Istorija apie tai, kas yra laimė.

K​artą vienas prekiautojas pasikvietė pas save sūnų ir tarė jam:
-Tu jau išaugai, daug ką išmanai ir aš norėčiau perduoti tau valdyti mūsų verslą. Tačiau liko dar vienas dalykas, kurį tu turi sužinoti. Rytoj tu turėsi iškeliauti pas patį išmintingiausią iš visų mano kada nors sutiktų žmonių. Jis tau pasakys, kas yra tikra laimė.
Keturiasdešimt dienų keliavo jaunuolis per dykumą ir pagaliau priėjo kalną, kurio viršūnėje puikavosi nuostabi pilis. Ten ir gyveno išminčius, kurio jis ieškojo. Kai jaunuolis įžengė į pilį, niekas jo nepasitiko. Kiek paklaidžiojęs jis pateko į salę, kur gyvenimas tiesiog kunkuliavo: žmonės įeidavo ir išeidavo, kažkas būriavosi prie fontanų ir kalbėjosi, nedidelis orkestras grojo užburiančias melodijas ir stovėjo stalas, nustatytas pačiais išrankiausiais šios vietovės valgiais. Tuomet jis pamatė išminčių, kuris bendravo su įvairiais žmonėmis. Dvi valandas pralaukė jaunuolis, kol pagaliau atėjo ir jo eilė.

---

Išminčius įdėmiai išklausė jaunuolio pasakojimą apie tai, kokio tikslo vedinas šis atkeliavo į pilį, tačiau atsakė, kad dabar neturi laiko atskleisti jam laimės paslaptį. Išminčius pasiūlė jaunuoliui pasivaikščioti po rūmus ir grįžti pas jį po dviejų valandų.
-Tačiau aš noriu paprašyti tavęs vieno dalyko,- pridūrė išminčius, ištiesdamas jaunuoliui mažytį šaukštelį, į kurį įlašino du lašelius aliejaus. – Saugok šaukštelio turinį. Turi grįžti nė kiek jo neišlaistęs.
Nenuleisdamas akių nuo šaukštelio, jaunuolis pradėjo rūmų laiptais kilti į viršų ir leistis žemyn. Po dviejų valandų varginančio pasivaikščiojimo jis sugrįžo pas išminčių.
-Na kaip,- paklausė išminčius,- ar matei persiškus kilimus, kurie puošia mano valgomąjį? Gal grožėjaisi sodu, kurį vyriausias sodininkas kūrė ištisus dešimt metų? Kaip tau patiko puikieji pergamentai mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino, kad jis nieko nematė. Vienintelis jo rūpestis buvo nepralieti aliejaus lašų, kuriuos patikėjo jam išminčius.
-Ką gi, grįžk ir susipažink su mano rūmų stebūklais, - tarė jam išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, jei nežinai namų, kuriuose jis gyvena.
Jaunuolis paėmė šaukštelį, atsiduso ir vėl išėjo į kelionę po rūmus. Dabar jis pamatė ant sienų iškabinėtus meno kūrinius, puikiuosius sodus, pilnus įvairiaspalvių paukščių, nuostabiuosius gėlynus ir įspūdingus pergamentus.
Grįžęs pas išminčių, jis smulkiai nupasakojo viską, ką pamatė ir patyrė šį kartą.
-O kur du aliejaus lašai, kuriuos aš buvau tau įlašinęs į šaukštelį?- netikėtai paklausė išminčius.
Jaunuolis žvilgtelėjo į šaukštelį ir nustėro pamatęs, kad pastarosios kelionės metu išlaistė visą jam patikėtą aliejų.
-Tai ir yra mano vienintelis patarimas tau. Laimės paslaptis yra tame, kad galėtum žavėtis visais pasaulio stebūklais, bet tuo pačiu metu visada prisimintum apie du aliejaus lašelius savo šaukštelyje.