Vienos koučingo sesijos istorija (praradus darbą)

Ar gali viena pokalbio valanda pakeisti žmogaus gyvenimo kryptį? Į šį klausimą negali būti vieno atsakymo. Kartais koučingo sesija tampa stipriu postūmiu, kartais – tik pirmu bandymu įsiklausyti į save. Rezultatas niekada nėra garantuotas, nes koučingas nėra magija – tai procesas, kuriame ne viskas priklauso tik nuo koučerio, bet ir nuo paties kliento bei aplinkybių, kuriose jis gyvena.
Šioje istorijoje susipažinsime su žmogumi, kuris neseniai prarado samdomą darbą ir dabar jaučiasi visiškai pasimetęs. Koučingą jis vertina skeptiškai, laiko labiau mados dalyku ir nesitiki rimtesnės pagalbos. Į sesiją ateina ne savo noru, o todėl, kad įkalbėjo žmona. Sėdėdamas priešais koučerį jis galvoja: „Na, pažiūrėsim, ar iš to bus bent kokia nauda.“
Kuo baigsis ši sesija – ar tai taps tik trumpu pokalbiu, kurį klientas pamirš išėjęs pro duris, ar taps naujo etapo pradžia – pamatysime. Vienas dalykas yra kaip norėtusi ir visiškai kas kita – kaip gausis.

---

​1. Susitikimas: skepticizmas ir abejonės
Durys prasivėrė palengva, lyg pats žmogus, dabar įeinantis į kabinetą, dvejotų, ar čia pataikė. Jis įžengė lėtai, akimis permetė nedidelę erdvę: stalas, dvi kėdės, keliasdešimt knygų lentynoje, stalinė lempa. Jis sustojo akimirkai, tarsi bandytų apsvarstyti, ar likti, ar apsisukti ir išeiti.
– Sveiki, – tarė koučeris ramiai, parodydamas į kėdę priešais save.
– Sveiki, – vyras atsakė beveik pašnibždomis, lyg bijotų, kad garsesnis balsas privers jį prisiimti atsakomybę jau vien už tai, kad čia atėjo. Jis atsisėdo, bet kėdėje pasijautė nejaukiai – nugara šiek tiek pakrypusi į šoną, rankos sunertos ant krūtinės, akys dažniau krypsta į grindis nei į pašnekovą.
Jis išsitraukė telefoną, padėjo jį ant stalo prie savęs, vėl paėmė į rankas. Pirštai nevalingai spaudinėjo ekraną.
– Tiesą sakant, nežinau, ką čia veikiu, – ištarė po ilgesnės tylos. – Atėjau, nes… žmona liepė. Sakė, kad man reikia bent pabandyti pasikalbėti.
Jo balse jautėsi dviejų emocijų mišinys: nepasitikėjimas ir nuovargis. Lyg pats sau norėtų įrodyti, kad šis žingsnis yra bereikšmis, bet kartu – kad paklusti žmonos prašymui buvo paprasčiau nei ginčytis.
Koučeris linktelėjo. Jokio nustebimo, jokio vertinimo.
– Suprantu. Kartais žmonės ateina čia dėl savęs, kartais – dėl artimųjų. Ir vis dėlto, jūs čia.
Vyras krūptelėjo, lyg netikėtai pagautas.
– Na, taip, bet ... Aš nelabai tikiu, kad tokie pokalbiai ką nors keičia. Atrodo, kad dabar visi eina pas koučus – mada. Vieni į jogą, kiti į meditacijas, treti pas koučerį. Ir ką? Pasaulyje nuo to nelabai kas nepasikeičia.
Jis pasakė tai beveik iššaukiančiai, bet akyse labiau spindėjo pavargęs skepticizmas nei agresija.
Koučeris į tai niekaip nesureagavo, tarsi leisdamas šiems žodžiams tiesiog išsisklaidyti ore.
– Atrodo, kad turite nemažai abejonių, – tarė jis ramiai. – Ar norite su tuo kažką padaryti?
Vyras kilstelėjo galvą.
– Nežinau… Gal. O gal tiesiog noriu pasėdėti ir nieko neveikti. Pastaruoju metu tik tai ir darau.
Kambaryje stojo tyla. Bet šįkart tai nebuvo paprasta pauzė. Tai buvo tyla, kurioje lyg iš anksto užsimezgė nepatogi tiesa: žmogus atėjo ne tik dėl to, kad žmona liepė. Jame buvo kažkas daugiau – gal mažytė vilties kibirkštis, gal noras bent akimirkai nebūti vienam savo pasimetime.
 
2. Kliento istorija: praradimas ir tuštuma
Vyras atsiduso, ranka perbraukė plaukus, tarsi bandydamas susidėlioti mintis. Jis akimirką sėdėjo tylėdamas, žiūrėdamas į kilimo raštus, o tada, lyg pralaimėjęs tylų mūšį su savimi, pradėjo kalbėti.
– Prieš mėnesį… – tarė jis, – viskas baigėsi. Dešimt metų dirbau toje pačioje įmonėje. Niekada nebuvau tas, kuris šokinėtų nuo vieno darbdavio prie kito. Visada maniau: jei stengsies, būsi lojalus, tai ir įmonė tave vertins.
Kartokai šyptelėjo.
– Pasirodo, klydau. Vieną rytą mane pasikvietė ir pasakė: „Atsiprašome, bet turime mažinti etatus.“ Ir tiek. Jokio „ačiū“, jokio „jūs buvote svarbus“. Tik rankos paspaudimas ir šaltas „sėkmės“.
Vyras nutilo. Jo rankos, gulėjusios ant kelių, susigniaužė į kumščius.
– Iš pradžių jaučiausi lyg būčiau gavęs smūgį į paširdžius. O paskui… kaip tuštuma. Tarsi būtų nutrūkęs ryšys su tuo, kas esu.
Koučeris klausė tylėdamas. Nereikėjo nieko pridėti – kiekvienas žodis skambėjo pakankamai stipriai.
– Žinot, – pratęsė vyras, – darbe turėjau savo vaidmenį. Nebuvau didžiausias specialistas, bet klientai grįždavo dėl manęs. Kolegos sakydavo, kad moku palaikyti gerą nuotaiką, kad esu „klijai“, kurie sujungia komandą. Tai buvo… mano vieta. O dabar… – jis nuleido balsą, – dabar jaučiuosi niekam nereikalingas.
Jo akyse pasirodė blizgesys, bet jis greitai nusuko žvilgsnį, nenorėdamas, kad tai būtų pastebėta.
– Blogiausia, – tęsė jis, – kad visi aplink atrodo žino, ką turiu daryti. „Na, ieškok naujo darbo“, – sako draugai. „Kiek gi galima sėdėti ir spoksoti į vieną tašką?“ – prideda uošviai. Net žmona… – jis nutilo ir giliai įkvėpė. – Net ji sako, kad negaliu taip ilgai tūnoti namuose. Kad reikia veikti.
Jo balsas tapo griežtesnis, bet po juo slėpėsi neviltis.
– Jie nesupranta. Aš negaliu tiesiog atsikelti ir pradėti viską iš naujo. Ryte išgeriu kavos, praverčiu kelis darbo skelbimus ir… sėdžiu. Valandų valandas. Nes viskas atrodo beprasmiška.
Kabinete stojo tyla. Tik šįkart joje tvyrojo ne ironija, o atviras skausmas. Skeptiškumo kaukė, su kuria jis atėjo, nuslinko, atidengdama žmogišką nuogumą – praradimą, tuštumą, nesaugumą.
Koučeris linktelėjo.
– Girdžiu, kad jums labai sunku. Ir kartu – kad šiandien vis dėlto atėjote čia.
Vyras pažvelgė į jį trumpam, beveik su nuostaba. Jo akys klausė nebyliai: o gal ši tuštuma iš tiesų nėra galutinis taškas?
 
3. Skeptiškumo tyrinėjimas
Kabinete dar tvyrojo jo išsakytos istorijos aidas. Žodžiai apie praradimą, tuštumą ir beprasmybę buvo likę ore, lyg sunkus rūkas, kurio dar neįmanoma išsklaidyti. Vyras pasuko galvą į šalį, pirštai bakstelėjo į telefono ekraną, bet šįkart jis neįsijungė.
– Bet žinot, – staiga ištarė jis, – aš vis tiek netikiu, kad šitas pokalbis ką nors pakeis.
Jis žiūrėjo tiesiai į koučerį, balse suskambėjo ryžtinga nata – tarsi bandytų uždaryti duris, vos tik jos pradėjo prasiverti.
– Ne tik dėl to, kad čia atėjau ne savo noru. Bet ir dėl to, kad nežinau, kaip kažkas svetimas gali išspręsti mano problemą, kurios nesugebėjau išspręsti pats. Jeigu galėčiau – jau būčiau tai padaręs.
Koučeris neskubėjo kažką atsakyti. Leido šiam skeptiškumui pasireikšti visu balsu, lyg suteikdamas jam teisę egzistuoti. Tik tada ramiai tarė:
– Suprantu jūsų abejones. Ir vis dėlto jūs čia. Kodėl?
Vyras mostelėjo ranka.
– Aš jau sakiau – žmona liepė. Ji nori, kad bent pabandyčiau.
– Taigi, atėjote dėl jos? – perklausė koučeris.
– Taip, – atsakė vyras, bet po akimirkos pridūrė, – nors… jeigu būčiau visiškai tikras, kad tai visiška nesąmonė, turbūt nebūčiau atėjęs.
Jis pats sutriko nuo savo žodžių. Koučeris tai pastebėjo.
– Įdomu, – tarė jis. – Atrodo, kad nors abejojate, dalis jūsų vis tiek norėtų pabandyti.
Vyras susiraukė, lyg ginčydamasis pats su savimi.
– Galbūt… – ištarė jis. – Bet nežinau, ar tai smalsumas, ar tiesiog paskutinė viltis, kad kas nors mane pajudins iš to mirties taško.
Kambaryje tvyrojo tyla. Šįkart ne tokia sunki kaip anksčiau – joje atsirado kažkas naujo. Skeptiškumas vis dar stovėjo priekyje kaip siena, bet joje pradėjo ryškėti mažytė plyšelio linija.
Vyras, pats to dar neįsisąmonindamas, pripažino: jis atėjo ne tik dėl žmonos. Kažkur giliau slypėjo noras patikrinti, ar dar yra kelias iš tuštumos.
 
4. Esminio klausimo paieška
Vyras atlošė kėdėje, rankomis stipriai sugniaužė telefoną. Skeptiškumo kaukė dar laikėsi, bet jo žodžiuose jau buvo juntamas pralaimėjusio kario nuovargis.
– Žinot, – ištarė jis, – aš nesitikiu čia stebuklo. Jūs man darbo nesurasit. Ir gyvenimo nesutvarkysit.
Koučeris linktelėjo.
– Teisingai. Aš tikrai negaliu surasti jums darbo. Bet galime kartu pažiūrėti, kas jums šiuo metu svarbiausia.
– Svarbiausia?.. – pakartojo jis, lyg šis žodis būtų per sunkus. – Man atrodo, kad dabar man niekas nėra svarbu. Net atsikelti ryte nėra lengva.
Jo akys trumpam prisimerkė, balsas sudrebėjo.
– Anksčiau turėjau aiškų vaidmenį. Žinojau, kad esu reikalingas, kad kažką darau dėl kitų. O dabar… – jis mostelėjo ranka į orą, – dabar atrodo, kad viskas beprasmiška.
Kabinete įsivyravo tyla. Koučeris nebandė jos užpildyti. Tylos akimirka tapo veidrodžiu, kuriame žmogus pirmą kartą pamatė savo vidinę tuštumą.
– Kai sakote „beprasmiška“, ką turite galvoje? – paklausė koučeris.
– Lyg būčiau praradęs kryptį, – atsakė vyras, vos girdimai. – Nuo ryto iki vakaro nežinau, ką daryti. Ir nežinau, kam aš dabar reikalingas.
Žodžiai buvo nelengvi, bet kartu – išlaisvinantys. Jis pirmą kartą leido sau pripažinti, kaip iš tiesų jaučiasi. Koučeris šiek tiek pasilenkė į priekį.
– Ar galėčiau teigti, kad ši situacija – ne tik apie tai, ką praradote, bet ir apie klausimą: o kas toliau?
Vyras kilstelėjo akis. Jo veide trumpam pasirodė sumišimas, net pyktelėjimas.
– „Kas toliau?“… – pakartojo jis tyliai. – Visą mėnesį galvojau tik apie tai, kad viskas baigta. Štai… kas toliau.
Kabinete stojusi tyla jau buvo tarsi  kitokia. Šįkart ji nebeslėgė – joje buvo kažkas naujo, vos pastebimo: lyg ore būtų pakibusi menka, bet gyva viltis, kad gyvenimas nepasibaigė kartu su prarastu darbu.
Tai buvo pirmasis mažas lūžio taškas. Skeptiškumas dar neišnyko, bet prasimušė klausimas, kuris galėjo pakeisti kryptį.
 
5. Vidinių resursų paieška
Vyras dar kurį laiką tylėjo, lyg bandydamas suvirškinti patį klausimą. „Kas toliau?“ – jis kartojo mintyse, tarsi tai būtų žodis iš kitos kalbos.
– Nežinau… – galiausiai ištarė. – Kai prarandi darbą, atrodo, kad prarandi ir save. Juk visus tuos dešimt metų aplinkiniai mane pažinojo per mano darbą. „Jis tas, kuris dirba ten.“ O dabar… kas aš esu?
Koučeris įsiklausė į jo žodžius.
– O jeigu pažvelgtume ne į darbą, o į jus patį – ką jūs atsinešėte į tą darbą? Kas buvo vertingiausia, ką ten davėte?
Vyras susiraukė, nes klausimas išmušė iš įprastos minčių trajektorijos.
– Vertingiausia?.. – pakartojo jis. – Nežinau.
Koučeris neatlyžo:
– Jei paklaustume jūsų kolegų, kas jiems labiausiai patiko dirbant su jumis – ką jie pasakytų?
Vyras krūptelėjo, o paskui netikėtai šyptelėjo.
– Jie turbūt sakytų, kad aš… mokėjau sukurti ryšį. Net kai klientai būdavo nepatenkinti, man kažkaip pavykdavo juos nuraminti, susikalbėti. Ir kolektyve… nežinau, sakydavo, kad esu tas, kuris palaiko atmosferą.
Jo balse atsirado šiltesnė nata.
– O dar, – pridūrė po trumpos pauzės, – jie juokaudavo, kad esu „idėjų generatorius“. Dažnai sugalvodavau naujų būdų, kaip pritraukti klientus ar pagerinti paslaugą ar patobulinti procesus. Kartais net viršininkai nustebdavo.
Jis pats sutriko, kad taip atvirai apie tai prakalbo. Koučeris tik pakartojo:
– Taigi, mokate kurti ryšį su žmonėmis... Ir turite gebėjimą generuoti idėjas...
Vyras nuleido žvilgsnį, bet akyse sužibo kažkas kitokio – nebe vien liūdesys.
– Keista… aš visą laiką galvojau tik apie tai, ką praradau. O dabar, pasirodo, yra dalykų, kurie niekur nedingo.
Jis atsiduso, lyg nusiimdamas dalį svorio nuo pečių.
– Gal aš vis dėlto nesu jau taip visiškai niekam tikęs, – tyliai ištarė.
Kabinete stojo nauja pauzė. Šį kartą ji nebuvo sunki. Tai buvo tyla, kurią lydėjo pojūtis, kad kažkas pradeda busti – lyg po ilgos žiemos pirmą kartą iš po sniego kalasi pakalnutės.
 
6. Vidinė kova: abejonės grįžta
Kabinete tvyrojo nauja atmosfera. Vyras, ką tik prisiminęs savo stiprybes, atrodė lyg truputį atsitiesęs. Pečiai nebebuvo taip giliai nuleisti, balse atsirado daugiau gyvumo. Tačiau vos tik šviesa prasiskverbė, šešėliai grįžo.
– Nors… – staiga pratarė jis, nutraukdamas tylą. – Gal aš tiesiog bandau save apgauti.
Koučeris ramiai pažvelgė į jį.
– Nesuprantu. Kodėl taip manote?
– Nes visa tai… – jis mostelėjo ranka, lyg apibrėždamas nematomą paveikslą ore, – kalbos apie stiprybes, apie ryšius su žmonėmis, apie idėjas… tai gal ir gražu, bet ar tai padės man išmaitinti šeimą?
Jo balse pasigirdo kartumas.
– Aš turiu du vaikus. Žmoną, kuri laukia, kad vėl parnešiu pinigų. Jie nesuprastų, jeigu dabar pasakyčiau: „Žinot, aš sugalvojau svajonę!“
Jis nusijuokė, bet juokas buvo sausas, be džiaugsmo.
– Svajonė sąskaitų už komunalines paslaugas neapmoka.
Jo pirštai sugriebė telefono kraštą, tarsi ieškotų už ko įsikibti.
– Galų gale, – pridūrė, – aš nesu verslininkas. Visą gyvenimą dirbau samdomą darbą. Nežinau, kaip pradėti verslą, kaip tvarkyti dokumentus, kaip pritraukti klientų. Ir apskritai neturiu tam nei talento, nei drąsos.
Jis nutilo. Veidas įsitempė.
– Žinot, man atrodo, kad manyje gyvena du balsai. Vienas sako: „Dabar tavo šansas! Imkis savo kelio.“ O kitas… – jis giliai atsiduso, – kitas šnabžda: „Nebūk kvailas. Ieškok normalaus darbo. Vėl būsi saugus.“
Koučeris nepertraukė. Jis tik stebėjo šį vidinį dialogą ir kaip kova, vykusi vyro viduje, įgauna formą.
– Ir kurio balso dabar klausotės labiau? – paklausė jis po trumpos pauzės.
– Abu kalba vienodai garsiai, – atšovė vyras. – Jei paklausysiu pirmojo, rizikuosiu viskuo. Jei antrojo – grįšiu į tą patį ratą, iš kurio taip norėjau ištrūkti.
Jo balsas sudrebėjo.
– Ir nežinau, kas blogiau.
Kabinete stojo tyla. Šįkart ji buvo kitokia – įtempta, lyg ore kabotų nesutaikoma priešprieša. Bet būtent čia prasidėjo svarbiausia: vyras jau ne tik gyveno savo abejonėse, jis jas įvardijo. O tai reiškė, kad jos pagaliau išėjo iš šešėlio į šviesą.
 
7. Naujos krypties gimimas
Vyras sėdėjo tarsi įspaustas tarp dviejų balsų. Akys lakstė po kambarį, tarsi ieškotų kažkokio ženklo, kuris pasakytų, į kurį iš jų atsigręžti.
– Jei klausysiu „protingo balso“, – ištarė jis, – ieškosiu naujo darbo. Greičiausiai vėl įsitrauksiu į tai, kas saugu, nuspėjama. Bet… – jis nuleido balsą, – viduje žinau, kad grįščiau į tą patį narvą.
Jis nutilo.
– O kitas balsas? – paklausė koučeris.
Vyras sutriko. Pirštai sukiojosi, spaudė telefono kraštą. Atrodė, kad tai, ką norėjo pasakyti, buvo nepatogu, gal net gėdinga.
– Kitas balsas… – ištarė jis tyliai, – sako, kad tai gali būti mano šansas. Kad jei ne dabar, tai niekada.
Koučeris palaukė.
– Ir ką tas „kitas balsas“ siūlo? – paklausė ramiai.
Vyras žvilgtelėjo į koučerį, tarsi tikrindamas, ar nebus pasmerktas. Jo balse nuskambėjo prisipažinimas:
– Visada norėjau turėti kažką savo. Nedidelį verslą. Ne dėl didelių pinigų, ne dėl statuso. Tiesiog tokį, kur pats nuspręsčiau, ką ir kaip darau. Kur galėčiau kurti idėjas, bendrauti su žmonėmis ne per reglamentų ir vadovų filtrą.
Jis sustojo. Veidas paraudo, akys nusisuko į šoną.
– Skamba kvailai, ar ne?
– Ne, – tarė koučeris. – Skamba realistiškai.
Vyras šyptelėjo, bet šypsenoje buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo.
– Galbūt. Tik tiek metų tai slėpiau. Visada buvo „ne tas laikas“, „ne tos aplinkybės“, „per daug rizikinga“. O dabar, kai netekau darbo, pagalvoju, kad galbūt tai buvo tik pasiteisinimai.
Jo balsas virpėjo.
– Bet bijau. Bijau, kad pabandysiu – ir viskas subyrės.
Koučeris paklausė:
– O jeigu tai nesubyrėtų, o gimtų iš tiesų?
Vyras sustingo. Jo žvilgsnis pakilo, veide pasirodė sumišęs, bet šiltas spindesys. Atrodė, kad jis pirmą kartą garsiai pripažino svajonę, kurios ilgus metus neleido sau turėti.
Kabinete įsivyravo tyla, kita tyla – šįkart kupina gyvybės. Joje buvo baimė, bet ir kažkas nauja. Tarsi uždarytos durys prasivėrė, įleisdamos šviesos spindulį.
Tai buvo momentas, kai svajonė pagaliau išėjo iš šešėlio.
 
8. Realumo patikrinimas
Kabinete tvyrojo naujas jausmas – lyg oras būtų tapęs lengvesnis. Vyras ką tik pripažino tai, ką ilgus metus slėpė: norą turėti savo verslą. Bet vos šiai minčiai išsprūdus į dienos šviesą, jo veidą vėl perskrodė abejonė.
– Bet palaukit… – jis staiga atsilošė kėdėje, lyg pats save būtų užklupęs. – O jeigu visa tai tik iliuzija?
Koučeris pakėlė akis.
– Iliuzija?
– Taip, – vyro balsas tapo griežtesnis. – Gal čia tik trumpas šviesos blykstelėjimas. Šiame kambaryje viskas atrodo įmanoma, nes jūs klausotės, nes kalbamės. Bet kas bus, kai išeisiu? Grįšiu namo, atsisėsiu virtuvėje… ir viskas vėl atrodys kvaila.
Jis suspaudė kumščius ant kelių.
– Realybėje juk reikės pinigų, pastangų, laiko. Aš nežinau, ar turiu tiek jėgų. O jeigu pasiklysiu dar labiau?
Kambaryje vėl stojo tyla – bet šįkart joje nebuvo tuštumos. Joje buvo rimtas klausimas: kaip atskirti kur svajonė, kur naivus bandymas pabėgti nuo tikrovės? Koučeris po pauzės paklausė:
– Kaip manote, ką galėtumėte padaryti tokio, kas parodytų, ar ši svajonė yra tik iliuzija, ar vis dėlto reali kryptis?
Vyras akimirką galvojo, o tada, lyg pats nustebintas savo atsakymo, tarė:
– Galėčiau… pakalbėti su žmonėmis. Su keliais buvusiais klientais. Jie mane pažįsta, jie manimi pasitikėjo. Galėčiau jų paklausti, ar jiems būtų įdomu tai, ką norėčiau pasiūlyti. Jei jie pasakytų, kad nesąmonė – žinočiau, jog čia tik fantazija. Bet jei bent keli sakytų, kad mato prasmę… tai reikštų, kad verta bandyti.
Jis sustojo. Jo balse buvo ir nerimas, ir viltis.
– Skamba kaip realus žingsnis, – pastebėjo koučeris. – Ar tai kažkas, ką galėtumėte padaryti artimiausiomis dienomis?
– Taip, – linktelėjo vyras, bet nedrąsiai. – Tai nėra įsipareigojimas visam gyvenimui. Tik testas. Jeigu nieko neišeis – bent žinosiu, kad pabandžiau.
Jis giliai įkvėpė, tarsi šis sprendimas būtų šiek tiek atpalaidavęs jo įtampą.
– Ir bent jau neleis man vėl rytais sėdėti prie kavos, žiūrint į vieną tašką.
Kambaryje buvo kitokia tyla nei prieš valandą. Tai buvo tyla, kurioje nebuvo slepiamasi nuo klausimų – tai buvo tyla, kurioje jie buvo priimami.
 
9. Užsidegimas ir pirmi žingsniai
Vyras dar kelias akimirkas sėdėjo tylėdamas, tarsi svertų savo paties ištartus žodžius. Jo rankos, visą laiką spaudusios telefoną, dabar ramiai gulėjo ant kelių.
– Žinot, – prabilo jis, – man atrodo, kad šįkart galiu pabandyti kitaip. Ne tiesiog laukti, kol kas nors mane pasamdys, o pats patikrinti savo idėjas.
Koučeris supratingai linktelėjo.
– O koks būtų pirmas mažas, bet realus žingsnis?
– Pirmiausia… – jis giliai įkvėpė, – užrašysiu savo mintis. Ne tik galvoje, o ant popieriaus. Nes kol jos chaotiškai sklando, atrodo, kad jos netikros. Jei jas užrašysiu, galėsiu pamatyti aiškiau.
Koučeris pakartojo:
– Užrašyti mintis... Kada tai padarysite?
– Rytoj ryte, – nedvejodamas atsakė vyras. – Neatidėliodamas.
Jis pats nustebo dėl tokio savo ryžtingumo.
– Ir kas bus toliau, kai turėsite užrašytas idėjas?
Vyras šyptelėjo, pirmą kartą nuoširdžiai, be kartėlio.
– Pasirinksiu dvi–tris konkrečias idėjas ir paklausiu žmonių nuomonės. Bent kelių mano buvusių klientų. Žinau, kad jie atviri. Jei jie pasakys, kad mato tame vertę… bus ženklas judėti. Jei ne – bent jau turėsiu aiškumą.
Jo balse pasigirdo jaudulys. Ne tuštumos jausmas, ne desperacija, o jaudulys, sumišęs su atsakomybe.
Koučeris pažvelgė į jį tiesiai.
– Ar norite sau garsiai įsipareigoti?
Vyras įkvėpė ir ištarė:
– Taip. Rytoj užsirašysiu idėjas. O iki savaitgalio  pasikalbėsiu bent su keletu žmonių.
Kabinete stojo visai kitokia tyla nei ta, su kuria jis įėjo. Dabar joje buvo užsidegimas, šviesa, gyvybė.
Vyras pakėlė akis, ir jo žvilgsnis buvo kitoks – nebe nusivylęs, o gyvas.
– Jaučiu… keistą jaudulį, – pripažino jis. – Lyg pagaliau būčiau atsibudęs.
 
10. Sesijos pabaiga: transformacijos apibendrinimas
Laikrodis ant sienos tyliai tiksėjo, pranešdamas, kad konsultacijos valanda pamažu artėja prie pabaigos. Kambarys, kuris pradžioje atrodė svetimas ir ankštas, dabar buvo tapęs gerokai jaukesne erdve, kurioje galėjo gimti naujos mintys.
Vyras sėdėjo kėdėje kitaip nei atėjęs. Jo nugara nebebuvo palinkusi, rankos nebespaudė telefono tarsi gelbėjimosi rato. Jo akys buvo budrios, žvilgsnis tvirtesnis.
– Keista, – prabilo jis, nedrąsiai nusišypsodamas. – Atėjau čia paprašytas žmonos. Galvojau, kad pasėdėsiu, pakalbėsime apie nieką, išeisiu ir viską pamiršiu. Bet dabar… – jis akimirką nutilo, lyg rinktų žodžius, – dabar jaučiu jaudulį. Ir noriu veikti.
Koučeris paklausė:
– Ką pasiimate iš šio mūsų pokalbio?
– Pasiimu supratimą, kad nesu tik tai, ką praradau. Kad esu kažko vertas. Ir kad jei noriu, galiu pabandyti kurti kažką savo. Ne rytoj, ne didelį verslą, ne iškart, bet mažais žingsniais.
Jis trumpam sustojo.
– Ir pasiimu sprendimą – rytoj užrašysiu savo idėjas, o iki savaitgalio pasikalbėsiu su keliais žmonėmis. To pakanka, kad jausčiausi gyvas.
Kambaryje stojo pauzė - šviesi, kupina naujos energijos.
– Svarbu atsiminti, – tarė koučeris, – kad tai tik pradžia. Kelias nebus tiesus. Bus abejonių, bus kliūčių. Bet šiandien jūs jau žengėte pirmuosius žingsnius.
Vyras linktelėjo.
– Taip, žinau. Bet bent jau nebesijaučiu paralyžiuotas. Dabar turiu kryptį.
Jis atsistojo, užsimetė striukę. Paėmė telefoną – šįkart ne kaip atramą, o kaip įrankį. Trumpam stabtelėjo prie durų, pažvelgė į koučerį.
– Pasakysiu žmonai, kad  ji buvo teisi, – tarė su šypsena. – Ir… ačiū.
Durys užsidarė. O kambaryje liko tyla, kurioje buvo daugiau pradžios nei pabaigos.
 
Baigiamoji dalis
Ši sesija – tik viena iš daugelio galimų koučingo istorijų. Ji parodo, kaip žmogus, atėjęs su nepasitikėjimu ir pasimetimu, gali atrasti savyje ne prarastą vertę, o vidinius resursus. Svarbu suprasti – tai nėra garantuotas rezultatas. Koučingas nėra stebuklingas receptas, kuris visada atveda tiesiai į sėkmę. Kartais sesija tampa pirmu, mažučiu žingsniu, kartais – tik saugia erdve išsikalbėti, o kartais – kibirkštimi, uždegančia naują kryptį.
Šiuo atveju kibirkštis užsidegė. Vyras išėjo su namų darbais žengti pirmuosius žingsnius kurti savo kelią. Ar tai taps sėkmingu verslu? To dar nežino nei koučeris, nei pats klientas. Bet jis išėjo kitoks: su jauduliu, su užsidegimu ir su tikėjimu, kad gali imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Koučingo galia slypi ne koučerio patarimuose ar „paruoštuose receptuose“, o klausimuose, kurie priverčia žmogų sustoti, pažvelgti į save ir atrasti tai, kas jam svarbiausia. Tai procesas, kuriame žmogus pats tampa savo sprendimų autoriumi.
Net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose, kai atrodo, kad viskas griūva, galime atrasti jėgų naujai pradžiai. Kartais pakanka vien saugios erdvės, vieno gero klausimo, kad pamatytume – tuštuma gali tapti erdve, kurioje gimsta naujos galimybės.