Viename kalnų kaimelyje gyveno žmogus, kuris garsėjo tuo, jog per ilgą savo gyvenimą niekada su niekuo nėra susiginčijęs.
Ir štai vieną kartą iš žinomo sostinės dienraščio pas jį atvyko korespondentas, kad parašytų straipsnį apie tokį išskirtinį reiškinį. Senis pavaišino atvykėlį arbata ir tarp jų įvyko toks pokalbis:
-Sakykite, gerbiamasis, ar tai tiesa, kad jūs nugyvenote jau beveik šimtą metų ir niekada su niekuo nesate susikivirčijęs?
-Taip, tai tiesa.
-Tai ką, visiškai nei su vienu žmogumi? Ir net su savo žmona?
-Taip, ir net su savo žmona.

Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą.
Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė:
-Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai - nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia.
Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė:
-Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių.
Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Neaišku... Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto... Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti. 

​Vienoje Indijos provincijoje gyveno žmogus, kurio pareiga buvo – kiekvieną dieną į mokytojo namus atnešti vandens.
Tai nebuvo sunkus darbas. Žmogus turėjo du didelius molinius puodus. Jie virvėmis buvo pritvirtinti prie medinių naščių. Taip nuo šaltinio ir buvo parnešamas vanduo.
Moliniai puodai nebuvo nauji. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų buvo įskilęs. Sveikasis puodas neišlaistydamas nė lašelio į mokytojo namus pristatydavo visą vandenį. Tuo tarpu įskilusiame puode kelionės pabaigoje likdavo vos pusė reikiamo kiekio.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai...
Ir kiekvieną kartą vandennešys į mokytojo namus pristatydavo tik pusantro puodo gaivaus šaltinio vandens. Sveikasis puodas didžiavosi, kad gali puikiai atlikti pareigą. Vargšas įskilęs puodas gėdijosi savo negalios ir pergyveno, kad netinkamai atlieka tai, kam yra skirtas.

Vienas žmogus ėjo per turgų ir užsimanė riešutų. Jis priėjo prie prekeivio,  susimokėjo ir įkišo ranką į asotį. Pasisėmė tiek riešutų kiek galėjo. Tačiau, kai pamėgino ištraukti ranką su riešutais, ranka įstrigo. Jis pradėjo dejuoti, šaukti, keiktis, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Galiausiai jis visai nusiminė ir ėmė maldauti pardavėją:
-Padėk man.
Pardavėjas jam tarė:
-Aš padėsiu tau, jei darysi viską tiksliai taip kaip aš tau liepsiu.
-Padarysiu viską, ką liepsi, tik išlaisvink mane iš šio ąsočio gniaužtų.
-Tuomet kišk savo ranką gilyn į ąsotį.
Žmogui pasirodė keistas toks prekeivio paliepimas, - juk jis priešingai - nori ištraukti ranką. Tačiau pakluso ir padarė kaip liepiamas. Prekeivis tęsė:
-Dabar atgniaužk saują ir paleisk riešutus, kuriuos laikai. 

K​artą vienas prekiautojas pasikvietė pas save sūnų ir tarė jam:
-Tu jau išaugai, daug ką išmanai ir aš norėčiau perduoti tau valdyti mūsų verslą. Tačiau liko dar vienas dalykas, kurį tu turi sužinoti. Rytoj tu turėsi iškeliauti pas patį išmintingiausią iš visų mano kada nors sutiktų žmonių. Jis tau pasakys, kas yra tikra laimė.
Keturiasdešimt dienų keliavo jaunuolis per dykumą ir pagaliau priėjo kalną, kurio viršūnėje puikavosi nuostabi pilis. Ten ir gyveno išminčius, kurio jis ieškojo. Kai jaunuolis įžengė į pilį, niekas jo nepasitiko. Kiek paklaidžiojęs jis pateko į salę, kur gyvenimas tiesiog kunkuliavo: žmonės įeidavo ir išeidavo, kažkas būriavosi prie fontanų ir kalbėjosi, nedidelis orkestras grojo užburiančias melodijas ir stovėjo stalas, nustatytas pačiais išrankiausiais šios vietovės valgiais. Tuomet jis pamatė išminčių, kuris bendravo su įvairiais žmonėmis. Dvi valandas pralaukė jaunuolis, kol pagaliau atėjo ir jo eilė.

Kambarys, kuriame mes buvome, skendėjo prieblandoje. Pro užtrauktas užuolaidas vos prasimušė dienos šviesa. Mano draugas tyliai atidarė žmonos komodos stalčių ir išėmė iš ten mažą, į šilko audinį suvyniotą, paketą:
- Tai ne šiaip sau paketas. Jame - nepaprastai, gražių apatinių rinkinys.
Jis atidarė paketą ir atsargiai, pačiais pirštų galiukais perbraukė šilką ir mezginius.
- Aš nupirkau jai tai prieš aštuonerius ar devynerius metus Niujorke, tačiau ji niekada jų nedėvėjo. Ji norėjo juos pasilaikyti ypatingai progai.
Aš pagalvojau, - na taip, ta ypatinga proga kaip tik dabar ir yra...
Jis nuėjo prie lovos ir padėjo paketą šalia kitų daiktų.

Ligoninėje vienoje palatoje gulėjo du sunkūs ligoniai. Vienas gulėjo prie lango, o kito lova buvo prie pat durų.
-Kas ten matosi per langą? – kartą paklausė tas, kuris gulėjo prie durų.
-O! – gyvai atreagavo pirmasis. – Aš matau dangų, debesis, panašius į fantastiškiausius gyvūnus, ežerą ir mišką tolumoje.
Ilgainiui kiekvieną dieną gulintis prie lango ligonis pasakodavo savo palatos draugui apie tai, ką matė už lango. Jis pasakodavo apie valtį, žvejus, grįžtančius su dideliu laimikiu, apie ant kranto žaidžiančius vaikus, apie įsimylėjėlis, kurie laikėsi susikibę rankom ir nenuleido vienas nuo kito spindinčių akių.
Tuo metu, kai jis pasakodavo apie už lango atsiveriančius nuostabius vaizdus, jo kaimyną palaipsniui užvaldė nesuvokiama neapykanta. „Taip nesąžininga, - galvojo jis. – Už kokius tokius nuopelnus būtent jį paguldė prie lango, o ne mane. Už ką aš esu priverstas spoksoti į šias purvinas duris, su apsilupusiais dažais, kai tuo tarpu jis mėgaujasi tuo puikiu vaizdu už lango?“

Pas pasaulinio garso fiziką Nilsą Borą į Kopenhagą atvažiavo jo kolega amerikietis ir mato, kad ant mokslininko namų durų kabo pasaga.
-Nilsai,- tarė amerikietis,- kas čia pas tave ant durų?
-Tai pasaga. Žmonės sako, kad pasagos laimę neša, - visai nesutriko fizikas.
-Mielas Nilsai, - tarė tokio draugo atsakymo nustebintas amerikietis, - tu apsišvietęs žmogus, mokslininkas, atskleidęs ne vieną gamtos paslaptį. Nejaugi tu tiki, kad pasaga gali atnešti laimę?
-Ne, - atsakė Boras, - žinoma, netikiu, bet kalbama, kad ji neša laimę nepriklausomai nuo to, ar tu tuo tiki, ar ne?

​Didysis šaudymo iš lanko meistras vardu Drona mokė savo mokinius. Jis pakabino ant medžio taikinį ir paklausė kiekvieno iš mokinių, ką jis mato.
Vienas atsakė:
- Aš matau medį ir taikinį jame.
Kitas pasakė:
-Aš matau medį, kylančią saulę, paukščius debesyse...
Visi likusieji atsakinėjo maždaug panašiai. Tada Drona priėjo prie savo geriausio mokinio ir paklausė:
-O tu ką matai ?
Tas atsakė:
- Aš nieko nematau išskyrus taikinį.
Ir Drona pasakė:
- Tik toks žmogus gali tapti pataikančiu į savo tikslą.
 
Istorijos moralas
 
Gyvenimo kelyje kiekviename žingsnyje tyko pagundos, taip ir skatinančios nukrypti mus į šoną. Kuo labiau išmoksi atskirti pirmaeilius dalykus nuo antraeilių, nematyti, kas yra aplinkui, tuo ryškiau matysi tai, kas yra pačiame centre – tai, kas yra svarbiausia.

Vyras ir žmona pragyveno santuokoje trisdešimt metų. Bendro gyvenimo jubiliejaus proga žmona nusprendė pradžiuginti vyrą gardžiu vyšnių pyragu. Tokį pyragą ji kepdavo kiekvieną sekmadienį. Tačiau šį kartą norėjo jį paruošti su ypatinga meile. Kiekvieną kartą padalinusi pyragą pusiau, vyrui ji atiduodavo labiau paskrudusią, skaniąją, pusę. Pati valgydavo likusią dalį su minkštuoju šonu.
Pagaliau pyragas baigė kepti. Žmona padalino jį pusiau ir staiga pagalvojo - ji trisdešimt metų vyrui atiduodavo skaniąją pyrago dalį. Negi ji nenusipelnė bent šiandien skaniąją pyrago dalį pasilikti sau.
Nors jaudinosi ir nerimavo, kaip vyras sureaguos į tokį jos akibrokštą, visgi padarė taip, kaip nusprendė – sau pasiliko paskrudusiąją pyrago pusę, vyrui į lėkštę įdėjo pyrago dalį su minkštuoju šonu.