Istorija apie įskilusį puodą ir gėles.

​Vienoje Indijos provincijoje gyveno žmogus, kurio pareiga buvo – kiekvieną dieną į mokytojo namus atnešti vandens.
Tai nebuvo sunkus darbas. Žmogus turėjo du didelius molinius puodus. Jie virvėmis buvo pritvirtinti prie medinių naščių. Taip nuo šaltinio ir buvo parnešamas vanduo.
Moliniai puodai nebuvo nauji. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų buvo įskilęs. Sveikasis puodas neišlaistydamas nė lašelio į mokytojo namus pristatydavo visą vandenį. Tuo tarpu įskilusiame puode kelionės pabaigoje likdavo vos pusė reikiamo kiekio.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai...
Ir kiekvieną kartą vandennešys į mokytojo namus pristatydavo tik pusantro puodo gaivaus šaltinio vandens. Sveikasis puodas didžiavosi, kad gali puikiai atlikti pareigą. Vargšas įskilęs puodas gėdijosi savo negalios ir pergyveno, kad netinkamai atlieka tai, kam yra skirtas.

---

​Vieną dieną, negalėdamas pakelti daugiau tokios padėties, puodas kreipėsi į vandennešį:
-Man labai gėda, kad negaliu tinkamai padaryti tai, kam esu skirtas. Ir noriu tavęs atsiprašyti.
-Kodėl? Man regis, tu visai be reikalo kremtiesi.
-Mano šonas - įskilęs, todėl aš galiu išsaugoti tik pusę to vandens, kurį tau reikia pristatyti į mokytojo namus. Tu turi nešioti vandenį, bet dėl įtrūkimo mano šone negali jo atnešti tiek, kiek galėtum,- nusiminęs tarė puodas.
Vandennešiui pagailo senojo suskilusio puodo ir jis tarė:
-Kadangi mes dabar kaip tik grįžtame namo, atkreipk dėmesį į tas gražias gėles, kurios žydi palei visą taką.
Ir iš tikrųjų, kai jie pakilo į kalvą, įskilęs puodas pamatė nuostabiausių gėlių eilę, kuri vinguriavo palei taką, vedantį į mokytojo namus. Šis vaizdas nuramino senąjį puodą. Tačiau tako pabaigoje jis vėl nuliūdo, nes per įskilimą jo šone nutekėjo pusė nešto vandens. Puodui pasidarė gėda ir jis vėl pradėjo atsiprašinėti vandennešio.
Čia vandennešys tarė:
-Tu tikriausiai pastebėjai, kad gėlės palei taką auga būtent tavo pusėje. Reikalas tame, kad aš seniai žinojau apie tavo trūkumą ir nusprendžiau juo pasinaudoti. Aš išbarsčiau gėlių sėklas būtent toje tako pusėje, kuri buvo nuolatos drėkinama vandens, išsipilančio pro įskilimą tavo šone. Todėl per tuos keletą metų aš turėjau galimybę kasdieną papuošti mokytojo namus nuostabiomis gėlėmis. Be tavęs tokio, koks tu esi, nebūtų to grožio, kuris dabar yra mokytojo namuose.