Kartą vienas žmogus keliavo per svetimą kraštą. Ilgai keliavo. Pradėjo temti. Laimei, tuo metu priėjo kaimą. Pasiprašė nakvynės. Žmonės čia buvo svetingi – ne tik suteikė pastogę, bet pavalgydino ir pagirdė. Ryte pakirdęs iš miego žmogus jau ruošėsi tęsti kelionę toliau, bet atkreipė dėmesį, kad šeimininkas buvo kažko nusiminęs.
-Kas nutiko, kad esat toks nusiminęs?
-Matai, žmogau, prieš kurį laiką mūsų dirbamuose laukuose apsigyveno baisus drakonas. Derlius jau seniai sunoko – jį reikia nuimti, tačiau mes bijome drakono ir nedrįstame eiti į laukus. Senka mūsų atsargos, bet mes nežinome, kaip įveikti tą pabaisą.
Keliauninko būta drąsaus žmogaus. Tad ilgai nedvejodamas jis tarė:
-Jūs suteikėte man nakvynę, todėl noriu atsidėkoti jums. Aš nueisiu ir įveiksiu tą drakoną.
Stvėrė keliauninkas tvirtą kuoką ir patraukė į kaimo laukus. Kaip gi jis nustebo, kai laukuose surado ne baisųjį drakoną, o tik neregėto dydžio moliūgą! Kvaili kaimiečiai,- nusijuokė sau keliauninkas, - moliūgą palaikė drakonu. Grįžo į kaimą pranešti džiugios žinios.

Ar esate kada su kuo nors diskutavę tema „kas svarbiau – žinios (išsilavinimas) ar patirtis“? Greičiausiai taip, nes daugelis jūsų vienaip ar kitaip susiduriate su naujų darbuotojų paieškos, adaptacijos ir karjeros planavimo problemomis. Kaip tik todel šįkart norime papasakoti istoriją, kurią vienoje is savo knygų aprašė NLP pradininkai R.Bandleris ir Dž.Grinderis:
Karta vienas zoologijos sodas, kuriame dirbo rūpestingi darbuotojai, o gyvūnai buvo laikomi artimomis jų natūraliam gyvenimui sąlygomis, gavo dovaną – didžiulį baltajį lokį. Darbuotojai labai apsidžiaugė, tačiau jie nebuvo pasiruošę priimti naujoko, todel nusprendė jam įrengti geras, vertas tokio gyvūno, patalpas. Tam laikotarpiui, kol jos buvo įrenginėjamos, lokį apgyvendino laikiname narve. Laikinasis būstas buvo tvarkingas, bet kiek ankštokas. Keletą mėnesių diena iš dienos lokys vaiksčiojo po jį ten ir atgal. Jis žengdavo tris žingsnius pirmyn, sustodavo priešais virbus, apsisukdavo, tuomet žengdavo tris žingnius atgal, sustodavo ir vėl apsisukdavo.

Parduotuvės šeimininkas stebi, kaip pardavėjas ginčijasi su pirkėju. Kai ginčas baigiasi, parduotuvės šeimininkas pasikviečia pardavėją pas save ir pratrūksta: tu, toks ir anoks, stuobry netašytas, ar nežinai, kad su pirkėju reikia elgtis kultūringai, paslaugiai ir nesiginčyti?
Taip žinau,-atsako pastarasis.
Šeimininkas kiek atlįžta: o dėl ko gi taip ginčijotės?
Pardavėjas susinepatogina, bet atsako: kad pirkėjas priėjo prie manęs, žodis po žodžio, ir pradėjo man įrodinėti, kad šios parduotuvės šeimininkas yra tikras asilas. Na aš ir pradėjau ginčytis…