Istorija apie tai, ar esi verta dešimties karvių.

Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau.
Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
-Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
-Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
-Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
-Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia.... na šiaip sau.

---

​-Aš taip nusprendžiau. Vadinasi taip ir bus.
Draugas nesiginčijo, atsisveikino ir nuplaukė toliau sau laimės ieškoti. O naujai iškeptas jaunikis nuėjo pirštis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toje gentyje buvo priimta už nuotaką duoti išpirką. Ir išpirka paprastai buvo duodama karvėmis. Išpirka už gerą nuotaką siekdavo net dešimt galvijų. Atvarė jaunikis į genties vado kiemą mykiančią dešimties karvių išpirką ir tarė:
-Gerbiamas vade, aš noriu paimti į žmonas tavo dukterį. Štai išpirka – dešimt karvių!
-Ką gi, tavo pasirinkimas – geras. Mano vyresnioji duktė yra gražuolė ir protinga. Ji verta tokios išpirkos. Aš sutinku.
-Gerbiamas vade, tu ne visai teisingai mane supratai. Aš noriu imti į žmonas tavo jaunesniąją dukterį.
-Tu ką – juokauji? Argi tu nematai, kad ji tokia... na šiaip sau.
-Bet aš noriu imti į žmonas būtent ją.
-Gerai, tai tavo pasirinkimas, bet kaip doras žmogus aš negaliu imti už ją dešimt karvių – ji nėra tiek verta.
Kiek pagalvojęs mergaitės tėvas pridūrė:
-Paimsiu, bet ne daugiau trijų karvių.
-Atleiskite, vade, bet aš noriu sumokėti būtent dešimt karvių.
Vadas neprieštaravo ir netrukus buvo iškeltos jaunųjų vestuvės.
Nepastebimai prabėgo keletas metų. Senasis draugas nusprendė aplankyti saloje likusį gyventi bičiulį ir sužinoti, kaip susiklostė jo gyvenimas.
Atplaukė, išsilaipino, eina pakrante, o jam priešais ateina moteris, tiesiog, nepaprasto grožio.
Keliautojas pasilabino ir paprašė jos pagelbėti surasti jam jo senąjį draugą. Moteris parodė kelią. Keliauninkas ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui vaikai bėginėja.
-Kaip tu gyveni? – paklausė.
-Ačiū. Aš esu laimingas.
Čia įeina ta pati gražioji moteris.
-Štai susipažink. Tai mano žmona.
-Kaip? Tu vedei antrą kartą?
-Ne, čia ta pati jaunėlė vado duktė.
Draugas neteko žado.
-Bet kas atsitiko, kad ji taip pasikeitė?
-O tu pats jos paklausk.
Priėjo draugas prie moters ir klausia:
-Atleisk man už netaktišką klausimą. Bet aš gerai prisimenu, kad tu buvai tokia... na šiaip sau. Kas atsitiko, kad tu tapai tokia gražuolė.
Moteris nusišypsojo ir tarė:
-Tiesiog, vieną kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių.
 
Istorijos moralas   
Visi  žmonės giliai viduje turi daugybę talentų. Deja, ne visi tai žino. Ko gero, didesnis džiaugsmas už džiaugsmą savyje tuos talentus atrasti yra džiaugsmas padėti kitiems žmonėms atrasti savo dvasios lobius ir padėti jiems tuos talentus iškelti į dienos šviesą.