Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną.  Jam bežiūrint, kokonas praplyšo.  Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos.
Žmogus nusprendė drugeliui padėti.  Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo. Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino.
Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris.
Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi.
Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.

Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.
Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios.
Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.
Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja.

​Važiavo kartą jaunas žmogus tviskančiu nauju „Jaguaru“. Jo nuotaika buvo puiki. Staiga jis pamatė kelkraštyje sėdinčius vaikus. Kai atsargiai juos apvažiavęs, jis jau ketino spūstelėti akseleratorių, staiga išgirdo, kaip į mašiną smogė akmuo. Jaunas žmogus sustojo, išlipo iš mašinos, griebė vieną berniūkštį už skvernų ir pradėjo šaukti:
-Parše! Kaip tu drįsai mesti akmenį į mano mašiną?! Ar tu žinai, kiek ji kainuoja?!
-Atleiskite man, misteri,- tarė vaikas. – Aš nenorėjau pakenkti nei jums, nei jūsų mašinai. Mano brolis – invalidas, jis iškrito iš vežimėlio, bet aš negaliu jo pakelti, nes jis man per sunkus. Jau kelias valandas mes šaukiamės pagalbos, bet niekas į mus nekreipia dėmesio. Aš neturėjau kitos išeities, kaip tik mesti akmenį į jūsų mašiną, nes ir jūs būtumėte nesustojęs.

Karalius turėjo tarną, kuris bet kuriomis aplinkybėmis jam sakydavo:
– Brangus valdove, nenusimink, nes viskas, ką daro Dievas – tobula. Jis niekada neklysta.
Sykį jiedu iškeliavo medžioti. Staiga karalių užpuolė laukinis žvėris. Tarnas suskubo į pagalbą ir nudobė žvėrį, tačiau šis spėjo nukąsti karaliui pirštą. Karalius įniršo ir, neparodęs jokio dėkingumo savo tarnui, užriko:
– Jeigu Dievas būtų geras, žvėris manęs nebūtų užpuolęs ir aš nebūčiau praradęs piršto.
Tarnas atsakė:
– Nepaisant to, kas dabar įvyko, galiu pasakyti tik tiek, kad Dievas geras, ir visi jo veiksmai yra tobuli. Jis visada teisus.
Tokio atsakymo dar labiau įsiutintas karalius paliepė sargybiniams suimti tarną. Kiek vėliau valdovas vėl išsiruošė į medžioklę. Šį kartą jam ir vėl nepasisekė: jį sučiupo laukiniai, kurie savo dievams aukodavo žmones.

​Dykinėjo kartą motina kupranugarė su vaikučiu kupranugariuku. Kupranugariukas staiga nei iš šio nei iš to ir taria:
-Mamyte, mamyte, tu žinai atsakymus į visus klausimus. Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
-Žinoma! Kas gi tau, sūnau, neduoda ramybės?
Kupranugariukas žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo.
-Kodėl mes, kupranugariai, turime kupras, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama nusišypsojo ir tarė:
-Matai, sūneli, mes esame dykumų gyventojai. Kupra mums reikalinga tam, kad galėtume sukaupti didelį kiekį vandens ir po to be didelio vargo ištverti ilgiausias keliones per saulės išdegintą dykumą.
Kupranugariukas neatlyžo:
-Gerai, tada kodėl mūsų, kupranugarių, tokios ilgos kojos ir tokios plačios pėdos, kokių neturi jokie kiti gyvūnai?
Mama išdidžiai atsakė:
-Būtent dėl šių ilgų kojų ir plačių pėdų mes sugebame įveikti sauso, biraus smėlio jūromis tokius atstumus, kurie yra neįveikiami niekam kitam.

​Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

​Vyras nuėjo į kirpyklą apsikirpti ir susitvarkyti barzdos. Kirpėjas ėmėsi darbo ir netrukus užsimezgė pokalbis. Jie kalbėjo apie daug dalykų ir įvairiomis temomis. Kai tarp kitų buvo paminėta ir  Dievo tema, kirpėjas tarė:
– Aš manau, kad Dievo nėra.
– Kodėl jūs taip sakote? – paklausė klientas.
– Na, jūs tik išeikite į gatvę ir suprasite, kad Dievo tikrai nėra. Pasakykite man, jei Dievas egzistuoja, ar ten būtų tiek daug sergančių žmonių? Tiek pamestų vaikų? Jei Dievas egzistuotų, nebūtų nei kančios, nei skausmo. Aš negaliu įsivaizduoti mylinčio Dievo, kuris leidžia patirti tiek nevilties ir skausmo.
Klientas minutėlę pagalvojo, bet nieko nepasakė, nes nenorėjo įžiebti kivirčo. Kirpėjas baigė darbą, klientas atsiskaitė ir paliko kirpyklą. Išėjęs į gatvę staiga pamatė vyrą ilgais, suveltais, purvinais plaukais ir neapkarpyta barzda. Jis atrodė purvinas ir netvarkingas. Klientas apsisuko, grįžo į kirpyklą ir pasakė kirpėjui:

​Ruduo. Paukščiai keliauja į šiltuosius kraštus. Matėte, kaip jie tai daro? Jei išgirsite žąsų klegenimą, užverskite galvą ir pasigrožėkite dailiais jų „V“ formos būriais, judančiais dangumi į pietus. Priekyje, pačiame smaigalyje, skrendantis paukštis tiksliai ir ryžtingai veda savo būrį į tikslą. Jei galėtume sekti akimis keliaujančias žąsis labai ilgai, pamatytume, kas nutinka, jei būrio lyderis pavargsta, arba jei atsitinka nelaimė ir koks medžiotojas jį pašauna.
Tuomet kita žąsis iškart užima pirmąją poziciją, ir būrio judėjimas praktiškai nesutrinka – žąsys skrenda į savo tikslą toliau.
Jei paauglystėje mėgote skaityti knygas apie indėnus, dabar pasistenkite prisiminti bizonų medžioklių aprašymus. Bizonų kaimenė, dėl metų laikų kaitos priversta keisti ganyklas, taip pat keliauja – kaip ir paukščiai.

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”: “Klausyk, – sako, – štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.
“O kam?”, – nustebęs klausia afrikietis.
“Kaip tai kam, – čia jau nustemba abu verslininkai, – vieną pats suvalgysi, o kitus, na, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

​Pasakojama, kad ši istorija atsitiko Prancūzijos revoliucijos metu, kai maištaujantys paryžiečiai susirinko prie karaliaus Liudviko rūmų.
Tuoj tuoj galėjo prasidėti rūmų šturmas.
Karalius išsikvietė jam ištikimo apsaugos būrio vadą ir liepė jam iššaudyti visus tuos padugnes.
Gavęs tokį kategorišką nurodymą karininkas nejuokais susirūpino.
Jei jis lieps dabar savo kariams šaudyti į susirinkusią minią, o revoliucija baigsis karaliaus nenaudai, jam bus galas.
Jei jis neįvykdis karaliaus įsakymo, nedelsiant bus pats nužudytas.
Padėtis regis buvo be išeities.
Tačiau išėjus į aikštę priešais rūmus, karininkui staiga šovė viena mintis ir jis nusprendė išnaudoti paskutinį šansą.
-Žmonės, – kreipėsi jis į minią. Visi nuščiūvo ir laukė, ką šis kariškis dabar čia darys.- Man įsakyta sušaudyti visus padugnes.
Tačiau jūsų tarpe aš matau daug garbingų žmonių.