NLP atsiradimo istorija.

NLP atsiradimo istorija siekia 1972 metus. Tai maždaug treji metai iki to momento, kai atsirado pats NLP terminas. NLP ”Meka” buvo nedidelis Santa Kruzo miestelis JAV Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ši vieta Kalifornijoje yra garsi ne tik savo nuostabia gamta, bet ir Santa Kruzo universitetu, kur tuo metu būrėsi mokslininkai, novatoriškai žvelgiantys į mokslo vystymąsi ir praktines jo laimėjimų panaudojimo galimybes. Anuomet Santa Kruzo gatvės alsavo laisve. Ten galima buvo sutikti ilgaplaukius hipius, iš tolo išsiskiriančius savo iššaukiančia apranga. Vienoje tokių gatvių tuo metu gyveno žymus XX amžiaus filosofas Gregori Beitsonas, kurio mokslo interesai apėmė labai platų lauką: jis domėjosi antropologija, biologija, kibernetika, komunikacija, psichologija ir psichoterapija. Gregori Beitsono įtaka NLP metodologijai yra juntama ir šiandiena. JAV tuo metu buvo populiarios sistemų teorija ir kibernetika. Vis daugiau protų užvaldė kompiuterinės technikos vystymasis.

---

​Būtent tuomet Džonas Grinderis ir Ričardas Bendleris pradeda domėtis tuo, kas vėliau bus pavadinta neurolingvistiniu programavimu.
Džonas Grinderis jau buvo praėjęs karinę tarnybą. Kaip karinis vertėjas dalyvavo keliose slaptose operacijose. Gerai mokėjo italų ir vokiečių kalbas. Po karo tarnybos Džonas Grinderis dirbo San Francisko koledže. Ten jis susidomėjo amerikiečių lingvisto Naomo Chomskio teorija, ir ypač ta jo darbų dalimi, kuri apėmė kalbos sintaksę. Džonas tam laikui jau buvo apsigynęs daktaro disertaciją iš lingvistikos srities. Tuo metu jis kaip tik nusprendė persikelti į Santa Kruzo universitetą, kad čia gauti profesoriaus laipsnį. Džonas kaip tik domėjosi ta sritimi, kuri vėliau NLP bus pavadinta modeliavimu. Dar gyvendamas Niujorke, Rokfelerio universitete Džonas daug bendravo su Džonu Mileriu – vienu iš T.O.T.E. modelio kūrėjų. Būtent Dž. Mileris suformulavo garsiąją ”7 +/- 2 taisyklę” ir aprašė su tuo susijusius eksperimentinius tyrimus savo veikale ”Skaičiaus 7+/- 2 magija”.
Ričardas Bendleris 1972 metais buvo Santa Kruzo universiteto studentas. Jis išaugo San Chose, Kalifornijoje. Kaip savo knygoje ”Pirmosios dienos. NLP” mini Terri, Ričardo vaikystė buvo ne iš lengvųjų. Jis augo sunkiai galą su galu suduriančioje šeimoje ir labai anksti pradėjo uždarbiauti. Pinigų prasimanydavo muzikuodamas gatvėje. Taip jis susitaupė lėšų mokslams. Baigęs vidurinę mokyklą Ričardas stojo į Los Altos Hills koledžą. Po dviejų metų persivedė į Santa Kruzo universitetą, kur susidomėjo matematika ir kibernetika, o vėliau ir elgsenos mokslais.
Tuo metu JAV ypač smarkiai suklestėjo taikomoji psichologija ir ”naujosios bangos” psichoterapija. Ričardas neatsispyrė madai. Jo dėmesį patraukė geštalto teorija ir praktika. Jam imponavo geštalto kaip metodo praktiškumas – jis leido greitai gauti patikimus rezultatus. Ričardas susižavėjo psichoterapeuto Frico Perlso darbais geštalt terapijos srityje. Jis praleisdavo daug laiko stebėdamas garsaus psichoterapeuto darbą. Ričardas, žinoma, domėjosi ir kitomis tuometinės psichoterapijos kryptimis. Būtent tuomet Ričardas parašė savo pirmąją knygą „Geštalt metodas psichoterapijos liudininko akimis“.
Nepatenkintas psichologijos dėstymo universitete lygiu, jis suorganizavo savo praktinį kursą. Santa Kruzo universitete buvo novatoriška tradicija: bet kuris ketvirtakursis galėjo sukurti savo specialų kursą jaunesnių kursų studentams, žinoma, su dėstytojo priežiūra. Taip 1972 metais Ričardas pradėjo vesti geštalt-terapijos mokymus.
Ričardas Bendleris lankė Džono Grinderio lingvistikos seminarus. Jam imponavo jaunojo dėstytojo teikiamų žinių praktiškumas. Ričardui Džonas Grinderis tuomet buvo neabejotinas autoritetas. Kadangi studento ir dėstytojo pažiūros principiniais aspektais sutapo, Ričardas paprašė jį tapti vienos iš geštalto grupių supervizoriumi. Džonas mielai sutiko ir netrukus pats visa galva pasinėrė į tai, kas ten vyko.
Pirminė Džono ir Ričardo idėja buvo gana paprasta. Yra žmonės, kurie yra puikiai įvaldę komunikacines technikas. Stebint šiuos žmones galima išskirti tai, kas jiems yra bendra ir tai kuo jie skiriasi nuo paprastų žmonių. Šiuos stebėjimus apibendrinus ir išgryninus algoritmą, galima būtų šio algoritmo išmokyti ir visus norinčius. Visą šį procesą Džonas su Ričardu pavadino modeliavimu. Pirmaisiais „tiriamaisiais“ tapo geštalt-terapijos pradininkas Fricas Perlsas ir šeimos psichoterapeutė Virdžinija Satir. Bemaž dvejus metus Ričardas ir Džonas tyrinėjo įvairias Virdžinijos komunikacines technikas. Kiek vėliau Džonas ir Ričardas susipažino su Miltonu Eriksonu ir jį taip pat įtraukė į savo „tiriamųjų“ ratą.
Lygiagrečiai Džonas su Ričardu vedė vakarines psichoterapines grupes. Šiose grupėse buvo naudojama daug psichodramos elementų. Kiek vėliau metodas, kurį jie tuo metu naudojo buvo pavadintas „šeimynine rekonstrukcija“. Metodo ypatumas buvo tai, kad žmonėms buvo suteikiama galimybė pažvelgti į savo vaikystę ir santykius su tėvais tarsi kitomis akimis. Šiose grupėse buvo daug ekperimentuojama.
Pirmųjų Džono ir Ričardo mokinių ir pasekėjų ratą sudarė apie 15-20 žmonių. Šių psichoterapinių grupių dalyviais buvo – Frenkas Piuselikas, Lesli Kameron, Deividas Gordonas, Džudit Delozje, Robertas Diltsas. Šie žmonės vėliau įnešė svarų indėlį į NLP raidą. Ilgainiui iš universiteto patalpų psichoterapinės grupės persikėlė į dalyvių namus. Daug tokių seminarų vyko Džudit Delozje namuose.
Kita sritis patraukusi šios entuziastų grupelės dėmesį buvo šnekamosios kalbos struktūra. Vėliau tai transformavosi į metamodelio koncepciją. Nors Džonas Grinderis kaip lingvistas padėjo tam pagrindus dar gerokai anksčiau.
To laikotarpio patirtis buvo apibendrinta knygose – „Struktūros magija“ ir „Hipnotiniai paternai“.
Po metamodelio koncepcijos sukūrimo pradėjo ryškėti refreimingo (perprasminimo) teorijos pradmenys. Netrukus laisvas eksperimentavimas ir tyrimai leido susiformuoti reprezentacinių sistemų teorijai bei akių paternų koncepcijai. Pamokanti yra akių paternų koncepcijos atsiradimo istorija. Anot Džudit Delozje, vieno užsiėmimo metu vyko eilinė sesija su klientu. Ją vedė Ričardas ir Džonas. Vienas iš dalyvių lyg tarp kitko pastebėjo, kad vienas grupės narys, kai nukreipdavo žvilgsnį į viršų, tai savo kalboje dažniau naudodavo žodžius ir frazes, iššaukiančius vaizdus, o kai žiūrėdavo apačion ir į dešinę, tai naudodavo jutiminius žodžius, o kai pats sau užduodavo tam tikrus klausimus, tai jo žvilgsnis nukrypdavo žemyn ir į kairę.
Žinoma, niekas dabar tiksliai neprisimintų, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų, bet kai ši mintis buvo įvardinta pirmą kartą, mažai kas iš seminaro dalyvavusių priėmė ją rimtai. Džono ir Ričardo kaip tyrinėtojų privalumas buvo tai, kad pagrindinis vertinimo kriterijus jiems buvo praktika. Būtent po eilės praktinių eksperimentų atsirado akių paternų schema, kuri dabar yra įtraukta į standartinio „NLP-praktiko“ kurso programą.
Taip susiformavo pirmosios NLP temos: darbas su asmenybės dalimis, metapozicija, pozityvių ketinimų išskyrimas, reprezentacinės sistemos, submodalumai, fiziologiniai raktai, metamodelis.
Kitas reikšmingas neurolingvistinio programavimo kaip sistemos tapsmo etapas buvo Džono ir Ričardo susitikimas su Miltonu Eriksonu. Tuo metu Miltonas Eriksonas ir Virdžinija Satir jau turėjo nemenką bendradarbiavimo patirtį. Miltonas Eriksonas ir Virdžinija Satir kartu su Gregori Beitsonu kūrė šizofrenijos gydymo koncepciją. Gregori Beitsonas pasisiūlė supažindinti Džoną ir Ričardą su Eriksonu. Jie su džiaugsmu priėmė šią idėją. Džonas ir Ričardas ne vieną kartą važiuodavo į Feniksą (Arizona), kur gyveno Eriksonas. Jų pokalbiai užtrukdavo po keletą valandų. Buvo stenografuojamos ištisos Miltono Eriksono psichoterapijos sesijos.
Negalima bent keletą žodžių nepaminėti apie patį Miltoną Eriksoną. Šis vienas žymiausių visų laikų psichoterapeutų buvo pusiau kurčias, daltonikas, pergyveno du poliomelito priepuolius. Iš naujo mokėsi vaikščioti ir daryti daug kitų dalykų, kurie atrodė neįmanomi. Gavęs klasikinį išsilavinimą klinikinės hipnozės srityje, jis pradėjo kurti savo nedirektyvios hipnozės mokyklą. Jo pažiūros prieštaravo klasikinės hipnozės nuostatoms. Miltonas Eriksonas buvo įsitikinęs, kad į transo būseną galima įvesti bet kurį žmogų. Jis mėgdavo kartoti, kad nėra nehipnobilių klientų. Eriksonas išmoko virtuoziškai įvesti žmones į transo būseną. Savo metodo pagalba jis sugebėdavo išgydyti, regis, „nepagydomus“ ligonius. Mitono Eriksono sesijas Ričardas Bendleris įrašinėdavo į diktofoną. Beje, Ričardas specialiai save nuteikdavo, kad netyčia nepatekti į transo būseną, kad tokiu būdu nepraleistų ko nors labai svarbaus. Tirdami Miltono Eriksono terapinį darbą, NLP kūrėjai daug laiko praleido analizuodami video ir audio įrašus.
Modeliavimą gerokai apsunkino tai, kad Eriksonas niekada neatsakydavo tiesiai KAIP jis ką nors daro. Mokymasis pas Miltoną Eriksoną ir jo psichoterapinio darbo modeliavimas tęsėsi apie ketverius metus.
Anuomet modeliavimas apėmė tokias sritis kaip fiziologija, elgsena, gebėjimai ir strategijos. Beveik nebuvo modeliuojamos tokios sritys kaip vertybės, įsitikinimai, asmenybė, žmogaus misija. To meto modeliavimas apėmė pirmiausia informacijos surinkimą, o toliau sekė praktinis išgrynintų instrumentų taikymas iki tol kol bus pasiekti norimi rezultatai. Galiausiai išmokti (sumodeliuoti) elgesio algoritmai buvo perduodami kitiems. Buvo nemažai diskutuojama, kas modelyje yra pirmaeiliai, o kas antraeiliai dalykai, ką reikėtų pridėti, o ką reikėtų pašalinti. Iš esmės tai buvo T.O.T.E. modelis, bet apie tai tuomet niekas dar nekalbėjo.
Bemodeliuojant Miltoną Eriksoną NLP teorijoje atsirado tokios sąvokos kaip: nutraukimo paternai, raportas, tiesioginis ir kryžminis atspindėjimas, kvėpavimo ir balso panaudojimas prisiderinant, refreimingas.
Džonas ir Ričardas ypatingą dėmesį skyrė kalbos įtaigumui ir hipnozės technikoms. Jie eksperimentavo su gilaus transo būsenomis, pozityviomis ir negatyviomis haliucinacijomis, laiko suvokimo iškraipymais, amnezija ir identifikacija gilaus transo metu. Šiuo laikotarpiu jie susidomėjo terapinių metaforų konstravimu ir jų panaudojimo ypatumais.
Ričardas ir Džonas darė prielaidą, kad modeliavimas yra ne tik puikus būdas naujiems įgūdžiams formuoti tam tikroje srityje, tačiau kad tiesioginė identifikacija su modeliuojamais žmonėmis yra kur kas efektyvesnė. Buvo atlikta keletas eksperimentų, kurių metu buvo susitapatinama su Virdžinija Satir, Fricu Perlsu, Miltonu Eriksonu. Susitapatinimas buvo vykdomas transo būsenoje, nes tik taip galima buvo perimti unikalius šių psichoterapijos meistrų komunikacinius paternus.
Po to buvo eksperimentuojama su tuo, kas vėliau pradėjo vadintis inkaravimu. Grupės dalyviai treniruočių metu išbandė įvairių išorinių stimulų ryšį su psichinėmis būsenomis. Jie bandydavo susieti tam tikras būsenas su specifiniais stimulais, o po to tas būsenas stengdavosi atkurti. Jau anuomet viena iš pamatinių NLP koncepcijų buvo teorija apie penkias sensorines reprezentacines sistemas: audialinę, kinestetinę, olfaktorinę, vizualinę ir vidinio dialogo. Iš pradžių inkarų sukūrimui grupė naudodavo vizualinius, audialinius ir kinestetinius stimulus. Buvo eksperimentuojama su inkarų integracija. Net atsirado tokia technika kaip inkarų kolapsas. Ypač inkarų kolapso technika buvo naudojama sukelti amnezijai arba užblokuoti tam tikroms automatinio elgesio formoms.
Miltono Eriksono naudojamos kalbinės struktūros buvo apibūdintos kaip komunikacinis modelis, kuris vėliau buvo pavadintas Milton-modeliu. Tai buvo į kalbos struktūrą integruoti klausimai, komandos, tarpusavyje prieštaraujantys postulatai ir pan. Milton-modelis buvo stiprus instrumentas įvedant klientą į transą ir formuojant pakitusias būsenas. Ričardui ir Džonui hipnozės „magiją“ pavyko paversti į nesunkiai įvaldomą psichotechnologiją. Savo pačių nuostabai Džonas ir Ričardas atrado tam tikrų paralelių tarp Karloso Kastanedos mokymo ir Milton-modelio. Vėliau tai buvo sėkmingai naudojama dirbant su pakitusiomis sąmonės būsenomis. Beeksperimentuojant buvo sukurta taip vadinama dvigubos indukcijos technika. Jos esmė tame, kad transo būseną vienu metu kuria du žmonės. Vienas į vieną kliento ausį kalba sudėtingus žodžius ir frazes, kitas į kitą ausį kalba vaikų kalba, naudodamas vaikišką gramatiką ir leksiką. Tokiu būdu kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai buvo apkraunami skirtinga veikla, ko pasekoje tiriamasis patirdavo ypatingas būsenas abiejose kūno pusėse.
Įdomių rezultatų eksperimentinės grupės nariai pasiekė atlikdami bandymus su pozityviomis ir negatyviomis haliucinacijomis. Pozityviosios haliucinacijos buvo nukreiptos į naujos teigiamomis emocijomis paremtos patirties konstravimą. Negatyvios haliucinacijos buvo naudojamos realiai buvusios traumuojančios patirties pašalinimui. Iš pradžių tiek su pozityviomis, tiek su negatyviomis haliucinacijomis buvo dirbama transo būsenoje. Vėliau buvo sukurtos specialios technikos, kurios leido norimus rezultatus pasiekti ir neįvedant kliento į transo būseną. Būtent šios technikos pagalba atsirado metodas, vėliau pavadintas „Asmeninės istorijos pakeitimu“.
Kadangi darbo grupę sudarė jauni, kupini energijos žmonės jų tarpusavio santykiams buvo būdinga neįprasta, žaisminga, jaudinanti atmosfera. Dalyviai daug juokaudavo, kvailiodavo, šėldavo. Kartais Džonas ir Ričardas tai išprovokuodavo specialiai. Vieną iš tokių vakarų Ričardas ir Džonas pradėjo žaisti minčių skaitymo žaidimą. Vėliau atsirado to paties pavadinimo technika. Džonas ir Ričardas gana tiksliai sugebėjo nuspėti grupės narių asmenines istorijas, amžių, partnerius – nors iš anksto nieko apie tai nežinojo. Jie nusprendė padaryti keletą eksperimentų, kad išsiaiškinti šios technikos struktūrą ir sukurti modelio algoritmą. Minčių skaitymo metodo idėja gana paprasta. Pratimo metu naudojamos trys geometrinės figūros – tai apskritimas, trikampis, kvadratas. Vienas iš dalyvių mėgina įsivaizduoti konkrečią figūrą, o kitas mėgina spėti. Paaiškėjo, kad po 20 minučių praktikavimosi daugelis žmonių 7 iš 10 atvejų atspėdavo teisingai. Kilo eilė hipotezių kaip galima būtų tai paaiškinti. Žinoma, jog žmogaus mintis išduoda kūno kalba – pakitusi odos spalva, nežymūs kūno temperatūros pokyčiai, akių mikrojudesiai. Pratimas pavykdavo tuo geriau, kuo ryškiau tiriamasis sugebėdavo įsivaizduoti pasirinktą objektą.
Tuo metu toliau buvo dirbama su Miltono Eriksono metaforomis. Buvo padaryta daug eksperimentų su inkaravimo technikomis ir metaforų panaudojimu transo būsenai sukelti.
Vienas iš reikšmingų pasiekimų 1976 metais buvo refreimingo koncepcijos sukūrimas. Taip pat buvo vystoma sinestezijos tema. Sinestezija apėmė sritį tyrinėjančią tokių frazių kaip „šilta spalva“, „ryškus garsas“ poveikį žmogaus psichikai. Sinestezija buvo suvokiama kaip tiltelis, leidžiantis pasiekti bet kokį turinį ir jį pajusti keliose skirtingose reprezentacinėse (suvokimo) sistemose vienu metu. Dauguma refleksų paremti būtent tokia sinestezija.
NLPerių tarpe sklando legenda, kad 1976 metų pavasarį Džonas su Robertu kuriam laikui užsidarė nuo viso pasaulio mediniame namuke Santa Kruzo kalnuose. Ten jie pamėgino popieriuje išguldyti savo atradimus ir įžvalgas ir begurkšnodami raudoną vyną paklausė savęs, tad kaip turėtų vadintis tai, kam jie su savo bendraminčiais paaukojo tiek daug savo laiko ir energijos. Iš visų į galvą atėjusių pavadinimų tinkamiausias pasirodė – NLP – „neurolingvistinis programavimas“. Eksperimentinės ir praktinės medžiagos jau buvo sukaupta tiek daug, kad šio eksperimentinio psichoterapinio judėjimo dalyviams vis labiau pradėjo aiškėti, kad NLP – tai nauja psichoterapijos kryptis. Robertas Diltsas parašė straipsnį, kurį taip ir pavadino – „NLP: naujoji psichoterapija“.
Nemažą įtaką Džono ir Ričardo darbams padarė pažintis su Gregori Beitsonu. Susitikimuose dažnai buvo diskutuojama įvairiausiomis NLP temomis. Ypač Gregori Beitsonui patiko metamodelio koncepcija. Šių susitikimų metų be kita ko buvo modeliuojamas ir pats Gregori Beitsonas. Vėliau būtent Gregori Beitsono dėka Robertas Diltsas sukūrė ir išvystė neurologinių lygių teorija.
Jau 1976 metų pabaigoje Ričardo ir Džono kūrybinių eksperimentinių dirbtuvių dalyviai sukaupę įdomios ir vertingos patirties pradėjo ir patys vesti seminarus ir organizuoti pratybas, kuriose naudojo ir toliau tobulino tas technikas, kurių buvo išmokę patys.
Maždaug tuo laiku Frenkas Piuselikas parašė savo knygą apie NLP – „Magija be paslapčių“. Pirmoje Džono ir Ričardo pasekėjų grupėje buvo Robertas Diltsas, Deividas Gordonas, Džudit Delozje, Lesli Kameron. Taip Džono ir Ričardo seminarų dalyviai pradėjo kurti savo mokyklas ir vystyti savo idėjas. Prasidėjo tikras NLP seminarų bumas visame pasaulyje.
Džono ir Ričardo seminarų stenogramų pagrindu Stivas Stivensas parašė knygą „Varlė tampa princu“. Tai buvo pirmoji knygą parašyta specialiai žmonėms, kurie iki tol nieko nebuvo girdėję apie NLP.
1978 metais įvyko pirmasis sertifikuotas „NLP Praktiko kursas“. Jam vadovavo Džonas Grinderis, Ričardas Bendleris, Džudit Delozje, Lesli Kameron, Deividas Gordonas ir Meri Bess Mejers. Tarp šio kurso dalyvių buvo Eni Entus, Stivas ir Konira Andreasai.
Lesli kartu su Maiklu Lebau ir Deividu Gordonu sukūrė organizaciją „NLP pažengusiems“.
Reikšmingi pokyčiai įvyko 1980 metais. Mirė Miltonas Eriksonas. Džono Grinderio ir Ričardo Bandlerio, dviejų NLP įkūrėjų, požiūris į principinius tolimesnės NLP raidos ir tarpusavio bendradarbiavimo galimybes kardinaliai išsiskyrė ir kiekvienas iš jų pasuko savo keliais. Džonas Grinderis susidomėjo praktiniu darbu verslo srityje ir pradėjo vystytį „Naująjį NLP kodą“, o Ričardas Bendleris sukūrė naują kryptį „DHE“ (Design Human Engineering).
Maždaug tuo metu NLP pradėjo vystytis taip sparčiai, kad netrukus jau tapo nekorektiška sieti NLP laimėjimus tik su Ričardo, Džono ir jų pirmųjų mokinių veikla. Pradėjo rastis daug straipsnių žurnaluose, viena po kitos dienos šviesą išvydo knygos, skirtos įvairioms NLP sritims. Šiandiena NLP idėjas pasaulyje populiarina žurnalai „NLP World“, „Anchor Point“, Rusijoje „Vestnik NLP“ ir eilė kitų periodinių leidinių.
Pradėjo steigtis įvairios NLP palaikančios ir propaguojančios asociacijos. Pirmoji tokia asociacija buvo įkurta 1982 metais.
Vystėsi NLP mokymų koncepcija. Šalia sertifikuoto „NLP praktiko“ kurso atsirado „NLP meistras“ ir „NLP treneris“. Jau per keletą metų buvo paruošta daug profesionalių trenerių, kurie steigė savo NLP centrus ir institutus įvairiose pasaulio šalyse. Tarp garsiausių reikėtų paminėti „Comprehensive“, kuriam vadovauja Stivas ir Konira Andreas. Remdamiesi savo daugelio metų praktika jie parašė daug NLP populiarinimo knygų.
Būdingas tolimesnės NLP raidos bruožas buvo tai, kad JAV, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse prasidėjo NLP temų integravimas į įvairias akademines ir taikomąsias mokymų programas. Dabar galima rasti daugybę knygų apie oratorinį meistriškumą, pardavimus, derybas, asmenybės ugdymą, kuriuose jūs galite net ir nerasti NLP termino ir specifinių NLP sąvokų, tačiau skaitydami šias knygas, jus puikiai jausite, kad čia pateikti metodai ir pats jų pateikimo būdas labai jau primena tai, ką jūs žinote apie NLP.
Daugelio žmonių pastangų dėka NLP vystymasis įgavo didelį pagreitį. Lesli Kameron įvedė į NLP „metaprogramų“ temą. NLP arsenalas pasipildė tokiomis temomis kaip neurologiniai lygiai, modeliai S.O.A.R. ir S.C.O.R.E., aukštesnio lygio kalbos paternai.
Tarp šiuolaikinių NLP idėjų puoselėtojų būtina išskirti Robertą Diltsą, kuris parašė daugiau kaip keturiasdešimt knygų. Roberto domėjimosi sritys tai – įsitikinimai, dinaminis mokymas, sisteminis mąstymas, genialumas, kūrybiškumas, lyderystė. Jis pripažįstamas ne tik kaip vienas žymiausių NLP tyrinėtojų, bet ir kaip autoritetas, aplink kurį susibūrė nemažai NLP žinomų žmonių, trenerių ir praktikų. Kartu su T.Epšteinu jis įkūrė NLP universitetą Santa Kruze, kuris šiuo metu yra žinomiausias ir didžiausias NLP mokymo centras pasaulyje. Pagrindinis universiteto tikslas yra sisteminis ir fundamentalus NLP specialistų rengimas.
T.Džeimsas kartu su V.Vudsmolu NLP rėmuose išvystė savarankišką kryptį, kurią pavadino „Laiko juostos terapija“. Brajenas Van Der Horstas įvedė į NLP arsenalą mikro-, makro- ir metastrategijų temą. Maiklo Holo „arkliukas“ – metabūsenos. Deividas Gordonas savo interneto svetainėje sukūrė NLP modelių biblioteką. Periodiškai NLP vis sugrįžtama prie to, nuo ko NLP faktiškai ir prasidėjo – tai sėkmingų ir genialių žmonių patyrimo modeliavimas.
NLP prasidėjusi kaip tam tikra psichoterapijos atšaka pradėta plačiai taikyti tokiose srityse kaip komunikacijos, mokymas, menas, kūryba, verslas ir organizacijų konsultavimas – visur, kur bent kiek intensyviau eksploatuojami žmogaus mąstymo ir elgesio resursai.
Besigilinant į NLP jums gali kilti klausimas, o koks ryšys tarp NLP ir verslo pasaulio? Kiek aktualios šiandiena NLP idėjos šiame taip greitai besikeičiančiame technologijų pasaulyje. Raktinis žodis šiuo atveju yra „pokyčiai“. Visi NLP įrankiai buvo ir yra tampriai susiję su pokyčių procesu. Fricas Perlsas, Virdžinija Satir ir Miltonas Eriksonas, nuo kurių profesionalios komunikacijos modeliavimo NLP faktiškai ir prasidėjo, buvo neprilygstamais pokyčių vykdymo meistrais. Šiuolaikinis NLP – tai visų pirma metodologija, kuri kaip ir matematika, gali sėkmingai aptarnauti pačias įvairiausias žmonijos progreso sritis. Šiuo metu būtų sunku rasti šalį, kurioje nebūtų populiarinamos NLP idėjos.
NLP tai – kūryba. NLP skatina pokyčius ir pati yra nuolatiniame pokyčių ir tapsmo procese.