Istorija apie mokėjimą nesiginčyti.

Viename kalnų kaimelyje gyveno žmogus, kuris garsėjo tuo, jog per ilgą savo gyvenimą niekada su niekuo nėra susiginčijęs.
Ir štai vieną kartą iš žinomo sostinės dienraščio pas jį atvyko korespondentas, kad parašytų straipsnį apie tokį išskirtinį reiškinį. Senis pavaišino atvykėlį arbata ir tarp jų įvyko toks pokalbis:
-Sakykite, gerbiamasis, ar tai tiesa, kad jūs nugyvenote jau beveik šimtą metų ir niekada su niekuo nesate susikivirčijęs?
-Taip, tai tiesa.
-Tai ką, visiškai nei su vienu žmogumi? Ir net su savo žmona?
-Taip, ir net su savo žmona.

---

​-Ir net su savo vaikais nesiginčijote?
-Taip, ir net su savo vaikais.
-Ir ką, per šimtą metų nė vieno vienintelio kartelio?
-Kiek prisimenu - nė karto.
-Niekada niekada nei su vienu žmogumi? – žurnalistas pradėjo karščiuotis, netikėdamas tuo, ką girdi.
-Na taip,- ramiai atsakė senis.
Žurnalistas (rausdamas ir vis labiau prarasdamas kantrybę):
-Netikiu. Negali būti, kad žmogus nugyventų visą gyvenimą ir nė karto nebūtų susiginčijęs nei su žmona, nei su vaikais, nei su kaimynais.
-Gerai jau gerai - ginčijausi... – nusileido senis.