Apsišaukėlio sindromas koučinge

Apsišaukėlio sindromas

Įsivaizduokite situaciją: ką tik baigėte koučingo mokyklą, gavote sertifikatą, patvirtinantį jūsų naują profesiją. Atrodo – viskas, dabar kelias atviras. Tačiau ateina akimirka, kai gaunate žinutę iš žmogaus, norinčio užsisakyti koučingo sesiją. Vietoje džiaugsmo širdyje pajuntate nerimą, rankos sudrėksta, o galvoje kirba mintis: „Ar tikrai esu pakankamai geras?“, „Kas, jei nesugebėsiu tinkamai padėti?“, „Gal man dar reikia pasimokyti, kad būčiau vertas atlygio?“
Šią būseną išgyvena daugelis pradedančių koučų. Tai vadinama apsišaukėlio sindromu. Jis tarsi vidinis balsas, kuris kužda: „Tu dar nesi tas, kokiu save pristatai“, net ir tada, kai turite žinių, įgūdžių ir esate pasiruošęs dirbti su klientais. Ypač stipriaišis balsas pradeda reikštis tuomet, kai bandote komercionalizuoti savo veiklą – išdrįsti paprašyti užmokesčio už darbą, kuris iki tol buvo tik praktika ar mokymasis.
Dabar ir pamėginsime patyrinėti iš kur jis atsiranda, kaip pasireiškia ir, svarbiausia, kaip su juo tvarkytis, kad jis netaptų kliūtimi jūsų profesiniame kelyje.

---

​1. Kas yra apsišaukėlio sindromas?
Apsišaukėlio sindromas – tai būsena, kai žmogus jaučiasi lyg atsidūręs ne savo vietoje: nors objektyviai turi pakankamai žinių ir įgūdžių, viduje jį vis neapleidžia mintis, kad greitai neišvengiamai bus „demaskuotas“. Kitaip tariant, tai nuolatinė abejonė savo kompetencijomis būti tuo, kuo noriu būti.
Svarbu suprasti, kad tai nėra liga, o tiesiog paplitusi patirtis tarp žmonių, pradėjusių naują veiklą. Moksliniai tyrimai rodo, kad iki 70 % žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę apsišaukėlio sindromą, nors aplinkiniai juos laikė pakankamai kompetentingais.
Koučingo kontekste tai gali pasireikšti kaip mintis: „Aš nemoku tinkamai vesti koučingo sesijos“, „Tikri koučai dirba gerokai profesionaliau“, „Kas aš toks, kad galėčiau padėti kitiems, kai pats dar nesu susitvarkęs savo gyvenimo?“.
Pavyzdžiui, pradedanti specialistė Rasa, ką tik baigusi koučingo mokyklą, gavo pirmą realų klientą. Vietoje to, kad apsidžiaugti, ji kelias dienas dvejojo  – „o jei klientas paklaus kažko tokio, ko aš nežinosiu?“ Tik vėliau ji suprato, kad klientui nereikia „tobulo specialisto“ – jam reikia nuoširdaus žmogaus, kuris geba klausytis ir gali padėti jam susivokti savyje.
Apsišaukėlio sindromą sukelia priešprieša tarp realių gebėjimų ir užaukštintų lūkesčių. Būtent čia kiekvieno  pradedančio koučerio kelionės pradžia.
 
2. Kodėl būtent koučingo specialistai taip dažnai susiduria su apsišaukėlio sindromu?
Į apsišaukėlio sindromo spąstus gali patektis bet kuris žmogus – nuo universiteto studento iki verslo vadovo. Tačiau koučingo specialistai, ypač pradedantieji, patiria jį itin dažnai. Kodėl? Priežastys slypi pačioje koučingo profesijos prigimtyje.
Pirmiausia, koučingas nėra matematinė lygtis, kur būtų vienas teisingas atsakymas. Kiekviena sesija yra pokalbis su unikalia asmenybe, o rezultatas priklauso ne tik nuo koučo techninių įgūdžių, bet ir nuo kliento atvirumo, santykių su juo kokybės, netgi nuo tos dienos nuotaikos. Todėl pradedantys koučai dažnai abejoja – ar tikrai jie padarė viską, ką galėjo, ar galėjo padaryti geriau.
Antra, koučingo veikla yra labai asmeniška – tai nėra produktas, kurį parduodi, bet santykis, kuriame tu pats esi pagrindinis įrankis. Todėl atmetimas ar kritika dažnai priimami ne kaip profesinis, bet kaip asmeninis smūgis. Profesinę veiklą pradedantis koučas gali manyti: „Jei klientas negrįžo, vadinasi, jis liko nepatenkintas mano darbu“.
Trečia, koučingo rinka yra labai daugialypė. Skirtingos mokyklos moko įvairių metodikų, nėra vieningo standarto, todėl pradedantysis gali pasimesti tarp skirtingų požiūrių. Kai kurie klientai patys nelabai supranta, kas yra koučingas, ir klausia: „O kuo jūs geresnis už psichologą ar psichoterapeutą?“. Tokie klausimai  tik dar labiau kerta per specialisto savivertę.
Ir, žinoma, viena didžiausių priežasčių – lyginimasis. Socialiniai tinklai pilni patyrusių koučų įrašų ir sėkmės istorijų. Pradedantysis, dar tik ieškantis pirmųjų klientų, gali pasijusti lyg nykštukas šalia šių „milžinų“. Bet svarbu prisiminti, kad kiekvienas jų kažkada stovėjo toje pačioje starto linijoje.
Tai galima palyginti su jaunu muzikantu, kuris pirmą kartą lipa į sceną. Aplink – patyrę meistrai, grojantys dešimtmečius. Jo rankos dreba, bet jis vis tiek užgroja. Ir būtent tame pirmame kartą slypi didžiausias augimas – ne tada, kai jau groji tobulai, bet tada, kai išdrįsti pradėti.
 
3. Ką slepia apsišaukėlio sindromas?
Gali pasirodyti, kad apsišaukėlio sindromas yra tik nemaloni neišvengiama patirtis – tarsi šaka, į kurią vis užkliūname eidami profesinio tapsmo keliu. Tačiau, jei pažvelgsime atidžiau, galime pamatyti, kad už šio fenomeno slepiasi visai kas kita.
Visų pirma, apsišaukėlio sindromas parodo, kad jums rūpi. Jeigu nerimaujate, ar būsite pakankamai naudingas klientui, vadinasi, šis darbas jums nėra nesvarbus. Jūs jaučiate atsakomybę už kitą žmogų ir jo problemos sprendimą. Tai ženklas, kad turite profesinį sąmoningumą, kuris yra būtina koučo savybė.
Antra, šis sindromas gali byloti apie perfekcionizmo šešėlį. Norime būti tobuli, bijome suklysti. Bet koučinge klaidos nėra kažkas nepataisomo – tai natūrali proceso dalis. Klientui dažnai svarbiausia ne tai, kad uždavėte tobulą klausimą, bet tai, kad buvote šalia, klausėtės ir kūrėte erdvę saugiam ir įgalinančiam tyrinėjimui.
Trečia, apsišaukėlio sindromas išryškina baimę būti įvertintam. Kai klientas ateina į sesiją, jis vertina ne tik metodiką, bet ir jus kaip asmenį. Koučas gali jausti, kad kiekviena sesija yra tarsi egzaminas. Tačiau svarbu suprasti, kad klientas ateina ne tikrinti jūsų žinių, o atrasti atsakymus į jam rūpimus klausimus.
Pavyzdžiui, koučas Tomas ilgai kankinosi, kad jis „tik vaizduoja profesionalą“. Tačiau kartą po eilinės sesijos klientė padėkojo: „Šis pokalbis man padėjo pagaliau priimti sprendimą, kurio bijojau jau gerus metus.“ Tą akimirką Tomas suprato: vertė slypi ne tobulume, o pačiame procese, kuriame žmogus drįsta pažvelgti į save kitaip.
Todėl apsišaukėlio sindromas gali būti suvokiamas kaip veidrodis: jis parodo jūsų norą augti, siekti geriau, bet kartu kviečia atsisukti į save ir pripažinti – „viskas su manim yra gerai“. Jis tarsi priminimas, kad koučingo kelionė yra nesibaigianti – ir būtent todėl tokia gyva ir įtraukianti.
 
4. Apsišaukėlio sindromo formos koučinge
Apsišaukėlio sindromas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Kai kurie koučai kompleksuoja , kad yra nepakankamai protingi, kiti – dėl lyginimosi su labiau patyrusiais kolegomis, treti – dėl per didelės savikritikos. Štai kelios iš dažnaiusiai sutinkamų sindromo formų.
Perfekcionistas. Perfekcionistas mano, kad vis dar nėra pakankamai pasiruošęs. Jam atrodo, jog prieš pradedant realiai dirbti reikia perskaityti dar kelias knygas, baigti papildomą kursą, sukaupti dar daugiau patirties. Sesijų kainą jis nustato itin žemą arba visai nedrįsta prašyti užmokesčio. Tokiam koučui būdinga užstrigti amžinoje mokymosi fazėje.
Pavyzdys: Lina, ką tik baigusi koučingo mokyklą, klientams siūlė nemokamas sesijas, nes jautė, kad dar „neturi teisės“ imti pinigų. Praėjo pusmetis, o ji vis dar nebuvo pradėjusi komercinės veiklos, nors klientai dėkojo už sukurtą vertę.
Besimatuojantis. Šis tipas nuolat lygina save su kitais. Jis seka patyrusius kolegas socialiniuose tinkluose, lygina klientų bazes. Kiekviena kolegos sėkmės istorija tampa įrodymu, kad jis pats „niekam tikęs“. Jis pamiršta, kad lygina savo pradžią su kitų viduriu ar net viršūne.
Pavyzdys: Marius, turėdamas vos keletą klientų, jautėsi visiškas nevykėlis, nes matė, kaip jo buvusi mokytoja organizuoja konferencijas šimtams dalyvių. Tik pokalbyje su mentoriumi jis išgirdo priminimą: „Tu nesi prastesnis – tu esi pradžioje.“
Abejojantis praktikas. Šis tipas po kiekvienos sesijos analizuoja save taip, tarsi laikytų egzaminą. Jis prisimena kiekvieną pasakytą žodį, nerimauja, ar klausimas buvo pakankamai gilus, ir ieško klaidų net ten, kur klientui viskas buvo puiku. Galiausiai jis labiau mato trūkumus, o ne progresą.
Pavyzdys: Sandra po vienos sesijos jautėsi visiškai sužlugdyta, nes klientė mažai kalbėjo. Vėliau paaiškėjo, kad ta tyla jai buvo reikalinga, kad galėtų priimti sprendimą. Klientė padėkojo, o Sandra vis dar kankinosi mintimi: „Galėjau padaryti daugiau.“
Tylusis koučas. Tylusis bijo užduoti stiprius klausimus, nes galvoja, kad jie per paprasti arba neatitinka vadovėlių. Jis laikosi saugių, paviršutiniškų klausimų, kad tik neatrodytų neprofesionalus. Tačiau būtent dėl to sesija kartais praranda jėgą ir gilumą.
Pavyzdys: Dovydas sesijoje norėjo paklausti kliento: „O kas pasikeistų, jei rytoj viskas būtų kitaip?“ Bet susilaikė, nes jam pasirodė, jog klausimas per banalus. Tik vėliau suprato, kad būtent toks klausimas galėjo atverti naują perspektyvą.
Šie „tipažai“ gali persipinti tarpusavyje. Vieną dieną pradedantis koučas jaučiasi perfekcionistu, kitą – besimatuoajnčiu, trečią – tyliuoju. Svarbu – atpažinti, kada šis sindromas pasireiškia ir prisiminti, kad tai yra neišvengiama profesinio augimo dalis. Jis nėra įrodymas, kad kažkas su jumis negerai. Atvirkščiai – tai ženklas, kad jums rūpi jūsų darbo kokybė ir jūsų klientų gerovė.
 
5. Kaip įveikti apsišaukėlio sindromą?
Apsišaukėlio sindromas gali atrodyti kaip sunkiai įveikiamas kliūtis. Tačiau gera žinia ta, kad tai nėra nuosprendis. Tai veikiau natūralus etapas, kurį galima paversti augimo resursu. Štai keletas praktinių patarimų.
1. Pasikoreguoti požiūrį. Pripažinti, kad ši būsena yra visiškai normali. Apsišaukėlio sindromą patiria daugelis pradedančių (ir ne tik) specialistų. Net visuotinai žinomi autoritetai yra prisipažinę, kad kartais jaučiasi tarsi „šarlatanai“. Tad jei šie jausmai kyla, tai nereiškia, kad esate nekompetentingas, priešingai – tai ženklas, kad esate augimo zonoje.
2. Kaupti patirtį – daryti, o ne tik ruoštis. Kuo daugiau sesijų, tuo labiau stiprėja pasitikėjimas. Net jei pradžioje bus mažesnis honorarais ar net nemokamos sesijos, svarbiausia yra veikti. Tikrasis meistriškumas ateina ne vien iš mokymų ar knygų, o iš realių pokalbių. Kiekviena sesija – tai dar vienas žingsnis link profesionalumo.
3. Refleksija: matykite ne tik klaidas, bet ir laimėjimus. Daugelis jaunų koučų po sesijų mato tik tai, ką „padarė blogai“. Tačiau mokykitės matyti ir tai, kas pavyko. Net ir mažos pergalės yra ženklas, kad jūsų darbas turi prasmę.
4. Supervizijos ir kolegų palaikymas. Vienas veiksmingiausių būdų įveikti abejones – pasidalinti jomis su kitais koučais. Supervizijos leidžia pamatyti, kad jūsų „klaidos“ dažnai yra visai ne klaidos, o vertingi atradimai. Be to, iš kolegų gaunate palaikymą ir suvokimą, kad niekas nėra tobulas.
5. Mentoriaus palaikymas. Mentorius gali tapti gyvu įrodymu, kad visi nuo kažko pradeda. Pokalbis su patyrusiu kouču, kuris pats prisimena savo pirmuosius žingsnius, suteikia ne tik patarimų, bet ir ramybės – nes jei jis kažkada jautėsi taip pat, vadinasi, jūs tikrai esate tinkamame kelyje.
6. Vidinio dialogo keitimas. Vietoje minties „Kas aš toks, kad pas mane kreiptusi pagalbos?“ pabandykit: „Kuo galiu būti naudingas šiam žmogui šiandien?“ Tai perkelia dėmesį nuo savo baimių į kliento poreikius. O kai akcentas nukeliamas į pagalbą, jausmas „esu apsišaukėlis“ natūraliai susilpnėja ir ištirpsta.
7. Pasiruošimo ritualai. Praktika rodo, kad trumpas pasiruošimas prieš sesiją gali labai sumažinti nerimą. Tai gali būti gilaus kvėpavimo pratimas, priminimas sau apie savo stiprybes arba trumpas dienoraščio įrašas „ką noriu šiandien duoti klientui“. Tokie ritualai veikia kaip emocinis inkariavimas.
Kad tai taptų dar praktiškiau, štai klausimai, kuriuos galite užduoti sau prieš kiekvieną sesiją:
„Kuo šiandien noriu būti klientui – klausytoju, pakeleiviu, kelrodžiu?“ „Kokios mano stiprybės gali labiausiai praversti šioje situacijoje?“ „Ką aš pats išmoksiu iš šios sesijos, nepaisant rezultato?“
Pavyzdys: jauna koučerė Ingrida kiekvieną kartą prieš sesiją jausdavo vidinį spaudimą būti tobula. Tuomet ji sau tiesiog primindavo: „Mano užduotis – ne žinoti viską, o padėti klientui atrasti savo atsakymus.“ Po kelių savaičių ši praktika tapo jos vidiniu atramos tašku, leidusiu nusiraminti ir susikurti vidinį balansą.
Taigi, apsišaukėlio sindromas neturi būti stabdis. Jis gali tapti akstinu kurti naujus įpročius, stiprinti savo vidinę laikyseną ir išmokti matyti vertę ten, kur anksčiau matėte tik trūkumus.
 
6. Apsišaukėlio sindromas kaip augimo resursas
Nors iš pirmo žvilgsnio apsišaukėlio sindromas atrodo kaip žlugdantis skaudulys, jis gali tapti svarbiu augimo resursu. Visiškai abejingumas reikštų, kad tau jau neberūpi, kaip sekasi klientui. Toks abejingumas pavojingesnis už vidinį nerimą.
Apsišaukėlio sindromas gali priešingai - suteikti tą sveiką mobilizuojančią įtampą. Tai panašu į sportininką prieš startą – jis jaučia jaudulį, bet būtent tas jausmas padeda sutelkti jėgas ir pasirodyti geriausiai. Koučui tokia įtampa gali reikšti, kad jis labiau įsiklauso į klientą, stengiasi visa savo esybe būti „čia ir dabar“.
Be to, šis sindromas primena, kad mokymasis niekada nesibaigia. Kai jaučiatės šiek tiek „per maži“ savo profesijai, tai skatina gilintis, praktikuotis, ieškoti naujų metodų. Kitaip tariant, apsišaukėlio sindromas gali būti jūsų natūralus mokytojas, verčiantis nuolat judėti tobulumo link.
Pavyzdžiui, viena jauna koučė pasakojo: „Prieš kiekvieną naują klientą vis dar jaučiu vidinį nerimą – tą mintį, kad nesu pakankamai gera. Bet laikui bėgant supratau, kad būtent tas drugelis mane verčia ruoštis, būti dėmesingai, neprarasti aistros šiam darbui.“
Todėl svarbu išmokti ne kovoti, o bendradarbiauti su šia būsena. Užuot bandę ją išstumti, galite tai priimti kaip ženklą: „Aš einu teisingu keliu, nes man rūpi“. Tai padeda transformuoti nerimą į kūrybinę energiją, o abejonę – į ryžtą būti autentišku kouču.
 
Apibendrinant, apsišaukėlio sindromas nėra ženklas, kad esate netinkamas šiai profesijai ar kad padarėte klaidą pasirinkę koučingo kelią. Greičiau priešingai – tai reiškia, jog jums rūpi kokybė, rūpi klientas ir norite padaryti viską, kad jis gautų maksimalią vertę. Tai ne silpnumo, brandos ženklas.
Kiekvienas didis koučas kažkada buvo pradedantysis, kuris virpančiu balsu uždavė pirmąjį klausimą. Kiekvienas šiandien žinomas specialistas turėjo savo „drugelių pilve“ etapą ir galbūt net norėjo viską mesti, nes jautėsi netikęs. Bet jie nepasidavė – ir būtent tai leido jiems tapti tuo, kuo jie yra šiandien.
Tad neleiskite tam vidiniam balsui jus sustabdyti. Jei jis kužda: „Tu dar nepakankamai žinai“, atsakykite: „Aš jau turiu viską, ko reikia, kad šis pokalbis klientui būtų prasmingas.“ Jei jis sako: „Yra geresnių už tave“, atsakykite: „Mano misija ne tame, kad būčiau geriausias, o kad padaryčiau tai, ką sugebu geriausiai.“
Kiekviena sesija nėra egzaminas – tai galimybė kartu su klientu atrasti naują pasaulio dalį. O pasaulį atranda ne tik patyrę profesoriai. Kartais tam pakanka žmogaus, kuris drįsta užduoti paprastą, bet stiprų klausimą. Ir galbūt būtent jūs būsite tas, kuris padės klientui išgirsti jo čiakras atidarantį atsakymą.