10 rekomenduojamų knygų apie koučingą

Koučingas – tai ne tik profesija, bet ir mąstymo būdas. Tai gebėjimas matyti žmogų ne tiek per problemų prizmę, kiek per jo galimybes. Kiekvienas, kuris žengia į šią sritį, anksčiau ar vėliau suvokia, kad technikos, klausimai ar modeliai – tik paviršius. Tikrasis koučingas prasideda ten, kur atsiveria sąmoningumas, smalsumas ir pagarba žmogaus patirčiai.
Tačiau tam, kad šis vidinis virsmas įvyktų, neužtenka vien praktikos. Reikia atramos – idėjų, kurios suformavo šią profesiją, autorių, kurie pirmieji ėmė kalbėti apie mokymąsi iš vidaus, apie pokytį žmogaus mąstyme. Reikia knygų, kurios ne tik paaiškina „kaip“, bet ir padeda suprasti „kodėl“.
Šis tekstas – kelionė per dešimt knygų, kurios suformavo šiuolaikinio koučingo pagrindus ir iki šiol išlieka aktualios. Nuo Timothy Gallwey „vidinio žaidimo“ idėjos, parodžiusios, kad didžiausias priešininkas slypi mūsų pačių galvose, iki John Whitmore „Coaching for Performance“, išgryninusios GROW modelį, ir Marcia Reynolds kvietimo „koučinti žmogų, o ne jo problemą“ – šios knygos atskleidžia skirtingas, bet viena kitą papildančias koučingo mozaikos dalis.
Kiekviena iš šių knygų – tai tam tikras žvilgsnis į žmogų: kaip jis mokosi, keičiasi, auga, kaip atranda savo vidinę jėgą. Jos moko klausytis giliau, kalbėti paprasčiau ir pasitikėti labiau.
Šios knygos prabyla, kai mums reikia aiškumo, jos atveria duris, kai atrodo, kad visos jau užvertos.
Todėl nesvarbu, ar tu esi pradedantis koučingo studentas, ar patyręs specialistas, ar tiesiog žmogus, kuriam įdomu, kaip veikia žmogaus potencialas – šis dešimtukas padės tau žengti gilyn į save patį.

---

​ 1. W. Timothy Gallwey – The Inner Game of Tennis (1974, 141 psl.)
Šiuolaikinio koučingo šaknys - visai ne verslo mokymuose ar psichologijos vadovėliuose, o teniso aikštelėje. Būtent čia, dar septintajame dešimtmetyje, Harvardo universiteto dėstytojas Timothy Gallwey pastebėjo reiškinį, kuris pakeitė požiūrį į mokymąsi ir žmogaus tobulėjimą. Jo auklėtiniai pralaimėdavo ne todėl, kad nemokėjo žaisti, o todėl, kad per daug galvojo, vertino ir taisė save. Jie prarasdavo natūralų gebėjimą veikti, nes visą energiją eikvodavo vidinei kritikai.
Iš šio pastebėjimo gimė idėja, kuri vėliau tapo vienu esminių koučingo principų – „vidinio žaidimo“ (The Inner Game) samprata. Gallwey aprašė du žmogaus „Aš“: pirmasis – Aš 1, racionalusis, vertinantis ir nuolat komentuojantis kiekvieną veiksmą; antrasis – Aš 2, instinktyvus, natūralus, gebantis veikti be pastangų, kai tik jo netrikdo Aš 1 įsikišimas. Kuo labiau žmogus stengiasi save kontroliuoti, tuo labiau praranda lengvumą ir pasitikėjimą. Kai jis paleidžia kontrolę, įsijungia tikrasis potencialas – dėmesys, natūralus ritmas, kūno ir proto darna.
„The Inner Game of Tennis“ iš pirmo žvilgsnio atrodo apie sportą, bet iš tiesų tai knyga apie žmogaus protą, sąmoningumą ir pasitikėjimą savimi. Gallwey teigia, kad kiekvienas mūsų turi vidinį žaidimą – kovą tarp to, kuris nori būti tobulas, ir to, kuris tiesiog geba būti. Tikras mokymasis, anot jo, įvyksta ne tada, kai mus kas nors moko, o kai patys nustojame trukdyti sau mokytis.
Būtent ši mintis tapo moderniojo koučingo filosofijos pagrindu. Koučas nėra tas, kuris moko ar pataiso, o tas, kuris sukuria erdvę žmogui atrasti savo gebėjimus, leidžia jam pačiam pamatyti, kas vyksta jo viduje. Gallwey pabrėžė, kad didžiausias barjeras pokyčiui nėra išorinės sąlygos – tai mūsų pačių įsitikinimai, abejonės ir savikritiškumas.
Ši knyga iki šiol yra vienas svarbiausių tekstų, padedančių suvokti, jog koučingas yra sąmoningumo disciplina. Ji moko pastebėti, kaip mes mąstome, kaip save ribojame ir kaip galime išlaisvinti natūralų veikimo srautą. Kiekvienas koučas, kuris skaito Gallwey, atpažįsta savo kliento situacijas – kai žmogus „įstringa galvoje“, kai jo žodžiai pilni „turėčiau“ ir „privalau“, kai rezultatas tampa svarbesnis už procesą.
Skaitydamas šią knygą, imi suprasti, kad Gallwey iš esmės kalba ne apie tenisą, o apie žmogaus buvimo būdą. Tai knyga apie tylą, apie vidinį pasitikėjimą ir apie gebėjimą leisti sau būti. Ji skatina susitikti su savimi be kritikos, o iš šio susitikimo kyla autentiškas veiksmas, kūrybiškumas ir ramybė.
Šiandien, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų, „The Inner Game of Tennis“ tebėra aktuali tiek sporto psichologams, tiek koučingo specialistams, tiek kiekvienam, kuris nori geriau suprasti savo vidinius mechanizmus. Tai knyga, kuri išlaisvina nuo įtampos ir moko paprasto, bet gilaus dalyko – kai nustoji trukdyti sau, gyvenimas ima tekėti lengviau.
Kaip rašo pats Gallwey: „Tikras žaidimas vyksta ne aikštelėje, o mūsų viduje.“

---

2. John Whitmore – Coaching for Performance (1992, 240 psl.)
Jeigu Timothy Gallwey atvėrė duris į koučingo filosofiją, tai John Whitmore buvo tas, kuris pro jas įėjo ir sukūrė struktūrą, kuria šiandien remiasi dauguma koučingo specialistų. Jo knyga “Coaching for Performance” – tai vienas įtakingiausių visų laikų tekstų apie koučingą. Daugelyje mokyklų būtent ši knyga laikoma koučingo Biblija, nes joje pirmą kartą aiškiai apibrėžta, kas yra koučingas, kuo jis skiriasi nuo konsultavimo ar mentorystės ir kaip jis veikia praktiškai.
Whitmore savo darbuose rėmėsi Gallwey „vidinio žaidimo“ idėjomis, tačiau žengė dar toliau – jis sistemino, apibendrino ir sukūrė metodą, kuris padarė koučingą prieinamą plačiai auditorijai. Taip gimė GROW modelis – keturių žingsnių struktūra, tapusi klasikiniu koučingo įrankiu:
G – Goal (tikslas), R – Reality (realybė), O – Options (galimybės), W – Will (valia / veiksmas).
Ši schema leidžia vesti pokalbį, kuris iškelia žmogaus potencialą ir nukreipia jį į veiksmą. Whitmore pabrėžė, kad tikrasis koučingas nėra metodas „kaip pasiekti rezultatą“, o procesas, kaip padėti žmogui mąstyti aiškiau, suvokti giliau ir veikti atsakingiau. Koučas, anot jo, nėra ekspertas – jis veidrodis, padedantis klientui pamatyti save iš šalies, be vertinimo ir be patarimų.
Knygoje gausu pavyzdžių iš sporto, verslo ir kasdienio gyvenimo, kuriose Whitmore rodo, kaip keičiasi rezultatai, kai vadovas ar mokytojas vietoj nurodymų pradeda užduoti klausimus. Jis rašo:
„Koučingas atveria žmogaus potencialą taip, kaip niekas kitas – jis padeda jam išmokti mąstyti, o ne pasikliauti tuo, kas jam pasakyta.“
“Coaching for Performance” – tai ne tik metodinis vadovas. Jame jaučiama pagarba žmogui, jo gebėjimui mokytis ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Whitmore nuosekliai aiškina, kad koučingo tikslas – ne išmokyti, o įgalinti; ne pataisyti, o pažadinti. Jis tiki, kad kiekvienas žmogus turi savyje viską, ko reikia sėkmei, tik dažnai reikia erdvės, kurioje jis galėtų tai išgirsti.
Ši knyga tapo kertiniu akmeniu ir verslo pasaulyje. Daug organizacijų pradėjo taikyti koučingo principus vadovavimo kultūroje, siekdamos, kad darbuotojai ne tik vykdytų nurodymus, bet ir patys mąstytų, priimtų sprendimus, augtų. Whitmore pristatė idėją apie koučingo kultūrą organizacijoje, kurioje vadovas tampa ne kontrolieriumi, o partneriu, padedančiu kitiems išnaudoti savo stipriąsias puses.
„Coaching for Performance“ išlaikė laiko patikrinimą, nes kalba apie universalius dalykus: žmogaus potencialą, atsakomybę, sąmoningumą ir pasitikėjimą. Tai knyga, prie kurios verta sugrįžti vėl ir vėl – kiekvieną kartą ji atskleidžia naują sluoksnį, atliepiantį ten, kur pats esi savo profesiniame ar asmeniniame kelyje.
Galbūt todėl daugelis patyrusių koučų sako: „Jei nori suprasti koučingo esmę – skaityk Whitmore.“ Jo tekstas paprastas, bet jo žinutė – gili: žmonės iš tiesų gali daugiau, nei jie mano, jei tik kas nors padeda jiems tuo patikėti.

---

3. Julie Starr – The Coaching Manual (2002, 304 psl.)
Po Gallwey filosofinio atradimo ir Whitmore metodinio įtvirtinimo koučingo pasaulyje atsirado poreikis knygai, kuri visą šią koncepciją padėtų suprasti paprastai, struktūruotai ir praktiškai. Tokia knyga tapo Julie Starr „The Coaching Manual“ – aiškus, konkretus ir plačiai naudojamas vadovas, kurį iki šiol cituoja daugelis koučingo mokyklų.
Julie Starr atėjo į koučingo lauką iš verslo pasaulio – daugelį metų dirbo vadovaujamose pareigose, todėl puikiai suprato, kad koučingas nėra tik pokalbio schema. Ji siekė parodyti, kaip koučingas veikia realiame gyvenime, kai reikia priimti sprendimus, vadovauti žmonėms ar spręsti konfliktus. Dėl šios priežasties jos knyga tapo viena iš labiausiai praktiką su teorija jungiančių publikacijų šioje srityje.
Knygos struktūra paprasta. Ji žingsnis po žingsnio veda per koučingo procesą – nuo pasiruošimo sesijai iki klausimų formulavimo, klausymo įgūdžių, emocinės dinamikos ir pokalbio užbaigimo. Julie Starr paaiškina, kaip išlaikyti dėmesį į žmogų, o ne į problemą, kaip „nepataisyti“, o leisti klientui pačiam atrasti atsakymus, kaip sukurti saugų, bet iššūkį keliantį santykį, kuriame gimsta pokytis.
Skaitant šią knygą, aiškiai jaučiasi, kad autorė tiki žmogaus gebėjimu augti. Ji kviečia į partnerystės dialogą, kuriame abu mokosi ir abu atranda. Julie Starr nuolat pabrėžia, kad koučas nėra viską žinantis specialistas. Jo tikroji jėga – buvimas sąmoningu, smalsiu ir nuoširdžiai besidominčiu kitu žmogumi.
Knygoje aptariami ir labai praktiški dalykai – kaip užduoti klausimus, kurie skatina mąstymą, kaip atpažinti, kada klientas vengia atsakomybės, kaip reaguoti į emocinį pasipriešinimą, kaip valdyti laiką ir energiją sesijos metu. Visa tai pateikiama paprastai, su realių pokalbių pavyzdžiais, todėl tekstas skaitomas lengvai, o įžvalgos išlieka ilgam.
„The Coaching Manual“ tai ir etinis kompasas – Julie Starr kalba apie koučo atsakomybę, ribas, savirefleksiją, asmeninį augimą. Ji primena, kad koučingas – tai ne „darbas su kitais“, o visų pirma darbas su savimi. Tik tas, kuris pats geba klausytis be vertinimo, gali iš tiesų išgirsti kitą.
Ši knyga dažnai tampa pirmąja, kurią skaito būsimi koučai. Jos vertė slypi paprastume – ji neperkrauna teorijomis, o aiškiai rodo, kaip atrodo geras koučingo pokalbis, kokie principai jį laiko ir kaip juos taikyti kasdienėje praktikoje.
Julie Starr rašo su šiluma ir aiškumu. Ji kviečia ne tik išmokti koučingo, bet ir mąstyti koučingo principu – su smalsumu, pagarba ir pasitikėjimu žmogumi.
Todėl „The Coaching Manual“ laikoma viena iš tų knygų, kurios sudėlioja viską į vietas. Ji padeda suvokti, ką iš tiesų reiškia būti kouču – ne turėti atsakymus, o kurti erdvę, kurioje kitas žmogus juos atranda pats.

---

4. Henry Kimsey-House, Karen Kimsey-House, Phillip Sandahl – Co-Active Coaching (2007, 350 psl.)
Kai koučingas iš sporto ir individualios praktikos peržengė į organizacijų bei lyderystės pasaulį, reikėjo naujos paradigmos – tokios, kuri jungtų žmogaus vidinį sąmoningumą su veikimu išorėje. Šią paradigmą sukūrė Henry ir Karen Kimsey-House, kartu su Phillip Sandahl, pristatydami knygą „Co-Active Coaching“. Ji suformavo tai, ką daugelis koučų vadina širdies ir proto sintezės modeliu.
„Co-Active“ filosofija remiasi idėja: kiekvienas žmogus yra iš esmės kūrybingas, išradingas ir pilnas išteklių. Koučo užduotis – ne „padėti žmogui pasikeisti“, o sukurti santykį, kuriame jis pats atranda savo galimybes.
Knygoje autoriai kalba apie dvi puses, kurios turi veikti kartu: Co (buvimas, santykis, sąmoningumas) ir Active (veikimas, sprendimai, rezultatai). Kai šios dvi dimensijos dera, gimsta tikrasis pokytis – gilus, bet praktiškas, iš vidaus kylantis, bet išorėje matomas.
„Co-Active Coaching“ koučingą suvokia ne kaip pokalbio techniką, o kaip gyvenimo būdą, paremtą keturiais pagrindiniais ramsčiais:

• Koučingo santykis – partnerystė, o ne hierarchija.
• Koučas tiki kliento kūrybingumu ir gebėjimu rasti atsakymus pats.
• Koučas kuria saugią, bet drąsią erdvę, kurioje gimsta atradimai.
• Koučingas yra viso žmogaus kelionė – ne tik profesinė, bet ir egzistencinė.

Autoriai atskleidžia, kaip ši filosofija veikia realiame gyvenime. Jie dalijasi praktiniais pavyzdžiais, dialogais ir refleksijomis, kurios parodo, kad koučingo esmė slypi santykyje, o ne metode. Kiekvienas klausimas, frazė ar pauzė tampa tiltu į kliento sąmoningumą.
Knygoje daug dėmesio skiria koučo būsenai – tam, kaip jis pats pasiruošęs būti autentiškas, pilnai dalyvaujantis ir atviras. „Co-Active“ požiūris moko ne tik klausti, bet ir būti. Koučas čia ne stebėtojas, o bendražygis. Tai skiriasi nuo modelių, kurie akcentavo struktūrą ar metodiką – čia svarbiausia gyvas, sąmoningas santykis, iš kurio kyla pokytis.
Ši knyga turėjo didelę įtaką visai koučingo industrijai. Daugelis šiandieninių koučingo mokyklų (tarp jų ir CTI – „Co-Active Training Institute“) remiasi būtent šiuo modeliu. Jis sujungia emocinį intelektą, intuiciją, logiką ir veikimą į vientisą, organišką procesą.
„Co-Active Coaching“ skatina sustoti ir paklausti savęs: kaip aš būnu su žmogumi? ar iš tiesų pasitikiu jo išmintimi? ar leidžiu jam būti kūrėju, o ne mokiniu?
Šios knygos stiprybė – jos šiluma. Ji moko, kad koučingas – ne apie tobulinimą, o apie žmogišką buvimą drauge. Kai santykis tampa gyvas, žmogus pats ima augti. Tai paprasta ir kartu stebuklinga.
Būtent todėl „Co-Active Coaching“ laikoma viena žmogiškiausių koučingo knygų. Ji padeda suvokti, kad koučingas – tai ne metodas keisti kitus, o kelias mokytis būti šalia jų taip, kad jie patys panorėtų keistis.

---

5. David Clutterbuck – Coaching and Mentoring: Theory and Practice (2008, 280 psl.)
Koučingo pasaulyje yra žmonių, kurie kuria naujas idėjas, ir yra tų, kurie suteikia joms struktūrą, sistemą ir akademinį pagrindą. Vienas iš tokių yra David Clutterbuck – britų profesorius, tyrėjas ir praktikas, laikomas vienu iš Europos koučingo ir mentorystės judėjimo pradininkų. Jo knyga „Coaching and Mentoring: Theory and Practice“ – tai tvirtas tiltas tarp praktikos ir mokslo, tarp pokalbio ir organizacijų vystymo, tarp asmeninio augimo ir sisteminio mąstymo.
Clutterbuck šią knygą parašė tuo metu, kai koučingas jau buvo išaugęs iš „naujos madingos profesijos“ rėmų ir tapo rimta vadybos bei personalo vystymo kryptimi. Tačiau daugelis vis dar painiojo, kur baigiasi koučingas ir kur prasideda mentorystė. Ši knyga tapo atsakymu į šį klausimą, pateikdama aiškų teorinį pagrindą ir gaires, kaip atskirti, o svarbiausia – kaip derinti abu procesus.
Autorius paaiškina, kad koučingas ir mentorystė nėra konkurentai – jie papildo vienas kitą. Koučingas padeda žmogui atrasti savo atsakymus, o mentorystė suteikia kryptį ir dalijasi patirtimi. Clutterbuck pabrėžia, kad išmintis slypi gebėjime suprasti, ko konkrečiai žmogui reikia tam tikroje raidos stadijoje – ar atspindėjimo ir klausymosi, ar pavyzdžio ir patirties.
Knygoje aprašomas ir santykio aspektas. Clutterbuck kalba apie psichologinį kontraktą – susitarimą tarp koučo ir kliento, kuris nulemia, kiek saugiai žmogus gali tyrinėti savo temas. Jis analizuoja įvairius koučingo stilius – nuo palaikančio iki provokuojančio, nuo struktūruoto iki intuityvaus – ir padeda skaitytojui suvokti, kad nėra vieno teisingo būdo. Svarbiausia – sąmoningumas, autentiškumas ir aiškus proceso tikslas.
Clutterbuck ypatingą dėmesį skiria organizaciniam kontekstui. Jis nagrinėja, kaip koučingo kultūra gali pakeisti įmonės veikimą, vadovų požiūrį ir komandų dinamiką. Koučingas čia nebe individualus procesas tarp dviejų žmonių – jis tampa organizacijos DNR dalimi, skatinančia mokymąsi, pasitikėjimą ir savarankiškumą.
Clutterbuck rašo aiškiai, pateikia gausybę praktinių pavyzdžių, atvejų tyrimų ir refleksinių klausimų, kurie verčia mąstyti giliau. Skaitant ją, jaučiama, kad autorius ne tik analizuoja, bet ir moko mąstyti koučingo principu – kelti klausimus, stebėti be vertinimo, ieškoti ryšių tarp žmonių, sistemų ir kultūrų.
Šis darbas ypač vertingas tiems koučams, kurie nori žengti toliau – ne tik dirbti su individais, bet ir suprasti, kaip koučingo filosofija gali keisti organizacijas. Clutterbuck kviečia neapsiriboti vien pokalbio technika – jis siūlo matyti didesnį paveikslą: kaip koučingas kuria sąmoningesnę, brandesnę, atviresnę kultūrą, kurioje žmonės mokosi vieni iš kitų.
„Coaching and Mentoring” jungia širdį su protu, praktiką su tyrimu, idealus su realybe. Tai tekstas, kuris skatina koučus tapti mąstytojais, gebančiais kurti kultūras, kuriose augimas tampa natūraliu reiškiniu.
Todėl šią knygą galima laikyti savotišku brandos ženklu – ją atsiverčia tie, kurie nebesitenkina pavieniais įrankiais ir siekia suprasti, kas iš tiesų vyksta, kai žmogus mokosi augti.

---

6. Tony Stoltzfus – Coaching Questions: A Coach’s Guide to Powerful Asking Skills (2008, 336 psl.)
Jeigu reikėtų išrinkti vieną knygą, kuri praktiškai išmokytų klausti taip, kaip klausia tikras koučas, tai būtų Tony Stoltzfus „Coaching Questions“. Tai tarsi viso koučingo amato šerdis – vadovas, kuris moko ne kalbėti, o klausytis ir klausti taip, kad žmogus pradėtų mąstyti giliau, nei iki tol buvo drįsęs.
Tony Stoltzfus yra daugelio koučingo trenerių mentorius. Jo knyga išsiskiria aiškumu, sistemingumu ir kartu dvasiniu jautrumu. Skaitant ją, jaučiama, kad autorius nuoširdžiai tiki klausimų galia. Jo požiūriu, geras klausimas – tai raktas, atveriantis kliento sąmoningumo duris, o kiekviena koučingo sesija – tai kelionė per šias duris.
Knyga prasideda nuo klausimų filosofijos – kodėl jie tokie galingi, kas vyksta žmogaus mąstyme, kai jis išgirsta stiprų klausimą, ir kaip koučas gali išmokti kurti tokius klausimus, kurie ne veda, o atveria. Stoltzfus aiškiai parodo, kad klausti – tai ne technika, o menas, reikalaujantis jautrumo, intuicijos ir tylaus pasitikėjimo procesu.
Autorius pateikia dešimtis klausimų kategorijų – nuo vertybių tyrinėjimo iki sprendimų kūrimo, nuo vidinių barjerų atpažinimo iki motyvacijos atgaivinimo. Kiekviena klausimų grupė papildyta pavyzdžiais, paaiškinimais ir rekomendacijomis, kokiais atvejais juos naudoti. Ši dalis neretai tampa praktiniu įrankiu, prie kurio koučai sugrįžta vėl ir vėl.
Tačiau svarbiausia knygos žinutė slypi ne klausimų sąrašuose, o požiūryje į žmogų. Stoltzfus pabrėžia, kad klausimas turi gimti iš smalsumo, o ne iš strategijos. Jis turi būti išsakytas ne tam, kad parodytume savo išmintį, o tam, kad pažadintume kliento savąją. Jis rašo:
„Klausimai – tai ne įrankiai. Tai būdas būti su žmogumi taip, kad jis išgirstų save.“
Ši knyga moko koučus pasitikėti tyla. Stoltzfus nuosekliai kalba apie tai, kaip svarbu nepertraukti, nesiveržti atsakyti už klientą, nebijoti pauzių. Jis primena, kad būtent pauzėje gimsta įžvalga. Kuo mažiau koučas stengiasi kontroliuoti pokalbį, tuo daugiau kliento sąmoningumo iškyla paviršiun.
„Coaching Questions“ neatsitiktinai laikoma viena populiariausių koučingo knygų pasaulyje. Pradedantieji koučai joje randa aiškų vadovą, kaip pradėti, o patyrę – priminimą, kad tikras meistriškumas slypi paprastume.
Ši knyga padeda atkurti ryšį su koučingo esme. Ji primena, kad stipriausias klausimas dažnai nėra sudėtingas. Jis nuskamba iš vietos, kurioje nėra noro parodyti, o yra tik norėjimas suprasti.
Galbūt todėl daugelis koučų sako, kad ši knyga juos išmokė ne tiek klausti, kiek klausytis su atvira širdimi. Nes kai klausimas kyla iš nuoširdumo, jis tampa nebe žodžiu, o veidrodžiu, kuriame žmogus pirmą kartą pamato save.

---

7. Michael Bungay Stanier – The Coaching Habit (2016, 242 psl.)
Koučingas, kaip pokalbis, gyvuoja ne mokymuose ar seminaruose, o kasdienybėje – biure, susirinkimuose, virtuvėje prie kavos. Būtent šią mintį iškėlė kanadietis koučas ir verslo konsultantas Michael Bungay Stanier knygoje „The Coaching Habit“. Tai viena populiariausių šiuolaikinio koučingo knygų – pritaikoma tiek vadovams, tiek visiems, kurie nori, kad jų pokalbiai būtų prasmingesni.
Stanier knyga gimė iš pastebėjimo, kad daugelis vadovų žino, kas yra koučingas, tačiau retai jį taiko realiame gyvenime. Jie užversti darbais, sprendžia problemas, skuba, o kai reikia išklausyti darbuotoją – patys ima duoti patarimus, net jei žino, kad tai nepadės. Knygos autorius kelia labai praktišką klausimą: kaip išmokti trumpuose, kasdieniuose pokalbiuose naudoti koučingo principus taip, kad tai taptų įpročiu?
Iš šio klausimo ir kilo pavadinimas – „The Coaching Habit“. Stanier siūlo koučingą suprasti kaip naują elgesio modelį, kaip įprotį, kurį galima lavinti. Jis teigia, kad pokyčiai prasideda nuo mažų veiksmų, o ne nuo didelių revoliucijų. Koučingo įgūdžiai, anot jo, turi tapti natūralia darbo dalimi – ne dar vienu dalyku, kurį reikia daryti, o kitu būdu būti su žmonėmis.
Knygoje kalbama apie septynis esminius klausimus, kurie, anot autoriaus, gali pakeisti bet kurį pokalbį:

• Kas tau šiuo metu svarbiausia?
• Kas iš tiesų čia vyksta?
• Ko tu nori?
• Ką dar?
• Kaip aš galiu padėti?
• Jei tu sakai „taip“, kam sakai „ne“?
• Kuo šis pokalbis tau buvo naudingas?

Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo paprasti, bet būtent paprastumas čia ir yra svarbiausia. Stanier parodo, kaip šie klausimai, užduoti tinkamu tonu, keičia visą dialogo struktūrą – nuo kontrolės prie smalsumo, nuo patarimo prie tyrinėjimo.
Knygos kalba – gyva, lengva, kupina humoro. Ji tarsi kviečia skaitytoją ne teorijai, o veiksmui. Stanier sako: „Jei nori tapti geresniu kouču, nustok tiek kalbėti. Klausk, klausyk ir leisk žmogui pačiam išgirsti savo mintis.“ Tai ne šūkis, o praktinis principas, kurį autorius išskaido į mažus, įgyvendinamus žingsnius.
„The Coaching Habit“ padarė didžiulį poveikį organizacijų pasauliui. Daugelis įmonių, ypač vadovų komandų, pradėjo taikyti šią filosofiją savo susitikimuose, vertinimo pokalbiuose ir kasdienėje komunikacijoje. Vietoje klausimo „kaip tau sekasi?“ atsirado klausimai, kurie verčia žmogų mąstyti, prisiimti atsakomybę ir augti.
Šios knygos stiprybė – jos žmogiškumas ir prieinamumas. Stanier nesistengia atrodyti kaip guru – jis kalba paprastai, kaip žmogus, kuris pats daro klaidas, klysta, bet mokosi.
„The Coaching Habit“ primena, kad koučingas nėra didelis įvykis – tai kasdienis pasirinkimas: ar aš noriu būti tas, kuris duoda atsakymus, ar tas, kuris padeda kitam juos atrasti? Ir kuo dažniau pasirenkame antrąjį, tuo labiau keičiasi ne tik mūsų pokalbiai, bet ir santykiai.
Ši knyga moko, kad klausimas gali būti galingesnis už patarimą, o tyla – prasmingesnė už žodžius. Stanier primena: koučingas nėra dar vienas darbas – tai būdas būti su žmonėmis taip, kad jie išdrįstų mąstyti patys.

---

8. Jennifer Garvey Berger – Changing on the Job: Developing Leaders for a Complex World (2019, 248 psl.)
Kai koučingas tampa brandesnis, neišvengiamai kyla klausimas – kas iš tiesų keičiasi žmoguje, kai jis keičiasi? Atsakymo į šį klausimą ieško Jennifer Garvey Berger, viena įdomiausių šiuolaikinio koučingo ir suaugusiųjų raidos tyrėjų. Jos knyga „Changing on the Job“ – tai kelionė į žmogaus mąstymo gelmes, į vietą, kur gimsta ne tik sprendimai, bet ir pats gebėjimas matyti pasaulį kitaip.
Berger požiūris į koučingą jungia psichologinę raidos teoriją su praktine koučingo patirtimi. Ji remiasi suaugusiųjų raidos psichologais Robert Kegan, Lisa Lahey ir kitais tyrėjais, teigiančiais, kad žmogaus augimas – tai ne tik naujų įgūdžių įgijimas, bet ir sąmoningumo lygmens transformacija. Kitaip tariant, mes ne tik mokomės spręsti problemas, bet ir keičiame patį būdą, kaip jas suvokiame.
Ši knyga kviečia pažvelgti į koučingą kaip į raidos kelionę. Berger siūlo mintį, kad vadovai, darbuotojai ar klientai nėra „problemos, kurias reikia išspręsti“, o žmonės tam tikrame raidos etape, kuris lemia, kaip jie mąsto, reaguoja, priima sprendimus. Ir koučo užduotis – ne stumti juos pirmyn, o sukurti sąlygas, kad jie patys galėtų išaugti į kitą lygį.
Autorė kviečia į pokalbį apie pokytį. Ji kalba apie vadovus, kurie, įvaldę visus įmanomus įrankius, vis tiek jaučiasi įstrigę. Apie žmones, kurie siekia efektyvumo, bet praranda prasmę. Apie tai, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja ne daugiau kontrolės, o daugiau sąmoningumo.
Berger pateikia kelis sąmoningumo raidos lygius – nuo taisyklių ir struktūrų pasaulio iki gebėjimo mąstyti sistemomis ir paradoksais. Ji rodo, kaip koučingas gali padėti žmogui žengti iš „teisingo atsakymo“ logikos į atvirą tyrinėjimą, iš reakcijos – į refleksiją, iš siekio kontroliuoti – į gebėjimą priimti neapibrėžtumą.
Autorė daugelį metų dirbo su pasaulinėmis organizacijomis, padėdama jų vadovams išmokti mąstyti ne tik greičiau, bet ir giliau. Ji pasakoja istorijas iš realių koučingo procesų, kuriose atsiskleidžia žmogaus augimo trapumas, abejonės, atradimai.
Ši knyga – tarsi tiltas tarp psichologijos ir lyderystės, tarp mąstymo ir veikimo. Ji moko, kad koučingas gali būti ne tik apie sprendimus, bet ir apie žmogaus raidos pagreitį – apie gebėjimą matyti platesnį paveikslą, išlaikyti vidinį stabilumą pasaulyje, kuriame viskas nuolat keičiasi.
Koučams ši knyga yra priminimas: kai klientas sako „aš noriu pasikeisti“, jis dažnai nesupranta, kad iš tiesų nori tapti kitu žmogumi – platesnio sąmoningumo versija savęs. Ir tai neįvyksta per vieną sesiją. Tai procesas, kuris reikalauja laiko, kantrybės ir palydėjimo.
Jennifer Garvey Berger nesiūlo receptų, bet kalba apie tai, kas iki šiol buvo sunkiai apčiuopiama – vidinį virsmą.
Todėl „Changing on the Job“ verta skaityti tiems, kurie nori ne tik padėti kitiems keistis, bet ir patys augti kartu su savo klientais. Nes galiausiai, kaip sako Berger, „koučingas yra ne tik apie pokyčius darbe – tai apie pokyčius žmogaus sąmonėje.“

---

9. Marcia Reynolds – Coach the Person, Not the Problem (2020, 240 psl.)
Koučingas ilgą laiką buvo suvokiamas kaip būdas padėti žmogui išspręsti konkrečią problemą – rasti sprendimą ir imtis veiksmų. Tačiau Marcia Reynolds savo knygoje „Coach the Person, Not the Problem“ primena, kad tikrasis koučingas – tai ne apie problemų sprendimą, o apie žmogaus sąmoningumo pažadinimą. Ši knyga – tarsi kvietimas žengti už metodų, už struktūrų, už logikos ribų ir susitikti su žmogumi ten, kur gimsta jo mintys, jausmai ir vidinis balsas.
Marcia Reynolds yra viena iš ryškiausių šiuolaikinio koučingo mokytojų, ilgametė ICF prezidentė, turinti retą gebėjimą sujungti profesinį meistriškumą su žmogišku jautrumu. Ji kalba apie tai, kas vyksta tarp eilučių, tarp žodžių, tarp dviejų žmonių, kai vienas iš jų moka klausytis.
Pagrindinė knygos idėja  jau pačiame pavadinime: „Coach the Person, Not the Problem“ – koučink žmogų, o ne jo problemą. Tai reiškia, kad vietoje dėmesio turiniui – tai, ką žmogus sako – koučas sutelkia dėmesį į procesą, į tai, kaip žmogus mąsto, kaip jis kuria savo pasakojimą, kokias prielaidas ar ribojančius įsitikinimus jis turi. Tokiu būdu pokalbis iš paviršinio problemos aiškinimo tampa gilumine refleksijos erdve, kurioje žmogus pradeda matyti save iš šalies.
Reynolds teigia, kad  koučingo sesija turi vieną tikslą – pažadinti mąstymą. Tai vyksta ne per patarimus, o per klausimus, per tylą, per atspindėjimą. Koučo galia, anot jos, slypi gebėjime kurti sąmoningumo momentus, kai klientas pats pajunta, kad kažkas viduje „pasislinko“.
Autorė pasakoja, kaip tai pasiekti – kaip klausytis ne tik žodžių, bet ir energijos, intonacijos, pauzių. Ji kalba apie refleksinį klausymą, kai koučas ne tiek renka informaciją, kiek padeda klientui girdėti save. Knygoje gausu praktinių pavyzdžių ir dialogų, kurie atskleidžia, kaip keičiasi pokalbio gylis, kai koučas nustoja „padėti“ ir pradeda būti šalia.
Marcia Reynolds rašo: mes ne keičiame žmones, o kuriame erdvę, kurioje jie gali keistis patys. Ji kviečia koučus pasitikėti ne savo kompetencija, o procesu – būti smalsiems, atviriems, nesiekti būti protingesniems už klientą.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir koučo vidinei būsenai. Reynolds pabrėžia, kad tik tada, kai koučas pats geba būti pilnai dabartyje, be lūkesčių ir vertinimų, jis gali atverti kitame žmoguje sąmoningumo blyksnį. Koučingas, jos požiūriu, nėra pokalbis apie sprendimus – tai dialogas apie prasmę, apie tai, kaip žmogus mato pasaulį ir save jame.
Ši knyga dažnai vadinama „transformacinio koučingo vadovu“. Ji tarsi postūmis iš „ką aš turiu dabar pasakyti?“ į „ką šis žmogus dabar atranda?“. Reynolds moko, kaip atpažinti momentą, kai klientas pereina iš gynybos į smalsumą, iš pasipriešinimo į suvokimą, iš baimės į atsakomybę.
„Coach the Person, Not the Problem“ yra viena iš tų knygų, kurią skaitant imi klausytis kitaip – ne tik kitų, bet ir savęs. Ji padeda pajausti tą svarbų virsmą, kai koučingas iš profesijos tampa žmogišku susitikimu.
Gal todėl ši knyga taip dažnai vadinama šiuolaikinio koučo brandos ženklu. Ji moko ne to, ką daryti, o kaip būti – su žmogumi, su jo nežinomybe, su jo tiesa. Nes kai koučas išmoksta būti su žmogumi, o ne su jo problema, tada ir prasideda tikrasis pokytis.

---

10. Julie Diamond – Power: A User’s Guide (2020, 280 psl.)
Koučingo pasaulyje dažnai kalbame apie klausymą, sąmoningumą, empatiją, tačiau retai susimąstome apie dar vieną galingą jėgą, kuri tyliai veikia kiekviename pokalbyje – galios dinamiką. Būtent šiai temai savo knygoje „Power: A User’s Guide“ dėmesį sutelkia Julie Diamond, ilgametė koučė, organizacijų konsultantė ir procesinės psichologijos praktikė. Tai knyga, kuri drąsiai atveria tai, apie ką daugelis koučų kalba tik užkulisiuose – kaip valdžia, įtaka ir autoritetas veikia mūsų santykius, pokalbius ir patį pokyčio procesą.
Julie Diamond teigia, kad galia nėra nei gera, nei bloga – tai tiesiog energija, gebėjimas veikti pasaulyje. Ji egzistuoja visur: darbo santykiuose, šeimoje, koučingo kabinete. Problemos kyla ne todėl, kad turime galią, o todėl, kad jos nesuvokiame. Kai žmogus nežino, kokią galią turi, jis arba ją neigia, arba naudoja neatsakingai. Knyga kviečia išmokti atpažinti, pripažinti ir sąmoningai naudoti savo galią, kad ji taptų ne kontrolės, o augimo įrankiu. Autorė išskiria dvi galios formas – vidinę ir išorinę.
Išorinė galia susijusi su pareigomis, statusu, socialine padėtimi. Ji suteikiama išorinio pasaulio – organizacijų, hierarchijų, sistemų.
Vidinė galia kyla iš savivokos, autentiškumo, vertybių ir gebėjimo būti savimi net ir spaudimo akivaizdoje.
Koučingo santykyje šis skirtumas tampa itin svarbus. Koučas, net to nesuvokdamas, turi tam tikrą galią – per savo kompetencijas, autoritetą, kalbos stilių. Jei jis jos nepastebi, ši galia gali nesąmoningai užgožti klientą. Tačiau kai koučas ją suvokia, jis gali ją panaudoti kurdamas erdvę, o ne ją užimdamas. Julie Diamond sako: „Tik tada, kai suvoki savo galią, gali pasirinkti, kaip ją naudoti.“
Knyga gausi pavyzdžių iš realių koučingo ir organizacijų situacijų. Autorė aprašo, kaip žmonės reaguoja į valdžią, kaip kartais vengia savo lyderystės arba, priešingai, paslepia nesaugumą po dominavimu. Ji atvirai kalba ir apie tai, kaip koučai, ypač dirbantys su aukšto rango vadovais, kartais patys įstringa galios žaidimuose – bando įrodyti savo vertę, kovoti dėl kontrolės arba pernelyg stengiasi įtikti.
Diamond kviečia žengti gilyn – į vidinės galios šaltinį, kuris nėra susijęs su išorine padėtimi, bet su vidine pusiausvyra ir pasitikėjimu. Ji moko, kaip per refleksiją, savistabą ir sąmoningą elgesį kurti santykį, kuriame galia tampa skaidri. Toks santykis – pagrindas tiek koučingo sesijoje, tiek lyderystėje.
Ši knyga nesiūlo greitų patarimų, kaip „valdyti galią“, o kviečia ją suprasti kaip atsakomybę – už savo žodžius, veiksmus, emocijas, už poveikį kitam žmogui. Julie Diamond rašo: „Kai tavo galia remiasi sąmoningumu, ji ne žeidžia, o įkvepia.“
„Power: A User’s Guide“ yra ypač svarbi knyga koučams, dirbantiems su vadovais, politikais, socialiniais lyderiais ar tiesiog žmonėmis, kurie turi įtaką kitiems. Ji padeda pamatyti tai, kas dažnai lieka nematoma – subtilų galios lauką, kuriame vyksta kiekvienas pokalbis, kiekvienas sprendimas, kiekvienas pokytis.
Skaitydamas šią knygą, imi suprasti, kad koučingas – tai ir tylus darbas su galia. Kai koučas geba išbūti savo galią be baimės, kai jis nejaučia poreikio ją įrodyti ar slėpti, tuomet kliento sąmoningumas ima augti savaime.
Julie Diamond tekstas atveria visai naują koučingo dimensiją – tą, kurioje lyderystė tampa ne apie valdžią, o apie sąmoningą buvimą su atsakomybe. Ji primena, kad kiekvienas, kuris dirba su žmonėmis, turi galią – klausyti, kalbėti, įkvėpti. Ir būtent nuo to, kaip šią galią naudojame, priklauso, ar mūsų darbas kuria vertę, ar tik triukšmą.
Tai knyga, prie kurios norisi sugrįžti – ne tam, kad rastum atsakymus, bet tam, kad dar kartą prisimintum: tikras autoritetas gimsta iš vidinės tylos ir drąsos būti savimi.
 
Apibendrinimas
Koučingo pasaulis nuolat keičiasi – atsiranda naujų metodų, teorijų. Tačiau esminis dalykas išlieka tas pats: koučingas visada buvo ir liks apie žmogų – apie jo gebėjimą matyti save aiškiau, girdėti giliau ir gyventi sąmoningiau.
Šios dešimt knygų – tarsi dešimt stotelių šiame kelyje. Nuo Gallwey „vidinio žaidimo“ – pirmojo drąsaus bandymo pažvelgti į žmogaus protą iš vidaus – iki Whitmore GROW modelio, suteikusio struktūrą pokalbiui, nuo Julie Starr paprasto ir aiškaus vadovo iki Kimsey-House gyvos partnerystės filosofijos, nuo Clutterbuck akademinio gylio iki Stoltzfus klausimų meno, nuo Stanier kasdienio įpročio iki Berger sąmoningumo raidos, nuo Reynolds autentiško žmogaus matymo iki Diamond galios ir atsakomybės tyrinėjimo – visos šios knygos sudaro pilną koučingo paveikslą.
Kiekviena jų prideda spalvą prie didesnės mozaikos. Viena moko drąsos klausyti, kita – išminties tylėti. Viena padeda suprasti žmogaus protą, kita – jo širdį. Jos visos kalba apie tą pačią tiesą: pokytis vyksta ne tada, kai mes ką nors darome su žmogumi, o tada, kai mes esame su juo taip, kad jis ima girdėti save.
Šios knygos vertingos ne tik savo turiniu, bet ir tuo, kad jos augina mus kaip koučus. Jos moko kantrybės, kuklumo, pasitikėjimo procesu. Jos skatina sustoti ir paklausti savęs: ar aš klausau, ar laukiu savo eilės pasakyti? ar aš noriu pakeisti žmogų, ar noriu jį suprasti? ar aš pasitikiu, kad jis jau turi viską, ko reikia?
Koučingo knygos  – tylūs mokytojai, kurie dirba su mumis tada, kai mes patys tampame savo klientais. Kai užverčiame paskutinį puslapį, liekame ne su atsakymais, o su klausimais. Bet būtent juose slypi augimo pradžia.
Kiekviena iš šių knygų kviečia mus gyventi taip, kaip koučingas moko būti – sąmoningai, su smalsumu, su tikėjimu žmogumi. Jos padeda suprasti, kad koučingas nėra darbas su kitais – tai visų pirma darbas su savimi. Ir kai keičiamės mes, keičiasi ir tie, kurie ateina į mūsų pokalbius.
Galbūt todėl, skaitydami šias knygas, mes ne tik tobulėjame kaip specialistai. Mes bręstame kaip žmonės – mokydamiesi būti šviesa kito kelyje, bet ne jo vietoje.
Nes tikras koučas nesiekia parodyti krypties – jis padeda žmogui pamatyti, kad šviesa visada buvo jame pačiame.

---