puikiausias sportinis modelis, bet jis jums per brangus.“ (Sprendžiant pagal tavo išvaizdą, tas modelis tikrai ne tau).
Pardavėjo siųstas pranešimas gali suaktyvinti jūsų Suaugusiojo arba Vaiko būseną. Priklausomai nuo to, nuskambėtų visai skirtingi atsakymai. Jūsų vidinis Suaugusysis atsakytų maždaug taip: „Taip, jūs teisus, mano pajamos neleidžia man nusipirkti tokį automobilį“. Na, o jūsų maištingas vidinis Vaikas turbūt sukiltų prieš tokį „įžeidimą“: „Aš perku šį automobilį! Tai kaip tik tai, ko ieškojau“.
Taigi, analizuodami transakcijas, mes galime giliau pažinti save, sąmoningai reguliuoti tarpusavio santykius, įtakoti kitus ir įvertinti aplinkinių žmonių poveikį mums.