Istorija apie "ne laiku" ir "ne vietoj".

Viena iš tų istorijų, kurias el.paštu gauname iš draugų ir persiunčiame kitiems savo draugams. Jos ateina tarsi iš niekur ir nugrimsta nebūtin. Jos būna pakankamai trumpos, kad užtektų kantrybės perskaityti iki galo ir pakankamai aštrios, kad kartais geram dešimtmečiui įsirėžtu į smegenis ir visuomet iškiltų atmintyje būtent tais momentais, kai jų dėl nesuprantamų priežasčių labiausiai prireikia. Tos istorijos ypač praverčia tuomet, kai tau reikia priimti svarbų sprendimą. Kartais tos istorijos tampa puikia stimuline medžiaga, leidžiančia į įprastus kasdienius dalykus pasižiūrėti kitaip. O kartais jos yra tarsi žibintai naktį nušviečiantys lėktuvų pakilimo taką...
Vašingtono metro stotis. Šaltas sausio rytas. Vyras apsirengęs pilkais apdarais išsitraukia smuiką ir pradeda groti.

---

​Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasaulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizaqvo „Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?