10 psichoterapijos krypčių padariusių didžiausią įtaką koučingui

Koučingas šiandien yra viena sparčiausiai populiarėjančių pagalbos ir asmeninio tobulėjimo formų. Jis žavi savo paprastumu, bet kartu ir galia – padėti žmogui atrasti atsakymus, priimti sprendimus ir judėti į priekį. Tačiau iš kur gi atsirado koučingas?
Norint suprasti koučingą, verta pažvelgti į psichoterapijos istoriją. Būtent įvairios psichologijos ir terapijos kryptys paruošė dirvą koučingo gimimui. Jos padovanojo koučeriams tikėjimą žmogaus vidiniu potencialu, įrankius darbui su mintimis, emocijomis ir elgesiu, bei patį požiūrį į pokytį kaip natūralią augimo dalį.
Koučingas nėra dar viena psichoterapijos kryptis. Jis gimė iš to paties siekio – padėti žmogui tapti tuo, kuo jis gali būti, tačiau pasirinko kitą kelią: daugiau dėmesio skirti ateičiai, tikslams, stiprybėms ir veiksmui. Ir nors koučingas turi savitą identitetą, jo šaknys giliai įleistos į psichoterapijos dirvą.
Tad kviečiu jus į kelionę per dešimt psichoterapijos krypčių, kurios padarė ir vis dar daro didžiulę įtaką koučingui. Sužinosite, kaip iš humanistinės psichologijos koučingas paveldėjo besąlygišką priėmimą, iš kognityvinės terapijos – gebėjimą keisti ribojančius įsitikinimus, iš naratyvinės terapijos – gyvenimo istorijos perrašymo galimybę. Ir tai – tik dalis atradimų.

---

Galbūt perskaitę atrasite, kad kai kurie principai, gimę psichoterapijoje ir išsiplėtoję koučinge, jau dabar veikia ir jūsų gyvenime. O galbūt tai taps pirmu žingsniu į gilesnę pažintį su koučingu, kuri šiandien tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo filosofija.
 
1. Humanistinė psichologija – žmogus kaip auganti galimybė
Humanistinė psichologija XX a. viduryje tapo tikra revoliucija. Iki tol psichologijos pasaulyje vyravo du poliai: elgesio mokykla, akcentavusi žmogų kaip aplinkybių ir sąlyginių refleksų produktą, bei psichoanalizė, ieškojusi paslėptų traumų praeityje. Tarp šių dviejų stovyklų iškilo naujas požiūris, kurį formavo tokie psichologai kaip Carl Rogers ir Abraham Maslow.
Jie pasiūlė į žmogų žvelgti kitaip – kaip į būtybę, turinčią vidinį augimo potencialą, kurio tikslas yra savirealizacija. Rogers kalbėjo apie besąlygišką priėmimą, empatiją ir autentišką santykį tarp terapeuto ir kliento. Maslow iškėlė garsųjį poreikių hierarchijos modelį, kuriame viršūnėje – siekis tapti tuo, kuo iš tikrųjų gali būti.
Šios idėjos tapo kertiniais akmenimis koučingo filosofijoje. Koučingas paveldėjo įsitikinimą, kad žmogus iš esmės yra kūrybingas, išradingas ir kupinas išteklių. Koučeris nėra „mokytojas“, bet partneris, kuris tiki kliento gebėjimu atrasti atsakymus pačiam.
Įsivaizduokite situaciją: klientas sako, kad jis visą gyvenimą jautėsi „nepakankamai geras“. Psichoterapeutas galbūt gilintųsi į praeities patirtis ar tėvų įtaką. Koučeris, vadovaudamasis humanistiniu požiūriu, pirmiausia būtų maksimaliai empatiškas, nekritikuotų ir nesiektų „vesti“. Toks santykis pats savaime tampa gydančiu – nes žmogus pagaliau jaučiasi priimtas toks, koks yra.
Humanistinė psichologija koučingui padovanojo autentišką klausymąsi. Koučeris mokosi klausyti ne tik žodžių, bet ir tylos, ne tik faktų, bet ir emocijų slypinčių už jų. Šis įgūdis atveria klientui galimybę tyrinėti save dar giliau. Ir būtent ši erdvė tampa terpe, kurioje gimsta pokytis.
Galima sakyti, kad be humanistinės psichologijos koučingas apskritai nebūtų įmanomas. Nes būtent ji įtvirtino požiūrį, kad kiekvienas žmogus yra auganti galimybė. Ir užtenka šiek tiek nuoširdaus palaikymo, kad ši galimybė imtų skleistis.
 
2. Egzistencinė terapija – gyvenimo prasmės paieškos
Egzistencinė terapija gimė iš filosofijos, kuri kėlė klausimus apie žmogaus būties trapumą, atsakomybę ir prasmę. Tokie mąstytojai kaip Søren Kierkegaard ar Jean-Paul Sartre kalbėjo apie žmogaus laisvę, pasirinkimus ir baimę. Psichoterapijoje šias idėjas išplėtojo Viktor Frankl, Rollo May ir Irvin Yalom.
Frankl, išgyvenęs koncentracijos stovyklą, sukūrė logoterapiją, kuri teigia, kad žmogaus stiprybė kyla iš gebėjimo rasti prasmę net sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis rašė: „Kas turi dėl ko gyventi, ištvers bet kokį kaip.“
Šios idėjos giliai įaugo į koučingo audinį. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“. Nes tikroji motyvacija slypi ne tiek tiksluose ar piniguose, kiek prasmėje, kurią žmogus atranda savo veikloje.
Įsivaizduokite klientą, kuris sako: „Aš noriu pakeisti darbą, nes esu pavargęs ir nebematau prasmės tame, ką darau.“ Koučeris, suvokiantis egzistencinės terapijos esmę, neklausinės apie naujas karjeros galimybes. Jis pasidomės: „Ką tau iš tikrųjų reiškia prasmingas darbas? Koks yra tavo didesnis tikslas?“
Neretai būtent tokie klausimai tampa lūžio tašku. Klientas pradeda matyti platesnį paveikslą: kad jo sprendimai daro įtaką ne tik jam, bet ir aplinkiniams; kad jis turi laisvę rinktis, tačiau kartu ir atsakomybę už tuos pasirinkimus.
Egzistencinė terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:

• laisvės ir atsakomybės dialektiką – kiekvienas pasirinkimas yra mūsų laisvė, bet kartu ir atsakomybė;
• prasmės paiešką – žmogus kaip asmenybė auga tik tuomet, kai randa gilesnį „kodėl“;
• autentišką gyvenimą – drąsą gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.

Koučingo sesijoje tai reiškia, kad koučeris ne tik padeda siekti išorinių tikslų, bet ir kviečia klientą giliau pažvelgti į save. Nes kartais didžiausias atradimas būna ne naujas darbas, o suvokimas, jog tikroji žmogaus vertė slypi gebėjime gyventi prasmingai.
Egzistencinės terapijos indėlis: koučingas nėra tik „strategijų ar planų kūrimas“. Tai ir kelionė į suvokimą „kam aš gyvenu?“. Ir būtent ši kelionė dažniausiai pakeičia žmogų labiau nei bet koks karjeros tikslas ar finansinė sėkmė.
 
3. Kognityvinė terapija – minčių galia
XX a. antroje pusėje psichiatras Aaron Beck iškėlė idėją, kuri sujudino visą psichoterapijos pasaulį: mūsų emocijas ir elgesį lemia ne tiek išorinės aplinkybės, kiek tai, kaip mes jas interpretuojame. Kitaip tariant, problema slypi ne pačiame įvykyje, o mūsų mintyse apie jį.
Kognityvinė terapija parodė, kad žmogaus gyvenimą stipriai formuoja automatinių minčių ir įsitikinimų rinkinys. Jei žmogus galvoja „aš nesugebu“, jis jausis menkas ir elgsis atitinkamai. Jei jis galvoja „aš galiu išmokti“, atsiranda visiškai kitokia emocinė būsena ir veiksmai.
Koučingas šį principą perėmė beveik tiesiogiai. Daugelio koučingo sesijų šerdis – padėti klientui pastebėti, kokios mintys ar įsitikinimai jį riboja, ir padėti sukurti naujas, labiau įgalinančias interpretacijas.
Įsivaizduokime klientą, kuris sako: „Aš niekada nebūsiu geras vadovas, nes neturiu charizmos.“ Koučeris, suprantantis kognityvinės terapijos esmę, nepriims šio teiginio kaip fakto. Jis paklaus:
– „Kas tave skatina taip galvoti? Kaip tu žinai, kad vadovui būtina charizma? Kokių kitų savybių turi, kurios padeda būti geru vadovu?“
Tokiu būdu koučeris padeda klientui neutralizuoti ribojantį įsitikinimą ir atrasti naują požiūrį: gal vadovui svarbiausia ne charizma, o gebėjimas klausytis, įkvėpti ar priimti teisingus sprendimus.
Kognityvinė terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:

• mąstymo schemos formuoja realybę – keisdami mąstymą, keičiame ir elgesį;
• ribojančių įsitikinimų atpažinimas yra kelias į proveržį;
• naujos perspektyvos kūrimas atveria kelią naujam elgesiui ir rezultatams.

Koučingo sesijoje tai reiškia, kad koučeris dažnai tampa tarsi veidrodžiu, kuris padeda klientui pamatyti savo mąstymą iš šalies. Ir kai žmogus pamato, kad „aš negaliu“ tėra mintis, o ne objektyvus faktas, atsiveria erdvė pokyčiui.
Kognityvinės terapijos indėlis į koučingą – tai priminimas, jog mūsų mintys yra ne „objektyvi tiesa“, o tik subjektyvi interpretacija. O jei jos – tik interpretacija, vadinasi, mes galime jas keisti. Ir būtent čia slypi koučingo kaip metodo magija.
 
4. Elgesio terapija – pokyčiai per veiksmą
Elgesio terapija gimė iš B. F. Skinner ir kitų elgesio psichologų darbų. Jie tyrinėjo, kaip mūsų elgesį formuoja aplinka, pastiprinimas ir įpročiai. Elgesio terapija teigia paprastą, bet labai galingą idėją: jei pakeisi savo elgesį, pasikeis ir tavo patirtis.
Psichoterapijoje tai reiškė praktinius metodus – baimių (fobijų) mažinimą laipsniškai keičiant intensyvumą, naujų įpročių formavimą, norimo elgesio pastiprinimą. Ši kryptis į psichologiją įnešė mokslinio aiškumo ir praktinių veiksmų svarbą.
Koučingas šį požiūrį perėmė tiesiogiai. Nors koučeris dirba su žmogaus vizijomis ir mintimis, tačiau sesijos visada baigiasi labai konkrečiu klausimu: „Ką tu padarysi?“. Koučingo esmė – ne tik suvokti, bet ir veikti.
Įsivaizduokime klientą, kuris nori pradėti sportuoti, bet jau daugelį metų tai atidėlioja. Koučeris, pasitelkdamas elgesio terapijos logiką, nepaliks šio tikslo vien vaizduotėje. Jis padės klientui pasirinkti mažą, pasiekiamą veiksmą, pavyzdžiui: „Rytoj išeisiu bent 10 minučių pasivaikščioti.“ Kodėl? Nes būtent maži ir įgyvendinami žingsniai kuria naują įprotį.
Elgesio terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:

• įpročių galia – pokytis atsiranda tada, kai naujas elgesys kartojamas;
• mažų žingsnių metodas – dideli tikslai pasiekiami nuosekliai, mažais etapais;
• atsakomybės prisiėmimas – koučeris padeda klientui įsipareigoti konkrečiam veiksmui.

Koučingo sesijoje tai pasireiškia labai paprastai: koučeris neleidžia klientui apsiriboti vien tik „idėjomis“ ar „vizijomis“. Jis padeda perkelti fokusą į veiksmų planą, o tada sesija baigiasi klausimu: „Kada tai padarysi?“
Elgesio terapijos indėlis – pokyčiai vyksta ne galvoje, o realiame gyvenime. Koučingas, perimdamas šią logiką, tampa ne tik pokalbiu apie svajones, bet ir realių veiksmų starto aikštele.
 
5. Pozityvioji psichologija – dėmesys stiprybėms
XX a. pabaigoje psichologas Martin Seligman, tapęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentu, iškėlė klausimą: kodėl psichologija taip dažnai koncentruojasi tik į problemas ir sutrikimus? Jis pasiūlė naują kryptį – pozityviąją psichologiją, kuri tyrinėja ne tai, kas yra negerai, o tai, kas žmogų daro laimingą, stiprų ir klestintį.
Pozityviosios psichologijos esmė – kiekvienas žmogus turi stiprybių rinkinį, o gyvenimo pilnatvė atsiranda tada, kai šios stiprybės sąmoningai panaudojamos. Ji tyrinėja tokius reiškinius kaip laimė, srauto (FLOW) būsena, dėkingumas, optimizmas, atsparumas sunkumams.
Koučingas šią kryptį priėmė tarsi natūralų savo sąjungininką. Profesionalus koučas neklausia: „Kas su tavimi negerai?“ Jis klausia: „Kas yra tavo stipriosios savybės? Kaip tai gali pasitarnauti tavo tikslui? Kas tau sekėsi anksčiau?“ Tai yra pozityviosios psichologijos dvasia, persikėlusi tiesiai į koučingo sesijas.
Įsivaizduokime klientą, kuris sako: „Aš nesugebu vesti savo komandos.“ Koučeris, pasitelkdamas pozityviosios psichologijos principus, paklaus:
– „Prisimink, kada tau yra pavykę įkvėpti žmones? Kas tada veikė? Kokias savo stiprybes tuomet panaudojai?“
Dažniausiai žmogus prisimena situacijas, kai jam sekėsi, ir tada ima suvokti, kad resursai jau slypi jame pačiame. Tai ne „išmokstama nuo nulio“, o „atskleidžiama, kas jau yra“.
Pozityvioji psichologija koučingui padovanojo kelis esminius principus:

• stiprybių atradimą – pokyčiai pavyksta, kai remiasi į tai, kas žmogui natūraliai sekasi;
• dėmesio perkėlimą nuo problemų prie galimybių – vietoj klausimo „kas blogai?“ atsiranda klausimas „kas veikia?“;
• klestėjimo (flourishing) sampratą – žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik išgyventi, bet gyventi pilnavertį gyvenimą.

Koučingo sesijose šis požiūris virsta įkvepiančia energija. Klientai tuomet sako: „Aš atėjau galvodamas apie savo trūkumus, o išeinu pamatęs savo stiprybes.“ Ir būtent šis atradimas tampa pagrindu tolimesniam augimui.
Pozityviosios psichologijos indėlis: žmogus stipriausias tada, kai remiasi į savo stipriąsias puses, o ne kovoja su silpnybėmis. Koučingas, perėmęs šį principą, tampa ne tik problemų sprendimo įrankiu, bet ir kelrode žvaigžde į klestintį, prasmingą gyvenimą.
 
6. Gestalt terapija – čia ir dabar galia
Gestalt terapija, sukurta Fritz Perls XX a. viduryje, išsiskyrė savo unikaliu požiūriu į žmogų. Jos esmė – dėmesys čia ir dabar patirčiai. Užuot pernelyg gilinusis į praeities traumas ar abstrakčius ateities planus, Gestalt terapija kviečia žmogų pajausti, kas vyksta jo viduje šiuo momentu: kokios mintys, emocijos, kūno pojūčiai pasirodo dabar.
Perls pabrėžė, kad tikras pokytis įvyksta tada, kai žmogus įsisąmonina savo patirtį dabartyje. Šis sąmoningumas sukuria pasirinkimo laisvę – galimybę rinktis ne iš įprasto automatinio elgesio, bet iš naujų galimybių.
Koučingas šią kryptį perėmė labai natūraliai. Koučeris dažnai sustabdo klientą ir paklausia:
– „Ką dabar jauti, kai apie tai kalbi?“
– „Kas vyksta tavo kūne, kai galvoji apie šį sprendimą?“
Tokie klausimai padeda klientui ne tik galvoti, bet ir patirti. Kartais viena frazė ar kūno reakcija atskleidžia daugiau nei ilga analizė.
Įsivaizduokime situaciją: klientas svarsto pradėti naują projektą, bet yra apimtas dvejonių. Jis kalba užtikrintai, bet koučeris pastebi, kad kliento balsas nutilo, o kvėpavimas sulėtėjo. Paklausus, kas vyksta jo kūne, klientas atpažįsta nerimą. Būtent šis momentas tampa raktu – nes atsiranda sąmoningas suvokimas apie paslėptą baimę, kurią galima tyrinėti toliau.
Gestalt terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:

• čia ir dabar – tikroji jėga slypi dabarties akimirkoje;
• sąmoningumo ugdymas – kai žmogus pamato, ką jaučia ir daro, atsiranda galimybė rinktis kitaip;
• eksperimentavimas – drąsa išbandyti naujus elgesio modelius, net jei jie atrodo neįprasti.

Koučingo sesijoje tai dažnai virsta mažais „mikroeksperimentais“. Koučeris gali pasiūlyti klientui pasakyti frazę garsiai, įsivaizduoti, kaip jaustųsi pasirinkęs vieną ar kitą kelią, ar net pakeisti kūno pozą ir pamatyti, ką tai sukelia viduje. Tokie paprasti veiksmai kartais atveria naują supratimą greičiau nei šimtai žodžių.
Gestalt terapijos indėlis: tikrasis pokytis prasideda nuo sąmoningumo. Koučingas, perėmęs šią išmintį, tampa ne tik planų kūrimo procesu, bet ir erdve, kurioje žmogus mokosi pajausti save – o tai dažnai yra pirmasis ir svarbiausias žingsnis į pokytį.
 
7. Sisteminis požiūris – žmogus santykių tinkle
XX a. viduryje psichoterapijoje pradėjo formuotis naujas matymas: žmogaus negalima suprasti atskirai nuo jo aplinkos. Šią kryptį plėtojo šeimos terapijos pradininkai – Murray Bowen, Salvador Minuchin, Virginia Satir. Jie pabrėžė, kad individas yra tik vienas visumos elementas, o jo sunkumai dažnai kyla ne tik iš vidaus, bet ir dėl santykių su kitais žmonėmis.
Sisteminis požiūris teigia, kad mes visi gyvename santykių tinkle – šeimoje, organizacijoje, bendruomenėje. Jei vienas sistemos elementas keičiasi, keičiasi ir visa sistema. Kitaip tariant, asmens pokyčiai veikia aplinkinius, o aplinkinių reakcijos veikia jį patį.
Koučingas šį principą taiko labai plačiai. Koučeris retai žiūri į klientą kaip į izoliuotą individą. Jis klausia:
– „Kaip šis sprendimas paveiks tavo šeimą?“
– „Kas tavo komandoje labiausiai pajus šį pokytį?“
– „Kokioje sistemoje tu veiki ir kokį vaidmenį joje užimi?“
Įsivaizduokime klientą, kuris nori palikti darbą ir pradėti savo verslą. Koučeris, pasitelkdamas sisteminį požiūrį, paklaus: „Kaip tavo sprendimas paveiks santykius namuose? Ką tai reikš tavo komandai? Kaip į tai reaguos tavo artimiausia aplinka?“ Tuomet žmogus pradeda matyti platesnį paveikslą ir supranta, kad jo pasirinkimas yra ne tik asmeninis, bet ir sisteminis.
Sisteminis požiūris koučingui padovanojo kelis esminius principus:

• žmogus – sistemos dalis: sprendimai niekada nebūna izoliuoti;
• santykių svarba: pokyčiai vyksta santykiuose, o ne tik individo viduje;
• balansas tarp asmens ir sistemos: koučeris padeda ieškoti sprendimų, kurie tarnautų ir žmogui, ir aplinkai.

Koučingo sesijose tai dažnai tampa viena iš didžiausių įžvalgų. Klientas ateina su „asmenine problema“, o išeina supratęs, kad jo klausimas – apie santykius, vaidmenis ir kontekstą. Ir būtent ši platesnė perspektyva padeda priimti brandesnius sprendimus.
Sisteminis požiūris primena: mes nesame izoliuoti. Kiekvienas pokytis yra dalis platesnio konteksto. Koučingas, perėmęs šią išmintį, tampa ne tik individualaus augimo įrankiu, bet ir būdu kurti harmoningesnes šeimas, komandas bei organizacijas.
 
8. Į sprendimus orientuota terapija – kas veikia?
XX a. pabaigoje Steve de Shazer ir Insoo Kim Berg pasiūlė naują požiūrį į žmogaus pokyčius – sprendimų fokusavimo (solution-focused) terapiją. Jie pastebėjo, kad klientai kartais įstringa begalinėje problemų analizėje, bet realaus judėjimo į priekį tai neatneša. Todėl jie iškėlė paprastą, bet revoliucinę idėją: vietoje klausimo „Kodėl tu turi šią problemą?“ daug naudingesnis klausimas yra „Kas jau dabar veikia?“
Ši kryptis pabrėžia, kad žmonės nebūna „sugedę“. Net sunkiausiose situacijose jie turi bent tam tikrus resursus, stiprybes ar patirtis, kurios gali tapti sprendimo užuomazgomis. Terapijoje atsirado tokie klausimai kaip „Įsivaizduok, kad įvyko stebuklas ir problema išsisprendė – kaip tai galėjo atsitikti?“ ar „Kokius mažiausius žingsnius galima būtų padaryti, kad pajudėti iš mirties taško norimo tikslo link?“
Koučingas šią kryptį priėmė beveik kaip savąją filosofiją. Patyręs koučas retai klausia: „Kodėl tau nepasisekė?“ Jis klausia: „Kas jau dabar tau sekasi? Kaip tai gali praplėsti, tiražuoti, panaudoti kitose srityse?“ Tokie klausimai didina energiją, motyvaciją ir judėjimą pirmyn.
Įsivaizduokime klientą, kuris sako: „Man nepavyksta užmegzti gerų santykių su komanda.“ Koučeris, pasitelkdamas į sprendimus orientuotą logiką, gali paklausti:
– „O ar būna momentų, kai jums pavyksta susikalbėti? Kas tada būna kitaip? Ką darai tu? Ką daro jie?“
Ir būtent iš šių „išimčių“ pradeda augti nauja strategija.
Į sprendimus orientuota terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:

•  orientaciją į tai, kas veikia – vietoje problemų “mėsinėjimo”, gilinamasi į sėkmingų atvejų analizę;
• mažų žingsnių metodą – vietoje grandiozinių perversmų maži, bet kryptingi pokyčiai;
• stebuklingo mygtuko techniką – kvietimą įsivaizduoti norimą ateitį taip, lyg ji jau būtų įvykusi.

Koučingo sesijose šis požiūris dažnai sukuria palengvėjimą. Klientai, įpratę kalbėti apie sunkumus, staiga atranda, kad jie jau turi sprendimų užuomazgas. Ir tai ne tik suteikia viltį – tai įkvepia veikti.
Į sprendimus orientuotos krypties indėlis: energija teka ten, kur yra nukreiptas mūsų dėmesys. Koučingas, perėmęs šią išmintį, tampa procesu, kuris kuria daugiau to, kas veikia, ir padeda žmogui pačiam atrasti kelią į pokytį.
 
9. Neurolingvistinis programavimas (NLP) – kalbos ir vaizduotės galia
Septintajame dešimtmetyje JAV atsirado judėjimas, kuris greitai patraukė tiek psichoterapeutų, tiek įvairių sričių praktikų dėmesį. Richard Bandler ir John Grinder pradėjo stebėti, kaip dirba sėkmingi terapeutai, tokie kaip Milton Erickson (hipnoterapija), Virginia Satir (šeimos terapija) ir Fritz Perls (Gestalt terapija). Jie bandė išsiaiškinti, ko konkrečiai dėka šie  žmones tapo tokiais sėkmingais. Taip gimė neurolingvistinis programavimas (NLP).
NLP teigia, kad mūsų mintys, emocijos ir elgesys glaudžiai susiję su kalba ir vidiniais vaizdiniais. Jei pakeičiame savo kalbos struktūrą ar vidinį „filmą“, pasikeičia ir mūsų patirtis. Viena iš kertinių NLP koncepcijų - modeliavimas – t.y., mokymasis iš sėkmingų žmonių, stebint, kaip jie mąsto, kalba ir elgiasi.
Koučingas perėmė daugelį NLP metodų ir principų. Koučeris, pavyzdžiui, pastebi, kokius žodžius klientas vartoja, kokias metaforas jis renkasi. Ar jis sako „aš negaliu“ ar „aš dar neradau kaip“? Šie kalbiniai niuansai atskleidžia vidines ribas, kurias galima keisti.
Įsivaizduokime klientą, kuris bijo viešai kalbėti. Koučeris, naudodamas NLP logiką, gali paklausti:
– „Kai galvoji apie pasisakymą, koks vaizdas iškyla prieš akis? Kaip šis paveikslas atrodo? Ar jis didelis, ryškus, ar niūrus? Kokiu atstumu jis yra nuo tavęs“
Pasirodo, klientas mato save scenoje kaip mažytį žmogutį, o publika jam atrodo grėsmingai milžiniška. Koučeris pasiūlo pakeisti šį „vidinį filmą“: įsivaizduoti save didesnį, stovintį tvirtai, o publiką – labiau draugišką. Kartais tokia paprasta vizualinė transformacija iš karto sumažina baimę.
NLP koučingui padovanojo kelis esminius principus:

• kalbos galia – žodžiai formuoja mūsų mąstymą ir patirtį;
• modeliavimas – galima mokytis iš tų, kurie jau pasiekė norimą rezultatą;
• vizualizacija – vidinės vaizduotės keitimas gali transformuoti emocijas ir elgesį.

Žinoma, NLP akademinėje psichologijoje vertinama prieštaringai – trūksta mokslinių įrodymų, tačiau praktikoje daugelis metodų pasirodė veiksmingi. Koučingas praturtėjo būtent dėl NLP lankstumo, kūrybingumo ir gebėjimo naudoti vaizduotę kaip pokyčių katalizatorių.
NLP indėlis: mūsų vidinė realybė nėra sustingusi – ją galima perkurti. Koučingas, perėmęs šią paradigmą, padeda klientui keisti savo istoriją, vidinius vaizdus ir kalbą taip, kad jie taptų atramos tašku, o ne kliūtimi pokyčiui.
 
10. Naratyvinė terapija – gyvenimo istorijos perrašymas
XX a. pabaigoje australų terapeutai Michael White ir David Epston pradėjo kalbėti apie tai, kad žmogaus tapatybė ir savivoka formuojasi per istorijas, kurias jis pasakoja apie save. Jei pasakojame istoriją „aš visada patiriu nesėkmę“, ši istorija ima veikti kaip savotiškas likimas, ribojantis mūsų pasirinkimus.
Naratyvinė terapija pasiūlė naują požiūrį: žmogus nėra tas pats, kas jo problema. Problema yra problema, o žmogus – daug daugiau nei vien jo sunkumai. Todėl galima pradėti perrašyti savo istoriją, suteikti jai naujų prasmių, atrasti alternatyvius siužetus.
Koučingas šią kryptį priėmė labai organiškai. Koučas dažnai girdi, kokias istorijas apie save pasakoja klientas. Ar tai istorija apie nesėkmes, ribotumus, kliūtis? Ar tai istorija apie augimą, atradimus, stiprybes? Koučas gali paklausti:
– „O jeigu pažvelgtum į save kaip į pagrindinį veikėją knygoje – koks tai būtų žanras? Drama? Nuotykis? O gal dar tik prasidedanti sėkmės istorija?“
Įsivaizduokime klientą, kuris sako: „Aš esu nevykęs verslininkas, nes du kartus bankrutavau.“ Koučeris, pasitelkdamas naratyvinės terapijos logiką, paklaus: „O kokią kitą istoriją galėtum papasakoti apie tuos bankrotus? Gal tai buvo pamokos, kurios padarė dabar tave stipresniu ir labiau patyrusiu verslininku?“ Toks klausimas atveria naują siužetą, kuriame žmogus yra ne auka, o veikėjas, išmokęs daug svarbių dalykų.
Naratyvinė terapija koučingui padovanojo kelis kertinius principus:

• istorijų galia – mūsų gyvenimą formuoja ne faktai, o tai, kaip mes juos papasakojame;
• problema nelygu žmogus – žmogus yra kur kas daugiau nei jo sunkumai;
• alternatyvių siužetų kūrimas – visada galima parašyti naują, įgalinančią savo gyvenimo versiją.

Koučingo sesijoje tai gali tapti viena giliausių patirčių: klientas pradeda matyti, kad jo gyvenimas nėra užfiksuotas viename scenarijuje. Jis gali tapti savo istorijos autoriumi, o ne tik pasyviu veikėju.
Naratyvinės terapijos indėlis: mes esame savo gyvenimo pasakotojai. O jei esame pasakotojai, vadinasi, galime suteikti pasakojimui kokią tik norime prasmę. Koučingas, perėmęs šią išmintį, padeda žmogui atrasti naujas istorijas apie save – tokias, kurios įkvepia, suteikia drąsos ir praplečia galimybių horizontą.
 
Apibendrinant
Koučingas šiandien dažnai pristatomas kaip modernus, šiuolaikiškas metodas, skirtas tikslams pasiekti ir asmeniniam potencialui atskleisti. Tačiau pažvelgus atidžiau, matyti, kad jo šaknys giliai siekia tiek psichologijos, tiek psichoterapijos dirvą.
Humanistinė psichologija padovanojo tikėjimą žmogaus augimo galimybėmis. Egzistencinė terapija priminė apie prasmės paieškas ir atsakomybę už savo gyvenimą. Kognityvinė terapija atvėrė akis, kad mūsų mintys kuria realybę, o elgesio terapija pabrėžė veiksmų ir įpročių galią. Pozityvioji psichologija nukreipė dėmesį į stiprybes ir klestėjimą, o Gestalt terapija išmokė išgirsti čia ir dabar patirtį. Sisteminis požiūris atskleidė žmogų kaip santykių tinklo dalį, o į sprendimus orientuota terapija parodė, kad energija kyla iš dėmesio fokusavimo į tai, kas veikia. NLP įnešė kūrybingą kalbos ir vaizduotės panaudojimą, o naratyvinė terapija priminė, kad mes visi esame savo istorijų autoriai.
Šios kryptys ne tik padarė įtaką koučingo teorijai, bet atsispindi ir kasdieninėje koučingo praktikoje. Kai koučas klauso be vertinimo, kai padeda klientui atrasti naują judėjimo vektorių, kai padeda pastebėti ribojančias mintis ar perrašyti savo gyvenimo istoriją – visa tai yra psichoterapijos mokyklų dovanos, įgavusios naują formą koučinge.
Todėl galima sakyti, kad koučingas yra tarsi tiltas tarp psichologijos ir psichoterapijos iš vienos pusės ir kasdienio gyvenimo iš kitos. Koučingas paima giliausias psichoterapijos idėjas ir padaro jas prieinamas kiekvienam, kas nori augti, keistis, ieškoti prasmės ir realizuoti savo potencialą.
Galbūt ir jūs atradote, kad kai kurie koučingo principai jau veikia ir jūsų gyvenime. O galbūt tai įkvėpė pažvelgti į koučingą rimčiau – kaip į metodą, galintį tapti tiek profesija, tiek asmeniniu augimo keliu.
Juk galiausiai koučingas – tai kvietimas į kelionę. Kelionę, kurioje mes ne vieni. Kelionę, kurioje koučeris tampa partneriu, o svarbiausias atradimas slypi ne išorėje, bet mūsų pačių viduje.