10 pradedančio koučingo specialisto klaidų

Kiekvienas pradedantis koučingo specialistas praeina savotišką „mokymosi vaikščioti“ etapą. Pirmieji žingsniai būna kupini entuziazmo, smalsumo ir noro padėti žmonėms. Tačiau kartu tai ir klaidų darymo metas. Ir tai visiškai natūralu. Kaip pirmą kartą mokantis važiuoti dviračiu: neišvengsi griuvimų ir nubrozdintų kelių, bet būtent tai išmoko laikyti pusiausvyrą o, netrukus, ir pradėti mėgautis pačiu vairavimu.
Pradedantieji koučai paprastai išgyvena daug jaudulio – ar klientui patiks tai, ką aš darau, ar nesusimoviau, ar tikrai tai, ką darau, yra „tikras“ koučingas. Tokiose situacijose natūraliai kyla pagunda patarti, nertis iš kailio, kalbėti daugiau nei klausytis ar net perimti atsakomybę už kliento sprendimus. Visos šios klaidos turi vieną bendrą bruožą – jos kyla iš noro būti geru, “teisingu” koučeriu, bet neretai nuveda priešinga kryptimi.
Svarbu suprasti, kad klaidos nėra nesėkmės ženklas. Atvirkščiai – jos yra geriausi mokytojai. Kiekviena klaida atskleidžia, kur dar galime augti ir kokias kompetencijas lavinti. Net ir patyrę koučai prisimena savo pradžią su šypsena – ir dažnai su dėkingumu toms situacijoms, kurios išmokė daugiau nei bet kuri paskaita mokymosi metu.
Toliau  apžvelgsime 10 dažniausių pradedančių koučingo specialistų klaidų. Aptarsime, kodėl jos atsiranda, kokios pasekmės kyla ir, svarbiausia – ką galima daryti, kad šios klaidos taptų ne kliūtimi, o pakopa augimo kelyje. Žinant dažniausias klaidas, galima gerokai paspartinti savo kelionę – vietoj daugybės skaudžių „kritimų“ įgyti aiškių gairių, kaip iš jų mokytis efektyviausiu būdu.

---

1 klaida. Per didelis noras patikti
Pradedant koučingo kelią, dažnas specialistas jaučiasi lyg stovėtų ant scenos. Klientas tampa tarsi žiūrovas, o koučeris – aktorius, kuris privalo atrodyti nepriekaištingai: šypsotis, užduoti tik “teisingus” klausimus, parodyti, kad puikiai išmano metodus ir technikas. Šis noras patikti yra natūralus – juk visi trokštame, kad mus vertintų. Tačiau būtent čia slypi viena pirmųjų klaidų.
Kai koučeris pernelyg stengiasi įtikti, jis praranda savo autentiškumą. Sesija tampa labiau apie koučerį, nei apie klientą. Vietoje natūralaus buvimo pokalbyje atsiranda vaidybos elementai: per daug šypsenų, dirbtinai „gražūs“ klausimai, pasitikėjimo savimi imitavimas. Klientas tai pajunta – galbūt ne sąmoningai, bet kaip tam tikrą nenatūralumą. Ir tuomet tarp jų neatsiranda gilesnio ryšio, be kurio koučingas sunkiai pasiekia tikrąjį poveikį.
Šios klaidos šaknys slypi pradedančio specialisto baimėje: „O kas, jei klientui nepatiksiu? Jei jis pagalvos, kad esu neprofesionalus? Jei nebegrįš?“ Tai labai žmogiška. Tačiau noras patikti dažnai užgožia tikrąją koučingo esmę – klausytis, užduoti klausimus ir lydėti žmogų jo paieškose, o ne siekti pripažinimo sau.
Kai kas nors nori mums duoda „per daug“, jis tampa panašus į drugelį, desperatiškai plasnojantį aplink lemputę. Lemputė šviečia, bet drugelis pats pavargsta nuo savo skrydžio. Taip ir koučeris – norėdamas spindėti, pamiršta, kad užtenka tiesiog būti šviesos šaltiniu, o ne nuolat įrodinėti, jog šviečia.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Visų pirma, verta prisiminti: klientas atėjo ne vertinti koučerį, o atrasti atsakymus į jam rūpimus klausimus.
• Antra, vidinė laikysena: „Aš esu čia ne tam, kad patikčiau. Aš esu čia tam, kad būčiau naudingas.“
• Trečia, kuo daugiau patirties sukaupiama, tuo mažiau energijos sunaudojame vaidybai – koučeris atsipalaiduoja ir tampa savimi.

Profesionalai neretai sako: „Geriausią darbą atlieku tada, kai pamirštu, kad esu koučeris.“ Tai reiškia, kad tikrasis koučingo meistriškumas prasideda tada, kai išnyksta noras patikti, o lieka tik autentiškas buvimas su klientu.
 
2 klaida. Patarimų koučingas
Vieni dažniausių pradedančio koučerio spąstų – vis neapleidžianti mintis: „Aš žinau, ką tau dabar reikia daryti.“ Atrodo, kad patarti klientui – pats natūraliausias būdas padėti. Juk kasdien taip elgiamės su draugais, šeimos nariais, kolegomis. Tačiau koučinge patarimai tampa klaida, kuri koučingo procesą paverčia  klasikiniu konsultavimu.
Kodėl taip nutinka? Dažniausiai todėl, kad pradedantis specialistas nori parodyti savo vertę: „Jei pasiūlysiu gerą idėją – klientas mane laikys profesionalu.“ Be to, patarimas atrodo tarsi greitesnis ir tiesesinis kelias į rezultatą. Tačiau iš tiesų jis uždaro klientui galimybę atrasti savus sprendimus. Klientas ima klausytis ne savo vidinės išminties, o koučerio. Tokiu atveju atsakomybė už sprendimus nejučia persikelia pas specialistą, o tai jau prieštarauja pačiai koučingo filosofijai.
Pasekmės pasimato gana greitai. Klientas gali trumpam susižavėti: „O, kaip gerai, kad tu man parodei kelią.“ Bet ilgainiui toks modelis neduoda tikros transformacijos. Nes kai žmogus įgyvendina ne savo paties, o kito pasiūlytą sprendimą, jis dažnai neturi vidinės motyvacijos. Sprendimas lieka „išorinis“ – neįsišaknijęs jo vertybių sistemoje.
Patarimas koučinge yra tarsi už žmogų sudėta dėlionė. Nuotrauka gal ir graži, bet pats klientas lieka nuošalyje, praradęs galimybę pajusti atradimo džiaugsmą.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Kiekvieną kartą, kai kyla noras pasakyti „Aš žinau, kaip tau būtų geriau“, sustok ir užduok klausimą, kuris padės klientui pačiam atrasti atsakymą.
• Praktikuok tylą. Dažnai, kai kyla pagunda patarti, užtenka patylėti dar kelias sekundes – ir klientas pats prakalba.
• Primink sau, kad tavo tikroji vertė – ne atsakymai, o klausimai. Geras koučeris nėra kliento gyvenimo ekspertas, jis yra pokalbio proceso vedimo ekspertas.

Patyrę specialistai dažnai sako: „Kai tik nori patarti – užduok dar vieną klausimą.“ Tai paprasta, bet veiksminga taisyklė, padedanti išlaikyti koučingo grynumą ir tikrąją jo jėgą.
 
3 klaida. Baimė užduoti „keistus“ klausimus
Pradedantieji koučai kartais užstringa ties taip vadinamais „saugiais klausimais“. Jie klausia apie akivaizdžius dalykus, atsargiai tyrinėja paviršių ir nedrįsta nerti giliau. Kodėl? Nes bijo, kad jų klausimas pasirodys „keistas“ ar netaktiškas.
Ši baimė yra visiškai natūrali. Pradžioje atrodo, kad kiekvienas klausimas – tarsi testas, kurio rezultatus vertina klientas. „O jeigu paklausiu per daug tiesiai? O jeigu jis supyks? O jeigu atrodysiu nepakankamai profesionaliai?“ Toks vidinis kritikas perdėm kruopščiai filtruoja viską, kas tik gali ištrūksti iš koučo lūpų.
Tačiau būtent tie netikėti, iš pirmo žvilgsnio „keisti“ klausimai gali atverti didžiausias įžvalgas. Koučingas nėra kasdienis pokalbis prie kavos puodelio. Tai erdvė, kurioje galima ir reikia išdrįsti paklausti to, ko niekas kitas galbūt nedrįsta. Kartais vienas toks klausimas gali tapti lūžio tašku pamatyti visiškai naują perspektyvą.
Saugūs klausimai – tai tarsi vaikščiojimas aplink namą. Viskas gražu ir tvarkinga, bet naujų kambarių taip neatrasi. O „keistas“ klausimas – tai tarsi netikėtai atidarytos durys, už kurių slypi dar neatrasta erdvė.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Primink sau, kad klausimo tikslas – ne įtikti klientui, o sujudinti jo mąstymą. Jei klausimas priverčia klientą sustoti ir susimąstyti, jis jau atliko savo darbą.
• Leisk sau klysti. Net jei klausimas nebuvo pats taikliausias – jis gali atverti naują kelią pokalbiui.
• Pasitikėk procesu. Koučingas remiasi nuostata, kad klientas pats pasirinks, kurie klausimai jam vertingi, o kuriuos galima praignoruoti.

Patyrę koučai dažnai pastebi, kad būtent tie klausimai, kuriuos jie kažkada bijojo užduoti, vėliau tapo jų stipriausiais įrankiais. Drąsa paklausti „keistai“ dažnai yra tikrasis profesionalumo ženklas.
 
4 klaida. Noras gelbėti klientą
Daugelis pradedančiųjų koučerių jaučia stiprų impulsą padėti. Ir ne tik padėti – bet tiesiog išgelbėti klientą nuo jo problemų. Atrodo, kad jei žmogus atėjo pas mane su sunkumu, tai mano misija yra rasti jam sprendimą, parodyti kelią, netgi „ištraukti“ jį iš bėdos. Tokia nuostata gimsta iš gerų ketinimų, kurie kartais nuveda ne visai ten, kur reikia.
Kodėl? Koučingas nėra gelbėjimo operacija. Koučingas yra partnerystės procesas, kuriame klientas pats atranda savo stiprybes ir sprendimus. Kai koučeris užsideda gelbėtojo apsiaustą, jis nesąmoningai atima iš kliento atsakomybę už savo gyvenimą. Klientas gali pradėti tikėtis, kad koučeris viską padarys už jį, o tai blokuoja jo savarankiškumą ir augimą.
Pats koučeris taip pat nukenčia. „Gelbėtojo“ pozicija ilgainiui veda į perdegimą – juk neįmanoma prisiimti viso pasaulio skausmo. Nes neišvengiamai ateina nusivylimas: „Kodėl klientas nepadarė to, ką jam sakiau? Kodėl jis vėl grįžta su ta pačia problema?“ Tai ženklas, kad koučeris prisiėmė atsakomybę, kurios nereikėjo prisiimti.
Klientas plaukia upe ir mokosi išsilaikyti paviršiuje. Koučeris gali būti šalia, gali lydėti, gali padrąsinti. Bet jei koučeris pats puls plaukti vietoje kliento,  klientas taip ir neišmoks laikytis virš vandens.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Pirmiausia verta sau priminti: klientas nėra „sugedęs“, todėl jo nereikia taisyti ar gelbėti.
• Atsakomybės balansas: koučerio darbas – kurti saugią erdvę tyrinėjimui, kliento darbas – priimti sprendimus ir imtis veiksmų.
• Padeda supervizijos ir refleksija – jos leidžia pastebėti momentus, kai per daug „įsiveliate“ į kliento problemas.

Patyrę koučai dažnai sako: „Aš nesu čia tam, kad nuvežčiau klientą į tikslą. Aš esu čia tam, kad jis pats išmoktų vairuoti.“ Kai tai suvokiama, „gelbėtojo“ vaidmuo natūraliai atkrenta, o sesija tampa kur kas gilesnė ir stipresnė.
 
5 klaida. Kalbėti daugiau negu klausytis
Koučingo esmė – klausytis ir girdėti. Tačiau pradedantieji neretai pasiduoda pagundai kalbėti daugiau nei jų klientas. Užsitęsusios pauzės jiems sukelia nejaukumo jausmą. Todėl jie skuba atsiradusią tylą užpildyti savo kalbėjimu: paaiškinimais, pavyzdžiais, pasidalinimais iš savo gyvenimo. Atrodo, kad kuo daugiau kalbėsi, tuo labiau parodysi savo kompetenciją.
Iš tiesų nutinka priešingai. Kai koučeris kalba per daug, jis užgožia kliento mintis. Kliento balsas pasimeta ir procesas pamažu virsta paskaita ar draugišku pamokslavimu, bet ne koučingu. Klientas išeina su jausmu, kad išklausė kitą, bet pats liko neišgirstas.
Šios klaidos šaknys – ne tik noras pasirodyti žinovu, bet ir nemokėjimas laikyti pauzę. Daugelis mūsų esame įpratę, kad pokalbis turi tekėti non stop, kitaip „kažkas negerai“. Tačiau koučinge tyla yra vienas iš darbo instrumentų. Ji suteikia erdvės apmąstymui, leidžia klientui susitikti su savo mintimis ir išgirsti savo vidinį balsą.
Įsivaizduokime, kad koučeris ir klientas kartu klausosi muzikos. Jei koučeris nuolat dainuoja garsiau už muziką, klientas niekada neišgirs melodijos. Bet jei koučeris sustoja ir leidžia skambėti natoms, klientas gali atrasti savo melodiją.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Primink sau paprastą taisyklę: klientas turėtų kalbėti bent du kartus daugiau nei koučeris.
• Sąmoningai praktikuok trumpesnius sakinius ir ilgesnes pauzes. Leisk tylai būti – dažnai būtent po tylos ateina stipriausios įžvalgos.
• Susitelk į klausymąsi – ne tik į žodžius, bet ir į intonacijas, pauzes, emocijas.

Patyrę koučai juokauja: „Kai pastebiu, kad užkyla noras kalbėti – stengiuosi tuoj pat nutilti.“ Tai paprasta praktika, kuri daro stebuklus sesijose.
 
6 klaida. Struktūros nebuvimas
Pradedančio koučerio sesijos kartais primena pokalbį prie kavos puodelio: nuo vienos temos pereinama prie kitos, dėmesys šokinėja, o galiausiai neaišku, kur buvo pradėta ir kur norėta nueiti. Klientui gali būti malonu pasikalbėti, tačiau jis išeina be aiškaus rezultato.
Šios klaidos šaknys slypi baimėje „sukaustyti“ procesą. Koučas galvoja: „Jei laikysiuos struktūros, būsiu neautentiškas, pokalbis atrodys dirbtinis.“ Todėl jis renkasi laisvą, bet pavojingą kelią – kalbėti apie viską, kas iškyla eigoje. Deja, toks „laisvumas“ dažnai reiškia krypties praradimą.
Struktūra nereiškia nelankstumo. Tai labiau panaši į žemėlapį, kuris padeda nepamesti kelio. Klientas ateina su tema, bet koučerio užduotis – padėti jam paversti tą temą konkrečiu tikslu, tyrinėti gilesnius sluoksnius, pasiekti įžvalgas ir pabaigoje – suplanuoti veiksmus. Jei šių etapų nėra, pokalbis gali būti malonus, bet mažai veiksmingas.
Tarsi keliautojas leidžiasi į žygį be nužymėto maršruto. Jis gali patirti daug įspūdžių, bet yra rizika, kad vaikščios ratais ir niekur nenueis. Koučerio struktūra – tai tarsi kompasas, padedantis klientui žinoti, kad kelionė turi kryptį.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Laikykis GROW modelio etapų: tikslas – tyrinėjimas – įžvalgos – veiksmai.
• Sesijos pradžioje visada išsigrynink: „Ką konkrečiai klientas norėtų pasiekti šiandiena?“
• Sesijos pabaigoje padėk klientui įsivardinti, ką jis išsineša ir kokių veiksmų imsis.

Patyrę koučai dažnai sako: „Struktūra išlaisvina.“ Ji leidžia nebijoti, kad paklysi, ir tuo pačiu suteikia daugiau erdvės kūrybiškumui ir spontaniškumui pokalbio metu.
 
7 klaida. Orientacija į greitą rezultatą
Pradedantieji koučai dažnai veržiasi parodyti savo vertę kuo greičiau. Jie įsivaizduoja, kad kiekvienos sesijos metu turi atsitikti „wow“ efektas (ir ne vienas) ir kad klientas kiekvieną kartą išeitų “nušvitęs”. Kai to neįvyksta, kyla nusivylimas: „Gal aš kažką darau ne taip? Gal nesu tinkamas šiam darbui?“
Šios klaidos šaknys slypi pradedančio specialisto ambicijose ir noruose įrodyti savo meistriškumą. Juk natūralu: ką tik baigei mokyklą, gavai pažymėjimą ir nori parodyti, kad tai veikia. Tačiau tokia nuostata gali tapti spąstais – koučeris pradeda skybinti procesą, bandydamas „išspausti“ rezultatą per greitai.
O koučingas veikia kitaip. Kartais didžiausias pokytis įvyksta po kelių dienų ar savaičių, kai klientas ramiai apmąsto sesijoje gimusias įžvalgas. Koučerio darbas nėra kurti fejerverkus kiekviename susitikime. Koučerio darbas kurti saugią erdvę, kurioje klientas auga pats ir daro tai jam tinkamiausiu tempu.
Įsivaizduokite sodininkas, kuris pasodina sėklą ir kas rytą ją išrauna patikrinti, ar jau sudygo. Natūralu, kad sėkla taip ir nesudygs. Panašiai nutinka, kai koučeris tikisi iš karto matomų rezultatų – procesas sužlunga dar nė neprasidėjęs.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Primink sau, kad pokytis yra procesas, o ne vienkartins aktas.
• Vertink mažus žingsnius. Kartais vienas kliento sakinys „Man atrodo, kad pirmą kartą taip aiškiai tai įsivardijau sau“ yra milžiniškas proveržis.
• Pasitikėk laiku. Tavo užduotis – palaikyti sąlygas augimui, o ne kontroliuoti, kada jis įvyks.

Patyrę koučai sako: „Aš nesiimu atsakomybės už tai, kada klientui ateis pokytis. Mano darbas – užtikrinti, kad jis turėtų erdvės jam atsitikti.“ Ši nuostata išlaisvina ir koučerį, ir klientą.
 
8 klaida. Profesinių ribų neryškumas
Pradedantiesiems koučams kartais gali kilti pagunda būti daugiau nei tik koučeriais. Jie tampa lyg draugais, patarėjais finansų, santykių ar net sveikatos klausimais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai geranoriškumas: „Jei jau žmogus manimi pasitiki, kodėl gi nepadėjus ir visur kitur?“ Tačiau toks elgesys pamažu naikina profesines ribas.
Kai ribos išsitrina, koučingas netenka aiškumo. Klientas gali tikėtis, kad koučeris bus jo psichologas, mentorius ar net gyvenimo patarėjas. Tokiu atveju procesas tampa mišrus ir nebeaišku, kokią vertę klientas gauna – koučingą ar kažką kitą. Dar daugiau: klientas ima remtis koučeriu kaip atrama visais gyvenimo klausimais, o tai kelia riziką abiem pusėms.
Šios klaidos šaknys slypi troškime patikti, padėti, būti reikalingam. Tačiau profesinis statusas reikalauja aiškumo – ką galiu ir ko negaliu daryti kaip koučeris. Koučingas turi savo vietą, psichoterapija – savo, konsultavimas ar mentorystė – taip pat. Kai visa tai sumaišoma, klientas lieka be aiškių orientyrų.
Įsivaizduokime: jei upės krantai per daug išsilieja, ji virsta bala. Tik aiškūs krantai leidžia upei tekėti kryptingai ir galingai. Taip ir koučingo ribos – jos suteikia procesui stiprybę ir kryptį.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Sesijos pradžioje visada aiškiai susitark, ką reiškia koučingas ir kokios yra jo ribos.
• Jei klientas kreipiasi su klausimais, kurie labiau yra priskirtini psichoterapijai ar konsultavimui, korektiškai nukreipk jį pas atitinkamą specialistą. Tai profesionalumo ženklas, o ne silpnybė.
• Nuolat fiksuok sau: „Ar dabar aš esu koučeris, ar jau draugas, ar mokytojas, ar patarėjas?“

Patyrę koučai mėgsta sakyti: „Aiškios ribos nevaržo, jos išlaisvina.“ Jos suteikia saugumo jausmą tiek klientui, tiek koučeriui, nes abu tiksliai žino, kokioje erdvėje vyksta jų komunikacija ir sąveika.
 
9 klaida. Nepakankama savivertė
Vieni subtiliausių ir neretai pasitaikančių pradedančiųjų spąstų – nepakankama savivertė. Pradedantysis koučeris klausia savęs: „Ar tikrai jau esu profesionalas? Ar tikrai jau ramia sąžine galiu imti pinigus už savo darbą? Ar mano patirtis ne per maža?“ Šios abejonės tyliai graužia iš vidaus ir atsispindi tiek santykyje su klientu, tiek ir paslaugų kainodaroje.
Paprastai tai kyla iš natūralios pradedančiojo būsenos – juk dar tik žengiu pirmuosius žingsnius, dar neturi šimtų valandų praktikos, dar vis lyginu save su labiau patyrusiais kolegomis. Tačiau svarbu suprasti: vertę klientui sukuria ne vien koučerio patirtis, bet pats procesas, erdvė tyrinėti, klausimai, kurie padeda atrasti naujas perspektyvas. Kartais net vienas geras klausimas gali pakeisti žmogaus požiūrį ar atverti naują suvokimą.
Kai koučeris abejoja savo profesionalumu, neišvengiamai atsiranda ir praktinių pasekmių. Jis dirba už simbolinę kainą, vengia imtis realių klientų, nuolaidžiauja, kai klientas vėluoja ar visai neatvyksta. Tokiu būdu ir klientas ima nebevertinti koučerio. Jei pats koučeris nepasitiki savo darbu, kodėl turėtų tai daryti klientas?
Jei žmogus prekiauja brangakmeniais, bet parduoda juos už stiklo karoliukų kainą, pirkėjas net nesupras, kad tai brangakmeniai. Panašiai ir koučeris – tik tuomet, kai pats įvardija ir pripažįsta savo vertę, ją pradeda matyti ir kiti.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Primink sau, kad kiekvienas specialistas kažkada pradėjo nuo nulio. Vertė kuriama ne vien patirtimi, bet ir mano požiūriu į tai, ką aš darau.
• Nustatyk kainą, kuri reliai atitinka tavo paslaugų kokybę, ir jos laikykis. Kaina – ne tik pinigai, bet ir kliento įsipareigojimų lygis.
• Praktikuok refleksiją: po kiekvienos sesijos užrašyk, ką vertingo davė pokalbis klientui. Tai padeda pamatyti realų poveikį.

Patyrę koučai mėgsta sakyti: „Vertė slypi ne mano kompetencijose, o kliento atradimuose.“ Kai pradedi vadovautis šiuo principu, nepasitikėjimas savo profesionalumu ima pastebimai tirpti.
 
10 klaida. Perdegimas
Pradėjus koučingo kelią dažnai apima didelis entuziazmas. Norisi priimti kuo daugiau klientų, dalyvauti visose praktinėse grupėse, skaityti knygas, dalyvauti seminaruose. Atrodo, kad kuo daugiau mokysies, tuo greičiau tapsi tikru profesionalu. Tačiau būtent čia slypi pavojus – perdegimas.
Perdegimas pasireiškia tada, kai koučeris visą energiją atiduoda kitiems ir pamiršta apie save. Sesijos, pasiruošimas, refleksijos, dar ir bandymas suderinti tai su kitais kasdieninias reikalais… Po kurio laiko atsiranda nuovargis, pradingsta džiaugsmas, o kartais – net noras tęsti koučingo veiklą.
Šios klaidos šaknys glūdi geruose ketinimuose: „Aš turiu padaryti viską – tik taip tapsiu geru specialistu.“ Tačiau priešingai - be tinkamo dėmesio sau koučeris tampa vis silpnesnis ir vis mažiau naudingas kitiems. Jei pats esi išsekęs, sunku kurti erdvę, kurioje klientas galėtų augti.
Įsivaizduokime žvakę, kuri dega abiejuose galuose. Ji šviečia ryškiau, bet sudega daug greičiau. Taip ir pradedantysis, kuris nesirūpina savo kitais poriekiais – jo šviesa gali užgesti dar prieš įsitvirtinant profesijoje.
Kaip tvarkytis su šia klaida?

• Įtrauk į savo dienotvarkę savirefleksiją ir poilsį. Koučeriui tai ne prabanga, o profesinė būtinybė.
• Turėk savo koučerį arba supervizorių – tai padeda ne tik augti, bet ir palaikyti vidinę pusiausvyrą.
• Nepamiršk, kad gyvenimas – tai ne vien koučingas. Balansas tarp darbo, santykių, laisvalaikio ir rūpinimosi kūnu yra tavo profesinio ilgaamžiškumo pagrindas.

Patyrę koučai sako: „Negali tinkamai rūpintis harmonija kitų, jei pats esi išsibalansavęs.“ Ši tiesa primena, kad tik pasirūpinę savimi galime būti tikrai naudingi kitiems.
 
Apibendrinant
Koučingo kelias nėra tiesus ir lygus. Jame gausu posūkių, kliūčių, klaidų ir atradimų. Tačiau būtent klaidos tampa geriausiais mokytojais – jos parodo, kur slypi mūsų baimės, kokias nuostatas reikia keisti ir kokius įgūdžius tobulinti. Kiekvienas pradedantysis koučeris vienaip ar kitaip anksčiau ar vėliau pereina tas vilkduobes: norą patikti, patarinėjimą, baimę užduoti drąsius klausimus, gelbėtojo vaidmenį, negebėjimą patylėti, struktūros stoką, rezultatų skubinimą, ribų nejautimą, prastą savivertę ir galiausiai – nepakankamą rūpinimąsi savimi.
Svarbiausia yra ne vengti klaidų, o mokytis iš jų. Kiekviena jų – tarsi akmuo kelyje: gali užkliūti ir suklupti, bet gali panaudoti jį kaip pakopą kilti aukštyn. Profesionalumas koučinge prasideda tada, kai išdrįstame pažvelgti į savo patirtį be gėdos ar kaltės, priimti ją kaip augimo proceso dalį.
Jei šiandien atpažinai savyje vieną ar kitą iš klaidų – tai ženklas, kad eini teisingu keliu. Nes klaidos rodo, kad tu praktikuoji, bandai, ieškai. O būtent taip gimsta tikrasis meistriškumas. Tad eik pirmyn, drąsiai, su pasitikėjimu – ir prisimink, kad kiekviena klaida yra ne stabdis, o pakopa, vedanti tave į tavo profesinį augimą.