Vienoje tekstilės įmonėje kažkur Amerikoje dirbo staklių operatorius. Toje kompanijoje amžinai kildavo problemos su verpalų kokybe – siūlas dažnai nutrūkdavo, ir dėl to tekdavo stabdyti visą gamybą. O tai reikšdavo didelias laiko sąnaudas ir nemenkus nuostolius. Šis operatorius, pradirbęs kompanijoje daug metų, sugalvojo, ką reikia padaryti, kad siūlas nenutrūktu. Tačiau niekam kompanijoje nerūpėjo jo idėjos – iš kur meksikiečio galvoje gali būti dėmesio vertos idėjos. O jis pats nedrįso eiti pas direktorių su savo iniciatyvomis.
Visai neseniai pasikeitė kompanijos savininkai – ji buvo perpirkta. Naujasis direktorius rado laiko, pereiti per cechus ir pasikalbėti su darbininkais. Susitiko jis ir su senuoju darbininku meksikiečiu. Darbininkas išsišnekėjo ir papasakojo apie savo sumanymą.
-Kokia puiki idėja – ir svarbiausia – taip lengvai įgyvendinama! – sušuko naujasis direktorius iš nuostabos. – Ir seniai jus tai sugalvojote?
-Prieš dvidešimt trejus metus,- atsakė senas meksikietis darbininkas.

Vieną kartą Ksanfas pasikvietė savo vergą Ezopą ir tarė jam:
-Šiandiena pas mane pietums susirinks mano draugai. Tu turi paruošti geriausią patiekalą, kad jis tiktų net pačiam išrankiausiam skoniui.
Ezopas ilgai nedelsdamas nuėjo į turgų, nupirko tuziną kiaulės liežuvių, iškepė juos ir patiekė svečiams.
-Ir šitą patiekalą tu vadini pačiu geriausiu? – nejuokais supyko Ksanfas, matydamas kaip ištyso jo svečių veidai, išvydus tokį paprastą maistą.
-Taip, - tarė Ezopas. – Ar gali būti kas nors vertingiau už liežuvį? Viskas kas tik įvyksta šiame pasaulyje, įvyksta liežuvio dėka. Liežuvio pagalba mes galime pasakyti, paprašyti, padėkoti ir atsiprašyti.  Liežuvis leidžia mums prisipažinti meilėje ir sakyti mūsų artimiesiems ir brangiausiems žmonėms gražiausius žodžius. Būtent liežuvio dėka yra kuriami įstatymai. Pagaliau ir tavo filosofija, Ksanfai, yra sukurta liežuvio pagalba.

Buvo ilga varginanti kelionė. Dabar moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis. 
Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių jį paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. 

​Profesorius keliavo iš universiteto į universitetą kalbėdamas apie kvantų fiziką. Vieną dieną jo vairuotojas tarė „Profesoriau, aš girdėjau jūsų paskaitą tiek kartų, kad galėčiau pats ją perskaityti". Profesorius pasakė ,,Puiku, perskaitykite ją šįvakar". Kai jie nuvažiavo į universitetą, vairuotojas buvo pristatytas kaip profesorius. Jis perskaitė paskaitą, ir niekas nepastebėjo skirtumo. Po to kažkas auditorijoje uždavė ilgą klausimą apie Bulio algebrą ir kvantų mechaniką. Vairuotojas kiek sutriko, tačiau greitai rado sprendimą: „Negaliu patikėti, kad uždavėte tokį klausimą. Jis toks paprastas, kad leisiu į jį atsakyti savo vairuotojui".

Vienas senas žmogus persikėlė gyventi pas savo sūnų su marčia ir keturmečiu anūku.
Jo rankos drebėjo, akys prastai matė, vaikščiojo šlubčiodamas. Visa šeima valgydavo kartu, prie vieno stalo, bet drebančios senuko rankos ir silpnas regėjimas kiek trikdė šį procesą. Trupiniai byrėdavo nuo jo šaukšto ant žemės, o kai jis laikydavo rankose stiklinę, pienas tikšdavo ant staltiesės.
Visa tai sūnų ir marčią po truputį ėmė vis labiau ir labiau erzinti.
– Mes turime kažko imtis, – tarė sūnus. – Man jau gana, to nuolat laistomo pieno, trupinių ir garsaus čepsėjimo.
Sutuoktiniai pastatė atskirą mažą staliuką tolimame kambario kampe. Nuo šiol senukas valgydavo ten, o šeimyna galėjo ramiai mėgautis savo pusryčiais, pietumis ir vakariene.
Po to, kai senukas sudaužė savo lėkštę du kartus, valgį jam pradėjo duoti mediniame dubenėlyje.

– Noriu skirtis su vyru, – tarė moteris, – ir aš noriu, kad jam skaudėtų, kuo labiau.
– Tokiu atveju, – pratarė psichologas, – pradėkite jam sakyti komplimentus.
Kai jis pajus, kad esate jam nepaprastai brangi ir reikalinga, tikės, kad tikrai jį mylite – tada ir pateikite skyrybų prašymą. Tokiu būdu jūs tikrai jį labai įskaudinsite.
 
Po kelių mėnesių moteris sugrįžo ir pranešė, kad tiksliai vykdė psichologo instrukcijas.
– Puiku! – atsakė šis. – Atėjo laikas skyryboms.
– Kokioms skyryboms? – pasipiktino moteris. – Niekada! Juk aš jį myliu.

​ Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?
– Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
– Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.
Galiausiai jis paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia.
– O kas atsitinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, jie kalba tyliai. Tai todėl, kad jų širdys labai arti ir atstumas tarp jų visai mažas. O kai jie dar labiau myli, kas nutinka? – tęsė Mokytojas, – Nekalba, o tik šnabždasi ir tampa vis artimesni savo Meilėje. 

​ Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
– Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko nemalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps, o vandens stiklinėje liks tiek pat.
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė:
– Taip ir su gyvenimo problemomis: tik pradėkite nuolat apie jas galvoti, ir jos bus nuolat su jumis ir kankins jus iki skausmo. O jei, kaip tą stiklinę, pastatysite ant stalo, pažiūrėję įvertinsite ir nuspręsite, ką toliau darysite – problemos jūsų nebekankins. Problemų nereikia nešiotis su savimi, jas reikia spręsti.

​Vienas iš suaugusio žmogaus požymių – polinkis reikšti savo nuomonę. Kartais kai net niekas to ir neprašo. Mes visuomet žinome kaip iš tikrųjų turi būti ir kaip būtų geriausia pasielgti… kitam.
Toliau bus pateikti du klausimai, kurie kaip tik ir pasitarnaus savotišku testu patikrinti kiek jūs jau esate suaugęs.
 
Pirmas klausimas
Jūs sutinkate besilaukiančią moterį, kuri jau turi aštuonis vaikus, trys iš kurių yra kurti, du akli, vienas protiškai atsilikęs, o pati moteris serga sifiliu. Ką jūs jai patartumėte? Pasirinkite vieną iš pateiktų atsakomo variantų:
a) gimdyti devintą kartą,
b) pasidaryti abortą.
Atsakykite sau į šį klausimą ir tuomet galėsite skaityti toliau.
Antras klausimas
Reikia išsirinkti naują pasaulinį lyderį. Balsavimo rezultatai pasiskirstė taip, kad dabar viskas priklauso nuo jūsų, nes jūsų balsas yra lemiamas. Taigi, klausimas: už kurį iš trijų lyderių  remdamiesi turima informacija atiduotumėte savo balsą.