10 priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo pagalbos

​Koučingas visame pasaulyje tampa vis populiaresnis – šiandien juo naudojasi ne tik įmonių vadovai ar sportininkai, bet ir įvairių sričių žmonės, siekiantys pokyčių savo gyvenime. Vis dėlto vis dar nemažai žmonių į koučingą žvelgia skeptiškai ir su atsargumu. Kodėl taip yra? Kodėl, turėdami galimybę gauti profesionalią pagalbą atrasti atsakymus, stiprinti pasitikėjimą savimi ir išdrįsti žengti svarbius žingsnius, daugelis vis dar numoja ranka?
Tam yra ne viena priežastis. Vieni žmonės yra ribojančių įsitikinimų gniaužtuose, kiti yra turėje neigiamos patirties, trečius stabdo visuomenėje sklindantys mitai. Dar kiti galvoja, kad koučingas yra „per brangus malonumas“, „atima per daug laiko“ arba kad „tai ne jiems“. Visi šie argumentai atrodo įtikinami, kol nepažvelgiame giliau – dažniausiai tai tėra vidinės baimės ar klaidingos prielaidos.
Toliau  apžvelgsime dešimt dažniausių priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo pagalbos. Būkite atviri ir smalsūs. Galbūt kažkur atpažinsite save. Galbūt suprasite, kodėl iki šiol dvejojote, ir atrasite būdą išdrįsti pabandyti. O jei esate koučingo specialistas – šis tekstas padės geriau suprasti savo klientus, kad galėtumėte dar geriau atliepti jų poreikius.

---

​1. Ribojantys įsitikinimai paties koučingo atžvilgiu
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo, slypi jų pačių galvose. Mintys „tai ne man“, „koučingas tinka tik silpniems“ arba „tai tiesiog madinga pramoga“ dažnai suveikia kaip nematoma siena, trukdanti net pamėginti.
Šie įsitikinimai dažniausiai nėra asmeniškai patikrinti. Jie paveldėti iš šeimos ar artimos aplinkos – kur kartojama, kad „savo problemas turi išsispręsti pats“. Jie gali būti formuoti kolegų ar draugų, kurie nusiteikę skeptiškai viskam, kas nauja. O kartais žmogus pats sugalvoja tokį pasakojimą, nes bijo pripažinti, jog jam iš tiesų reikia pagalbos.
Tačiau verta sustoti ir paklausti savęs: ar šios mintys tikrai yra mano? Ar aš pats tai patyriau, ar tik kartoju tai, ką esu girdėjęs? Didžiausia klaida – pasiduoti iš anksto, nė karto net nepabandžius.
Paprastas būdas įveikti šiuos ribojančius įsitikinimus – leisti sau mažą eksperimentą. Viena susitikimo su koučingo specialistu valanda gali atskleisti, kad koučingas nėra „prabanga“ ar „pagalba silpniems“. Priešingai – kad tai ya erdvė, kurioje žmogus pats atranda atsakymus į jam svarbius klausimus.
Ribojantys įsitikinimai yra tarsi sunkios grandinės, kurios laiko žmogų surakintą. Tik pabandęs jas nusimesti, gali pamatyti, kad už jų gali atsiverti naujos intriguojančios galimybės.
 
2. Nežinojimas, kas yra koučingas
Dalis žmonių vengia koučingo ne todėl, kad būtų įsitikinę, jog tai neveikia, o paprasčiausiai todėl, kad jie nežino, kas tai iš tikrųjų yra. Koučingas dažnai painiojamas su psichoterapija, konsultavimu ar mentoryste. Natūralu – visose šiose srityse kalbama apie žmogaus problemas, tikslus ir pokyčius. Tačiau kai trūksta aiškumo, gimsta sumaištis ir skeptiškas požiūris.
Žmogus gali manyti: „Jei man reikės patarimų, kreipsiuosi į specialistą, kuris pasakys, ką daryti.“ Arba: „Jei man bus labai sunku, eisiu pas psichologą.“ Tokiu atveju koučingas atrodo kaip kažkas neapibrėžto ir nereikalingo. O kai nežinai, ką tiksliai gausi, natūraliai vengsi gaišti laiką tokiai patirčiai.
Koučingas nėra patarimai, konsultacija ar gydymas. Tai labiau primena veidrodį, kuriame žmogus pamato savo paties mintis, galimybes ir stiprybes. Toks procesas padeda atrasti aiškumą ten, kur anksčiau buvo painiava, ir išdrįsti žengti žingsnius, kurie anksčiau atrodė neįmanomi.
Kaip su tuo tvarkytis? Vienas paprastas būdas – pasidomėti. Perskaityti realias istorijas, pasiklausyti žmonių, kurie jau išbandė koučingą, arba pabandyti įvadinę sesiją. Dažnai užtenka kelių pirmųjų klausimų, kad paaiškėtų: tai nėra būrimas iš kavos tirščių, o labai aiški ir praktiška pagalba.
Nežinojimas yra tarsi rūkas, slepiantis tikrąjį vaizdą. Tik įžengus į šį rūką ir leidus sau patirti koučingą, tampa aišku, kad jis nėra kažkas svetimo – priešingai, tai priemonė geriau pažinti save.
 
3. Nesėkminga ankstesnė patirtis
Kartais žmonės vengia koučingo ne dėl mitų ar nežinojimo, bet todėl, kad jau yra turėję neigiamos patirties. Galbūt jie lankėsi pas žmogų, kuris prisistatė koučingo specialistu, bet neturėjo tinkamo pasirengimo. Galbūt jie jautėsi nesuprasti, pasigedo struktūros ar išėjo su dar didesne sumaištimi, nei turėjo prieš ateidami. Tokia patirtis natūraliai sukuria nusivylimą ir nepasitikėjimą koučingu ir visais kitais šios srities atstovais.
Tuomet nusivylęs žmogus pagalvoja: „Koučingas neveikia.“ Tačiau iš tiesų tai gali būti ne pats koučingo metodas, o tiesiog netinkama patirtis su konkrečiu specialistu. Kaip ir bet kurioje srityje – vienas blogas vizitas pas gydytoją nereiškia, kad medicina apskritai neveikia. Tačiau skausminga patirtis palieka pėdsaką, kuris ilgai gali trukdyti vėl pabandyti.
Jeigu žmogus atsiduria tokioje situacijoje, svarbiausia – nepaversti vieno nusivylimo galutiniu nuosprendžiu. Tiesiog reikia leisti sau pripažinti: „Šįkart nebuvo taip, kaip tikėjausi, bet tai dar nereiškia, kad visur bus tas pats.“ Verta pasidomėti kitais pavyzdžiais, pasikalbėti su žmonėmis, kurie turi teigiamos patirties, ir atrasti naują galimybę.
Mažais žingsniais galima susigrąžinti pasitikėjimą: gal pradėti nuo trumpos pažintinės sesijos ir pasižiūrėti ar mezgasi ryšys. Juk koučingo esmė – ne tik metodas, bet ir tarpusavio pasitikėjimas, kuris leidžia žmogui atsiverti.
Nesėkminga ankstesnė patirtis gali užverti duris ilgam, bet ji neturėtų tapti nuosprendžiu visai sričiai. Leisdami sau pabandyti dar kartą, žmonės dažnai atranda visai kitą kokybę ir supranta, kad koučingas gali tapti galingu pokyčių įrankiu.
 
4. Finansinis barjeras
Dar viena priežastis, kodėl žmonės vengia koučingo, – pinigai. Daugelis mano, kad tai „brangi paslauga“, skirta tik vadovams ar pasiturintiems. Tokia mintis gali atbaidyti dar prieš sužinant, kiek iš tiesų kainuoja koučingo sesija ir kokią vertę ji sukuria.
Finansiniai argumentai dažnai atrodo pakankamai rimtai: „Jau geriau tuos pinigus išleisti vaikų būreliams, namų remontui ar kelionei.“ Tačiau čia slypi paradoksas. Žmogus investuoja į daiktus ar trumpalaikius malonumus, bet vengia investuoti į save – į savo aiškumą, sprendimų priėmimą, vidinę ramybę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip taupoma, tačiau ilgainiui sprendimų atidėliojimas ar klaidos gali kainuoti daug brangiau.
Be to, finansinis barjeras dažnai tėra įsivaizduojamas. Kainos už koučingo paslaugas gali labai varijuoti. Šalia individualių susitikimų egzistuoja ir grupinis koučingas, trumpesnės programos, įvadinės sesijos ar net nemokami susitikimai. Pasirinkimų yra tiek, kad beveik kiekvienas gali rasti tinkamą variantą pagal savo galimybes.
Svarbiausia – pakeisti požiūrį: vietoj klausimo „Ar galiu tai sau leisti?“ verta paklausti „Kiek man kainuoja trypčiojimas vietoje?“ Šis perspektyvos pasikeitimas leidžia pamatyti, jog koučingas nėra išlaidos – tai investicija, kuri atsiperka asmeniniu augimu, geresniais sprendimais ir aiškesne gyvenimo kryptimi.
Finansinis barjeras dažnai yra ne reali kliūtis, o tik mintyse sukurtas pasiteisinimas. Kai žmogus pamato koučingo vertę ir ilgalaikę naudą, kaina tampa nebe kliūtimi, o sąmoningu pasirinkimu investuoti į save.
 
5. Baimė atsiverti
Viena iš žmogiškų priežasčių, kodėl žmonės vengia koučingo, yra baimė atsiskleisti. Daugelis mūsų yra įpratę savo sunkumus, abejonės ar svajones pasilaikyti sau. Kartais tai kyla iš auklėjimo („nesiskųsk“, „būk stiprus“), kartais – iš patirčių, kai pasidalinus buvo sulaukta kritikos ar nesupratimo.
Todėl mintis kalbėti su nepažįstamu žmogumi apie tai, kas jautru, gali atrodyti bauginanti. Viduje gali kilti klausimai: „Ar neatrodysiu kvailai?“, „Ar mano problemos nėra per menkos?“ Tokios mintys sulaiko, net jei viduje jauti, kad pokalbis galėtų padėti.
Baimė atsiverti dažnai slepia gilesnį poreikį – būti priimtam be vertinimo. Tai yra natūralus žmogaus troškimas, tačiau dažnai jį blokuoja baimės presas. Įdomu tai, kad vos pabandžius atsiverti – žmonės dažnai nustemba, kaip palengvėja. Atsiranda jausmas, kad pagaliau gali gali laisviau įkvėpuoti oro.
Įveikti šią baimę galima nedideliais žingsniais. Pirmiausia – pripažįstant sau, jog jausti nerimą yra normalu. Antra – leidžiant sau būti netobulam, atviram bent jau tiek, kiek jautiesi saugus. Trečia – suvokiant, kad atsivėrimas nėra silpnumas, o drąsa, kuri atveria kelią į pokyčius.
Baimė atsiverti yra tarsi užrakintos durys, kurios atrodo neįveikiamos. Tačiau raktas visada yra. Pasiryžimas kalbėti gali tapti dideliu žingsniu į vidinę laisvę ir aiškumą.
 
6. Ego ir įvaizdis
Ne vienas žmogus vengia koučingo, nes nenori pripažinti, kad jam reikalinga pagalba. Ego dažnai kužda: „Aš pats susitvarkysiu“, „aš stiprus, man nieko nereikia“, „jeigu kreipsiuosi, atrodysiu silpnas“. Tokios mintys būdingos žmonėms, kurie užima vadovaujančias pareigas, prisiima daug atsakomybės ar yra įpratę viską kontroliuoti.
Įvaizdis taip pat vaidina didelį vaidmenį. Vieni nenori, kad artimieji, kolegos ar draugai sužinotų, jog jie lankosi pas koučerį. Atrodo, kad tai gali pakenkti reputacijai ar parodyti juos kaip nepakankamai stiprius. Viduje slypi baimė: „Ką kiti pagalvos, jei sužinos, kad ieškau pagalbos?“
Tačiau toks požiūris gali tapti spąstais. Užuot atrodęs stiprus, žmogus užsisklendžia ir lieka su savo abejonėmis vienas. Ego bando apsaugoti, bet realiai tik trukdo judėti į priekį. O įvaizdis, kurį stengiamasi saugoti, tampa kauke, už kurios žmogus slepia tikrąją savijautą.
Išeitis – suvokti, kad kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas. Tai brandos ir atsakomybės už savo gyvenimą įrodymas. Ego gali priešintis, bet už jo visada slypi žmogaus noras augti. Ir kai šis noras tampa stipresnis nei baimė dėl įvaizdžio, durys į pokyčius atsiveria.
Ego ir įvaizdis gali atrodyti kaip apsauga, tačiau iš tiesų jie tampa grandinėmis. Tik pripažinus, kad nereikia niekam nieko įrodinėti žmogus atranda tikrą stiprybę – drąsą judėti į priekį.
 
7. Mitai apie koučingą
Kita priežastis, dėl kurios žmonės vengia koučingo, yra mitai. Jie sklando visuomenėje, perduodami iš lūpų į lūpas arba formuojami paviršutiniškų straipsnių ir filmų.
Dažnas mitas – kad koučeris yra specialistas, ekspeertas, kuris žino, ką reikia padaryti. Klientas ima tikėtis, jog sesijos metu išgirs „teisingą atsakymą“. Kai to negauna, nusivilia ir nusprendžia, kad koučingas neveikia ir tėra šarlatanų verslas. Kitas paplitęs įsitikinimas – kad koučingas skirtas tik verslininkams arba žmonėms, turintiems didelių ambicijų. Tokiu atveju paprastas žmogus mano, kad tai „ne jam“.
Yra ir dar vienas mitas – kad koučingas yra tarsi greitas stebuklingas sprendimas. Kai kurie tikisi, kad po vienos valandos gyvenimas kardinaliai pasikeis. Susidūrus su realybe, kad pokyčiams reikia proceso ir pastangų, atsiranda nusivylimas.
Mitai yra pavojingi tuo, kad jie sukuria klaidingą lūkestį. O klaidingas lūkestis visada virsta nusivylimu. Iš tiesų koučingas nėra nei ekspertinis patarimas, nei magiškas mostelėjimas burtų lazdele. Tai kelias į didesnį aiškumą ir sąmoningumą, kuris reikalauja žmogaus įsitraukimo ir noro keistis.
Norint atsikratyti klaidingų mitų, svarbiausias žingsnis – leisti sau įsitikinti pačiam, o ne remtis svetimomis nuomonėmis. Tik asmeninė patirtis leidžia suprasti, kas yra tiesa, o kas yra melas.
Mitai apie koučingą yra tarsi migla, kuri iškreipia tikrą vaizdą. Tik išdrįsęs pamatyti  pats, žmogus supranta, kad už šių stereotipų slypi daug daugiau – galimybė pažinti save ir atrasti savo kelią.
 
8. Asmeninės savybės
Ne visada žmogų nuo koučingo atbaido klaidingi mitai ar aplinkos nuomonė. Kartais kliūtis slypi jo pačio asmeninėse savybėse. Yra žmonių, kurie iš prigimties uždaresni ir linkę viską laikyti savyje. Jie nėra linkę kalbėti apie savo jausmus ar tikslus, nes vidinis balsas kužda: „kam čia to reikia?“.
Kažkam trukdo nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Jei žmogus gyvenime ne kartą nusivylė aplinkiniais, jis gali manyti, kad ir koučinge bus tas pats. Dar kitiems būdingas polinkis vengti pokyčių – jie jaučiasi saugiau pažįstamoje aplinkoje, net jei ji nėra nei patogi, nei džiuginanti. Tada koučingas atrodo grėsmingas, nes gali versti žengti iš komforto zonos.
Šios savybės nėra „blogos“. Jos yra natūralios, tik kai jos ima dominuoti, tampa stabdžiu. Kiekviename iš mūsų kažkur yra tiek uždarumo, tiek baimės pokyčiams, tiek nepatiklumo kitais. Tačiau svarbu suprasti, kad šios savybės neturi tapti sienomis, kurios užgožia nuo mūsų gebėjimą pamatyti naujas galimybes.
Kaip šias savybes transformuoti? Pavyzdžiui, uždaras žmogus gali pradėti nuo paprasto klausimo sau: „Kas nutiktų, jei trumpam pabandyčiau pasikalbėti atviriau?“ Nepasitikintis gali leisti sau vieną mažą eksperimentą – duoti šansą susitikimui ir pamatyti, ar nuojauta iš tiesų pasitvirtina. Bijantis pokyčių gali sau priminti, kad kiekvienas didelis pokytis prasideda nuo nedidelio žingsnio.
Asmeninės savybės gali būti tiek kliūtimi, tiek galimybe. Jos yra tarsi ugnis – gali deginti, o gali sušildyti. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus leis šioms savybėms jį riboti, ar išdrįs panaudoti jas kaip jėgą savo augimui.
 
9. Laiko trūkumas
Vienas populiariausių pasiteisinimų vengiant koučingo: „Neturiu tam laiko.“ Šiuolaikinis žmogus nuolat skuba – darbas, šeima, kasdieniai rūpesčiai, socialiniai įsipareigojimai. Tarp visų šių veiklų atrodo sunku rasti bent vieną valandą per savaitę.
Tačiau iš tikrųjų tai ne tiek laiko trūkumo, o prioritetų klausimas. Žmogus gali rasti laiko žiūrėti mėgiamą serialą, naršyti socialiniuose tinkluose ar spręsti kitų žmonių problemas, bet kai kalba pasisuka apie investiciją į save, staiga paaiškėja, kad laiko tam nebelieka.
Toks požiūris slepia gilesnę nuostatą – savo poreikius galima atidėti „vėlesniam laikui“. Deja, tas „vėliau“ dažnai niekada taip ir neateina. Rezultatas – žmogus sukasi tame pačiame rate, sprendžia tas pačias problemas ir jaučiasi pavargęs nuo rutinos.
Iš tiesų laikas, skirtas koučingui, nėra „dar vienas užsiėmimas“. Tai investicija, kuri gali padėti geriau valdyti laiką ateityje, aiškiau nusistatyti prioritetus ir išvengti bereikalingo streso. Kartais viena koučingo sesija gali sutaupyti valandas, kurias žmogus būtų išleidęs svarstymams, dvejonėms ar klaidoms.
Norint įveikti šį barjerą, kartais pakanka tiesiog pakeisti požiūrio kampą. Vietoje „Ar turiu tam laiko?“ paklausti savęs: „Kiek man kainuoja stovėti vietoje?“ Dažniausiai atsakymas būna aiškus – kainuoja daug daugiau nei viena valanda, skirta sau.
Laiko trūkumas yra iliuzija, slepianti tikruosius prioritetus. Kai žmogus išdrįsta bent kartą skirti laiko sau, jis atranda, kad šis pasirinkimas ne atima, o priešingai – dovanoja laiko ateityje.
 
10. Kultūrinės ir visuomenės nuostatos
Kai kurie žmonės vengia koučingo ne dėl savo asmeninių savybių ar neigiamų patirčių, o dėl gilesnių kultūrinių ir visuomenės nuostatų. Pas mus dar vis gajus požiūris: „savo problemas spręsk pats“, „nesiskųsk“, „būk stiprus“. Toks mentalitetas perduodamas iš kartos į kartą ir tampa tarsi nematoma taisykle, kad pagalbos ieškoti yra gėda.
Todėl žmogus gali galvoti: „Ką kiti pagalvos, jei sužinos, kad einu į koučingą?“ Arba: „Tai ne mūsų kultūrai, tai atėjo iš kitų šalių, čia mums netinka.“ Tokios nuostatos formuoja vidinį pasipriešinimą, net jei žmogus jaučia, kad jam reikėtų palaikymo.
Tačiau verta prisiminti, kad kultūra nėra statiška – ji nuolat kinta. Dar prieš kelis dešimtmečius psichologinė pagalba daug kam atrodė tabu, o šiandien ji tampa vis labiau priimtina. Tas pats vyksta ir su koučingu. Vis daugiau žmonių viešai kalba apie tai, kaip koučingas jiems padėjo – vadovai, kūrėjai, sportininkai, įvairių sričių specialistai. Tai ženklas, kad visuomenės požiūris po truputį keičiasi.
Kai žmogus pajunta šių nuostatų spaudimą, jis gali sustoti ir paklausti savęs: ar aš gyvenu pagal savo poreikius, ar pagal tai, ką „turėčiau“ daryti, kad atitikčiau kitų lūkesčius? Šis klausimas padeda atpažinti, kad visuomenės taisyklės nėra privalomas scenarijus – kiekvienas turi teisę rinktis pats.
Kultūrinės ir visuomenės nuostatos gali atrodyti kaip nepajudinama siena, bet iš tiesų tai tik efemeriškas vaiduoklis. Kai išdrįsti tai pripažinti, atsiranda galimybė kurti gyvenimą pagal savo, o ne kitų diktuojamas taisykles.
 
Pabaiga
Dauguma kliūčių kyla žmogaus viduje. Kartais atrodo, kad būtent šios priežastys mus saugo, tačiau iš tiesų jos dažniausiai tik sulaiko nuo galimybės atrasti naują požiūrį į save ir savo gyvenimą.
Koučingas nėra stebuklinga piliulė ir nepasako, ką turėtumėte daryti. Jis padeda išgirsti save – aiškiau suprasti, ko norite, kokie žingsniai jus priartintų prie tikslo, ir suteikia drąsos judėti į priekį. Tai nėra silpnumo ženklas – tai pasirinkimas augti.
Jei bent viena iš šių dešimties priežasčių jums pasirodė pažįstama, verta sustoti ir paklausti savęs: ar tikrai noriu leisti šioms mintims ar baimėms valdyti mano gyvenimą? O gal atėjo laikas žengti mažą, bet svarbų žingsnį – pasidomėti, kas iš tiesų yra koučingas, ir leisti sau išbandyti?
Koučingo vengimo priežastys yra lyg uždanga, slepianti galimybes. Tik ją praskleidus galima pamatyti, kad už jos slypi aiškumas, drąsa ir augimas. Kartais tereikia vieno sprendimo – išdrįsti pabandyti.