Dideli balti paukščiai ruošėsi skristi į šiltuosius kraštus. Čia prišokuoja prie jų mažas pilkas paukštelis ir sako:
-Aha, dideli balti paukščiai, va jūs išskrendate dabar į šiltuosius kraštus, peržiemosite ten, po to sugrįšite ir gyvensite sau toliau. O aš mažas ir niekam nereikalingas štai lieku čia – sušalsiu ir numirsiu!
Dideli balti paukščiai jam ir tarė:
-Nusiramink, mažas pilkas paukšteli. Mes paimsime tave su savimi į šiltuosius kraštus, tu ten peržiemosi, nesušalsi ir gyvensi toliau.
Bet paprieštaravo jiems mažas pilkas paukštelis:
-Aha, dideli balti paukščiai, jums bepigu taip kalbėti – štai kokie jūsų dideli ir galingi sparnai. Jus lengvai įveiksite tą atstumą. O pasižiūrėkite kokie mažyčiai ir silpni yra mano sparneliai. Aš tikrai nepasieksiu šiltųjų kraštų ir žūsiu kur nors pakeliui.

Dieną iki gimimo kūdikis paklausė dievo:
-Aš nežinau, ką aš turėsiu veikti pasaulyje, į kurį ateinu.
Dievas atsakė:
-Aš padovanosiu tau angelą. Jis visada bus šalia tavęs.
-Bet aš nesuprasiu jo kalbos.
-Angelas išmokys tave savo kalbos. Taip pat jis saugos tave nuo visų bėdų ir negandų.
-Kaip ir kada aš turėsiu grįžti pas tave?
-Tavo angelas tau viską pasakys.
-O koks mano angelo vardas?
-Nesvarbu, koks jo vardas. Bet tu jį vadinsi – mama.

Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau.
Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
-Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
-Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
-Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
-Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia.... na šiaip sau.

Vakare du draugai sėdėjo bare, gurkšnojo alų ir spoksojo į televizoriaus ekraną. Tuo metu kaip tik buvo transliuojamos naujienos. Rodė moterį, kuri stovėjo ant stogo atbrailos ir grąsinosi šokti žemyn. Vienas draugelis ir sako kitam:
-Štai ką aš tau pasakysiu. Lažinkimės. Jei ji šoks nuo stogo – tu man duosi dvidešimt dolerių. Jei ji apsigalvos ir nešoks – aš tau duosiu dvidešimtinę. Tinka?
-Tinka, - tarė ilgai nedvejodamas antrasis draugelis.
Po kelių minučių moteris šoka nuo stogo ir užsimuša. Lažybas pralošęs vyrukas atsidūsta, išsitraukia piniginę ir ištiesia pirmajam draugeliui dvidešimties dolerių banknotą.
Praeina kiek laiko ir pirmasis taria:
-Paklausyk. Aš negaliu paimti iš tavęs tos dvidešimtinės. Aš turiu tau prisipažinti. Aš žiūrėjau šį žinių reportažą dieną. Tai buvo kartojimas.

Bobas Nelsonas knygoje „Vadyba žaliems“ papasakojo istoriją apie vieną Kalifornijos įmonę, gaminančią lėktuvus. Įmonės vadovybė Kalėdų proga nusprendė atsidėkoti visiems savo darbuotojams. Kiekvienam darbuotojui buvo padovanota po kalakutą. Tačiau bėda buvo tame, kad kai kurie darbuotojai pastebėjo, kad jų kalakutai yra mažesni už kitų bendradarbių. Netrukus kompanijos vadovybę pasiekė skundai – mažesnius kalakutus gavę darbuotojai manė, kad taip juos baudžiai už prastą darbą.
Vadovybė negalėjo nesureaguoti į tokius nesusipratimus. Kitais metais kalėdinių kalakutų tiekėjui buvo nurodyta pristatyti vienodo svorio kalakutus. Tačiau kalakutų tiekėjas pranešė, kad nepaisant kliento reikalavimų, Viešpats kalakutus sukūrė nevienodus, ir pateikti tūkstančius vienodo svorio paukščių būtų neįmanoma. Tačiau įmonės administracija visgi rado išeitį iš šios keblios padėties – prie kiekvieno kalėdinio kalakuto pridėjo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kalakuto svoris nebūtinai atspindi jūsų praėjusių metų veiklos rezultatus.“

Viena iš tų istorijų, kurias el.paštu gauname iš draugų ir persiunčiame kitiems savo draugams. Jos ateina tarsi iš niekur ir nugrimsta nebūtin. Jos būna pakankamai trumpos, kad užtektų kantrybės perskaityti iki galo ir pakankamai aštrios, kad kartais geram dešimtmečiui įsirėžtu į smegenis ir visuomet iškiltų atmintyje būtent tais momentais, kai jų dėl nesuprantamų priežasčių labiausiai prireikia. Tos istorijos ypač praverčia tuomet, kai tau reikia priimti svarbų sprendimą. Kartais tos istorijos tampa puikia stimuline medžiaga, leidžiančia į įprastus kasdienius dalykus pasižiūrėti kitaip. O kartais jos yra tarsi žibintai naktį nušviečiantys lėktuvų pakilimo taką...
Vašingtono metro stotis. Šaltas sausio rytas. Vyras apsirengęs pilkais apdarais išsitraukia smuiką ir pradeda groti.

Atsakymas į klausimą – 3 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą – 12 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą raštu – 20 eur.
Atsakymas į idiotišką klausimą – 60 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą – 80 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą gerai pagalvojus – 100 eur.
Teisingas atsakymas į kvailą klausimą – 90 eur.
Gilinimasis į problemą – 15 eur/val.
Gilinimasis į problemą nurodant klaidas – 20 eur/val.
Gilinimasis į problemą ištaisant klaidas – 30 eur/val.
Nuoširdus gilinimasis į problemą – (dėl techninių priežasčių paslauga šiuo metu neteikiama).
Nuoširdumas – 9 eur.
Tikras nuoširdumas – 21 eur.
Patarimas – 5 eur.
Teisingas patarimas – 10 eur.

Tavo atmintyje sukaupta daugybė faktų. Galbūt net daugiau negu bet kurioje pasaulio enciklopedijoje. Ir labai norėdamas tu galėtum visus tuos faktus iškelti iš atminties gelmių, prisiminti. Tačiau svarbiausia tavo atmintyje yra visai kas kita. Svarbiausia yra prisiminti – kas tu iš tikrųjų esi.
Yra viena sena istorija. Besilaukianti liūtė nekreipdama dėmesio į savo padėtį laigė kalvomis ir vieno staigaus šuolio metu pagimdė. Naujagimis nukrito į avių kaimenę. Avys jį priėmė ir užaugino. Suprantama, kad jaunas liūtukas susitapatino  save su avimis. Buvo truputi keista, kad jis toks didelis ir toks nepanašus į likusias avis. Na bet gal jis buvo tiesiog išsigimėlis. Jis buvo išauklėtas vegetaru.

​Karalius sukvietė visus karalystės išmnčius ir tarė:
– Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų.
Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių jie nedrįso. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia.
Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė:
– Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius.
Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto.
Karalius pažvelgė į žiedą – ten buvo išgraviruota: „Net ir šitai praeis.“