Istorija apie skruzdę ir žiogą.

Vis ilgėjantys rudens vakarai labai tinka sekti vaikams pasakas. Tikriausiai ir Jūs tai darote, o gal dar visai neseniai jų klausėtės ir patys... Jei esate darbštūs, atkaklūs ir mokate siekti tikslo, greičiausiai su malonumu prisimenate garsiąją Krylovo pasakėčią apie skruzdę-darbininkę ir linksmą žiogelį-muzikantą. Išties puiki, pamokanti istorija. Primiršote?
Gyveno kartą vienam sode skruzdė, darbšti darbininkė, ir žiogas, linksmas muzikantas. Visą vasarą skruzdė uoliai dirbo: namelius statė, sodo gėrybes kaupė – žiemai ruošėsi. O linksmasis žiogelis vis muzikavo ir muzikavo... „Tu tik paklausyk, kaip tai puikiai skamba!“, - kalbino jis  vis skruzdę. Bet ši tik atšaudavo neturinti laiko tokiems niekams. Ir dar žiogelį „paprotindavo“: „Imtumeis tu darbo kokio geriau, juk žiema ne už kalnų, o stogo virš galvos dar neturi, ir maisto jokios atsargos nepasiruošei.“

---

Žiogelis į tai tik ranka numodavo. „Spėsiu“, - manydavo sau, - „kai tik orai vėsti pradės, viens du ir susiręsiu būstą kokį, o maisto – argi daug čia man reikia... O štai muzika saulutei taip maloniai šildant – tai tikra sielos atgaiva!”. 
Taip jiems begyvenant atėjo ir  vasaros pabaiga. Netrukus ir šalnos prasidėjo. Skruzdė jau turėjo įsirengusi puikius namelius ir pilną podėlį visokių gėrybių. Žiogelis gi – nieko.
 
Kaip ten buvo toliau? Anot Krylovo,
Žiogelis nebespėjo pasistatyti jokios priedangos -- stiprus vėjas ir šaltis jam nebeleido. Ėmė jis graudžiai verkdamas prašytis pas skruzdę įleidžiamas, bet skruzdė tik išrėžė pamokslą, ir nenorėjo nieko girdėti... 
 
Bet ne Krylovas, pasirodo, sugalvojo šią pasakėčią. Daug seniau už jį ją pasakojo filosofas hedonistas Epikūras, o Krylovas tik pabaigą kiek pakeitė. Taigi, jei paklausytume Epikūro,
Prasidėjus rudeniui, kai žiogelis vis dar grojo smuikeliu savo sielą bedžiugindamas, o skruzdė jau turėjo namelius ir maistu buvo gerai apsirūpinusi,  vieną dieną atėjo į sodą sodininkas, nešinas kastuvu. Ėmė jis kasti aplink vaismedžius ir žemę purenti. Nepastebėjo sodininkas nei skruzdės, nei žiogelio – užkasė abu su  visu smuikeliu, ir su nameliais...
 
Tiems, kurie esat linkę gyvenime vadovautis ”kryloviškos” pasakėčios moralu - atleiskite mums, jei sujaukėme tvarkingai surikiuotas jūsų nuostatas į darbą, poilsį ir visokius malonumus.
Tiems, kurie ”prijaučiate” žiogelio filosofijai – nuo šiol jūs turite puikų pasiteisinimą mėgautis gyvenimu kiek tik panorėję užuot sunkiai dirbus ateities labui. Muzikuokite, tik nekaltinkite Epikūro, jei sodininkas šį rudenį užuot dirbęs sode nuspręs pasilepinti prie židinio skaitydamas senas pasakėčias...